– Prieš penkerius metus taip pat kalbėjomės jūsų gimtadienio proga, tik tada teatras buvo kitoks, kalbėjomės senajame teatro muziejuje. Per tą laiką daug kas pasikeitė – teatro vadovas, renovuotas teatro pastatas, padaugėjo šiuolaikiškų spektaklių. Ir, žinoma, pandeminis laikotarpis. Kaip jus palietė šie pokyčiai?
Turi būti labai dėmesingas judėdamas su lėle. Kartu vaidinti ir matyti viską, kas yra priešais tave ir už tavęs.
– Taip, per tą laiką daug kas pasikeitė, net ir pati Lietuva dėl pandemijos. Negaliu sakyti, kad tai buvo didžiausias kaitos veiksnys, bet vis dėlto turėjo didelės įtakos ir teatro veiklai. Norisi pasidžiaugti, kad mūsų teatras – vienintelis šalyje, kuris nebuvo užsidaręs, mes dirbome toliau, statėme nuotolinius spektaklius. Žinoma, iššūkių buvo daug, tačiau puikiai su jais susitvarkėme. Įtakos turėjo ir teatro vadovo pasikeitimas – Sigitą Klibavičių pakeitė mūsų teatro aktorė Rasa Bartninkaitė. Tai į mūsų kasdienybę įnešė daug naujų vėjų: virtualiųjų, edukacinių programų, nemažai edukacinių projektų įkėlėme į interneto erdvę, per nuotolį vyko didelio populiarumo sulaukę adventiniai skaitymai. Tad karantino iš esmės mūsų teatre kaip ir nebuvo. Iš kitos pusės karantinas sustabdė bėgimą, daugelis turėjome galimybę ramiai atsiduoti vienam darbui, o ne blaškytis, kaip kad būdavo anksčiau. Aš čia įžvelgiu ir gerų dalykų, kadangi karantino metu gavome galimybę atsikvėpti, labiau įsigilinti į tai, ką darome. Gavome progą tarsi iš naujo išbandyti darbą su lėlėmis. Lėlės kuriamos tik tuomet, kai jau visiškai išsiaiškini, ko tau reikia, ką ji turi atlikti.
– Regis, pakito ir pats lėlių teatro menas. Teatro repertuare atsirado kitokių spektaklių, nutolusių nuo klasikinių lėlių teatro spektaklių vaikams, prasiplėtė žiūrovų amžiaus cenzas. Ar jaučiate pokyčių kalbant apie pačias lėles?
– Lėlės sudėtingėja. Rudenį pristatėme spektaklį suaugusiesiems "Dievų miškas" pagal Balį Sruogą. Šiame spektaklyje dirbu kaip režisieriaus padėjėja, bet mačiau, kaip devyni kolegos dirbo daug ir sunkiai, užstalės periodas buvo gana ilgas – daug buvo diskutuota apie patį holokaustą, Štuthofo koncentracijos stovyklą. Šiuo metu tai labai paklausus spektaklis. B.Sruogos aprašyti žmonės egzistavo iš tiesų, buvo net atrasta nuotraukų, kuriose matyti, kad kažkuris personažas labai panašus į fotografijoje vaizduojamą asmenį. Tai spektakliui suteikė didelį tikroviškumo įspūdį. Jame naudojame daug įvairių lėlių, yra ir gana didelių, pavyzdžiui, vieną lėlę valdome trise. Esu sulaukusi atsiliepimų, kad žiūrovams lėlės pasirodė labai gyvos, kad per jas pajautė tikrų žmonių išgyventą siaubingą patirtį ir ne vienas, žiūrėdamas šį spektaklį, nubraukė ašarą.
Partnerystė: J.Ross lėlės – ne vien kūrybos priemonė, bet ir trapūs, meno paslaptimis pasidalijantys kolegos. / Justinos Lasauskaitės nuotr.
Negalima lėlių numesti bet kur. Ir, neduok Dieve, lėlę padėsi veidu į apačią. Jeigu taip elgiesi, tu jau ne kolega.
