Kitokiu žvilgsniu

Spektaklis statomas pagal to paties pavadinimo eiliuotą pasaką lietuvių mitologinių sakmių motyvais, kurią parašė poetas Rimvydas Stankevičius. Knyga yra pelniusi tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus premiją už geriausią 2014 m. poezijos knygą.

Vis dėlto nereikėtų žodžio "poezija" išsigąsti, mat spektaklio kūrėjai žada į šį literatūros žanrą pažvelgti kitaip, griaudami nusistovėjusį stereotipą, kad poetinė kalba vaikams yra itin sudėtinga ir nuobodoka. Jie pastebi, kad šiandien vaikams labai stinga poetinės kalbos suvokimo įgūdžių, o jie tiesiog būtini norint ją suvokti. Taip pat tai, kad juos kažkas turi lavinti ir tai reikia daryti nuo pat mažumės.

"Pastebiu, kad netgi suaugusiesiems kartais yra sunku klausytis ir suprasti poetinį tekstą, nes mokykloje šiandien yra labai nedaug mokytojų, mokančių vaikus uždegti ir išmokyti skaityti poeziją, – sako režisierė A.Sunklodaitė. – Tad vaikams poezijos mokymasis tampa savotiška bausme – jie kaip bausmę mintinai mokosi eilėraščius, kaip bausmę juos skaito ir analizuoja. Norime prisidėti prie to nedidelio mokytojų skaičiaus, gebančių sudominti mažąjį skaitytoją. Labai norėjau, kad tas gražus ir sodrus poetinis žodis suskambėtų lėlių teatro scenoje."

Žmogaus valios tema

"Pūgos duryse" plėtojama žmogaus pasirinkimo galimybių ir lemties opozicijos tema. Klausiama, kiek gyvenimą lemia paties žmogaus valia ir kiek jis yra nulemtas likimo, kadangi vieną akimirką galvojame, kad mus valdo likimas, kitą – kad mes patys. Anot kūrėjų, šį klausimą sau užduodame jau nuo mažų dienų, todėl ši tema mažajam žiūrovui turėtų būti atpažįstama ir suprantama.

Scenoje nebus pamokslavimų, kaip gali iš anksto atrodyti. "Neduodame jokio recepto, negrūmojame pirštu, kad, gink Dieve, tu čia, vaike, nebūk blogas. Tegul jis mąsto pats. Visada siekiu, kad spektaklyje vaikas mąstytų", – pažymi A.Sunklodaitė.

Režisierė pripažįsta, kad čia ji pati jautusi stiprią likimo ranką: "Taip sutapo, kad R.Stankevičius yra mano kurso draugas, nes esu dar baigusi ir lituanistiką Vilniaus universitete. Kadangi kartu mokėmės, jį gerai pažįstu ir žinau, kad jis turi retą pasakojimo dovaną. Ir kai man Rimvydas paskambino ir pasiūlė parašyti inscenizaciją, aš sutikau ir labai džiaugiuosi šiuo bendru darbu, kad likimas mus vėl suvedė."

R.Stankevičių parašyti poetinę pasaką įkvėpė vaikystėje pamėgtos lietuvių liaudies pasakos ir Norberto Vėliaus lietuvių mitologinių sakmių rinktinė "Sužeistas vėjas", kurią skaitydamas poetas pajautė stiprią protėvių dvasią. Spektaklio kūrėjai siekia perteikti šią pajautą atrasdami tam tinkamą sceninę kalbą.

Režisierė į šį kūrinį žvelgia pagarbiu žvilgsniu pernelyg daug nekupiūruodama ir nekeisdama teksto. Spektaklyje, kaip ir knygoje, pasakojama istorija, kaip pūgos metu malūne susirinkę žmonės dalijasi savo gyvenimo istorijomis. Į šiuos įvykius įsipina ir mitologinės laumės, užburiančios ir pranašaujančios. Vis dėlto žiūrovas turėtų atrasti individualų atsakymą į klausimą, kodėl kilo pūga ir kaip reikėtų vertinti scenoje regimus nuotykius.

Iššūkiai kūrėjams

Literatūrinė medžiaga be galo įdomi, tačiau spektaklį statantys kūrėjai susidūrė su sunkiu iššūkiu – poetinio pasaulio perteikimu sceninėje erdvėje. Tai įgyvendinti sudėtinga, nes literatūriniame kūrinyje dominuoja pasakojimas, mažai tiesioginio veiksmo, o dialogų beveik nėra.

"Jau pirmą dieną režisierė pasakė, kad tai bus avantiūra, nes tai nebus spektaklis, į kurį tu ateini su konkrečiu matymu, padirbi kelias dienas ir paleidi į eterį. Čia visi esame mobilizavęsi, vyksta bendri sprendimų priėmimai ir išraiškos priemonių paieška. Šis spektaklis stipriai suvienijo kolektyvą", – patirtimi dalijosi aktorius Mindaugas Ancevičius.

Kūrėjų kolektyvas vieningai nusprendė: spektaklis bus ne sceninė teksto iliustracija, bet originali itin vizuali interpretacija. Tiek vizualumas, tiek ir garsas spektaklyje bus tokie pat svarbūs kaip ir verbalinis tekstas, papildisiantys vienas kitą.

"Ieškome paslapties, glūdinčios pačioje istorijoje, kurią norime perteikti per vizualinę poetiką. Pasakojimas bus kinematografiškas – čia susilies sapnas ir realybė. Kai žmogus atsiduria savo sapne, jam sunku suvokti, kur yra riba tarp sapno ir realybės. Šią atmosferą kuriame kartu su vaizdo projekcijomis (autorius Rimas Sakalauskas – aut.past.), kurios yra integruojamos kaip vientisas spektaklio kūnas, o ne kaip papildinys. Norisi, kad tai būtų kaip vienas kvėpavimas, kaip viena bendra visuma", – pasakojo dailininkė Giedrė Brazytė.

Skirtingų valdymo būdų lėlės

Naujoji lėlių teatro istorija kažkuria prasme vis dėlto bus pamokanti: žmonės, kuriuos pūga suvedė į malūną, vieni kitiems atskleidžia jiems nutikusius įvairius neeilinius įvykius. Vienas jų pasakoja, kad kasa duobę, nes jo ponas toje duobėje rado lobį. Jis negali liautis kasęs dėl prakeiksmo: jeigu tik duobę užsninga, pono veidas apauga žolėmis ir samanomis.

Kita veikėja – moteris, išvaryta žmonių dėl to, kad kažkada dirbdama laukuose paliko savo vaiką ir sugrįžus jo pasiimti rado jį apipintą šilkais. Tad kiti pasakė, kad tai yra laumės vaikas ir todėl ji buvo išguita iš bendruomenės. Dar kita istorija sukasi apie sužeistą vėją, kuriam sužeidžia veidą.

"Kiekvienas turi savo nuodėmę ir su ja susitinka. Išsipasakoja ir priima vienokį ar kitokį sprendimą. Tokios istorijos skatina mąstyti. Mes ir klausiame, kaip čia taip yra – ar čia iš tikrųjų tas likimas žmogui viską nuleidžia iš viršaus, ar žmogus pats gali spręsti, kaip elgtis?" – klausia režisierė.

Spektaklyje nebus įprastų pagrindinių ir šalutinių veikėjų – visi jie lygiaverčiai. O juos įkūnys lėlės – ir mažos tradicinės, ir neįprastos didžiulės. Jų nebus labai daug, bet visos ypatingos – skirtingų valdymo būdų ir mastelių.

"Atsiskleis įvairūs lėlių valdymo būdai. Lėlės bus jungiamos kartu su gyvu planu – aktoriaus kūnu. Tai įdomu ir patiems aktoriams, ir žiūrovams, nes jos kuria atitinkamą nuotaiką ir skirtingas asociacijas. Suteikia daugiau išraiškos galimybių. Kai kurių lėlių aktoriai dar nebuvo valdę. Tai šiame teatre bus nauja", – papildė dailininkė.

A.Sunklodaitė savo kuriamuose spektakliuose mėgsta komunikaciją su mažuoju žiūrovu. Interaktyvumo nestigs ir šį sykį, tačiau jis būsiąs kiek kitoks. "Ne visada šis žodis reiškia tai, kad vaiką reikia kutinti, šmutinti. Mes norime sukurti tokią atmosferą, kad tai būtų pojūčių interaktyvumas, slypintis pasakos viduje", – pasakojo režisierė. "Spektaklyje bus daug magijos ir stebuklų, nes lėlės gali kur kas daugiau negu žmonės", – pridūrė M.Ancevičius.

Spektaklyje vaidina Indrė Taločkaitė, Laima Strazdauskienė, Henrikas Savickis, Mindaugas Ancevičius, Remigijus Endriukaitis.

Kas? Premjera "Pūgos durys".

Kur? Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Kada? Įvyks rugsėjo 24, 25 d. 12 val.