Parengėme ir edukacinių programų, ypač vasaros stovyklų, kurių metu vaikus supažindiname su lėlėmis. Aiškiname jiems, kad bet kuris daiktas – grafinas, šakutė, peilis ir t.t. – taip pat gali būti lėle, tik reikia pasitelkti vaizduotę. Ir jie patys daro lėles iš įvairių medžiagų. Vaikams duodama galimybė pažaisti su teatro lėlėmis, pačiupinėti. Smagu, kad šių dienų vaikams tai vis dar įdomu. Reikia nepamiršti, kad lėlių teatras istoriškai pirmiausia buvo skirtas suaugusiesiems, o ne vaikams, kaip suprantame dabar. Turbūt tai sovietinis palikimas, bet po truputį išeiname iš jo, kuriame kitokius spektaklius, kartu – ir kitokias lėles. Vilniečiams pavydžiu, nes jie turi daugiau spektaklių suaugusiesiems. Galbūt sostinėje tai daryti lengviau – didesnė kultūros renginių paklausa. Kaune – nemažai teatrų, todėl konkuruoti su dramos ir muzikiniu teatrais yra sunkiau. Vedame edukacijas ir suaugusiesiems, senjorams – jos irgi labai pasiteisina. Jų metu vyksta kaukių matavimaisi, lėlių čiupinėjimai, charakterinių balsų paieška. Tai grįžimas į vaikystę gerąja prasme. Kaip aš juokauju, man brendimas negresia, tad niekada nepasensiu. Tai mano profesijos specifika. Žaidimas su lėlėmis ne toks lengvas, kaip atrodo iš šono. Visada turi būti darbingas, nuolat mokytis. Kiekvienas spektaklis – naujas atvejis ir turi išmokti daug ko naujo, nes lėlės gali keisti kūnus.
Džiaugiuosi, kad teatro repertuare yra ir klasikinių, ir šiuolaikinių spektaklių. Man vienodai patinka dirbti kuriant abiejų kategorijų spektaklius. Šiemet žiemos šventėms atnaujinome vieną seniausių mūsų teatro spektaklių – "Princesės gimtadienis", kuris gyvuoja jau 30 metų. Nemanau, kad reikia bijoti ir objektų teatro. Kituose teatruose daugėja spektaklių, kuriuose naudojami objektai, lėlės, kaukės, kitaip tariant, naudojamos mūsų teatro išraiškos priemonės. Ir darosi kiek pavydu, kad tave, kaip lėlių teatro aktorių, laiko tuo trečiu broliu Jonu. Norisi, kad labiau įvertintų ir mus, nes kartais iš tiesų jautiesi nuvertintas. Vis dar egzistuoja tam tikri stereotipai. Tačiau aš džiaugiuosi, kad dirbu būtent lėlių teatre.
– Lėlės, patekusios į jūsų rankas, iš karto atgyja. Kur slypi paslaptis?
– Paradoksas, bet aš niekada negaliu namie kartotis teksto. Vieną kartą galvojau – namie pasikartosiu tekstą, ateisiu į teatrą ir bus lengviau. Ir tada supratau, kad padariau didžiausią klaidą, kad tai yra negerai. Kol nepaimu lėlės į rankas, aš teksto neprisimenu. Greičiausiai ne man vienai taip, turbūt, paklausinėjus kolegų, paaiškėtų, kad ir jiems taip nutinka. Čia ir slypi ta magija būtent lėlių teatre. O jei dar atsistoju toje vietoje, kur lėlė turi būti, tekstas liejasi savaime. Gal tai susiję dar su tuo, kad dialogai vyksta tarp daiktų.
Būna tokių momentų, kai iš vakaro lėles tvarkingai susidedi, bet atėjus ryte matai, kad lėlė buvo judinta. Atrodo, kažkas pažaidė ir padėjo.
Kaip aktorė, aš esu lėlės tęstinumas, jos protas, energija. Jeigu tu pratęsi save su tuo daiktu, tai tampa tavo kūno dalimi. Būna momentų, kad nesiseka. Ir tai yra sunku paaiškinti. Esu maksimalistė: jeigu darau – turiu padaryti tai kuo geriausiai. Tai ir geriausia, ir kartu blogiausia mano savybė, nes kyla nesutarimų su kitais. Iš savęs reikalauju daug. Esu ta aktorė, kuri gerai jaučiasi po kauke, už širmos ir dirbdama su lėle, gyvas planas – jo yra daug, bet mieliau dirbu su lėle. Kiekvieną kartą tai iššūkis, nes kiekviena lėlė padiktuoja taisykles, darbo metodus, tau norisi daryti viską, ką ta lėlė gali.
– Užsiminėte, kad gerai jaučiatės už lėlės.
– Man tai daryti tiesiog įdomiau. Nuo pat vaikystės, paėmus bet kokį minkštą žaislą, man kildavo noras ištirti, ką jis gali. Ir dirbant lėlių teatre mano pirmas tikslas yra išsiaiškinti lėlės galimybes – juk neužtenka jai pakelti ir nuleisti ranką. Reikia eiti pas konstruktorių ir pažiūrėti, kaip galima įstatyti rankos rankenėlę taip, kad ji pakeltų ranką taip ir ne kitaip. Siekiu, kad lėlė būtų kuo gyvesnė, kad kuo labiau su ja pavyktų atkartoti žmogaus judesius, plastiką, kažkurią pozą. Atrodo, lėlės neturi mimikos, bet kartais užtenka pakreipti jos galvą ir mimika atsiranda. Kai dirbi mėnesį su lėle, atrandi jos rakursus, kuriuos tavo rankos įsimena, tad žinai, kokiu kampu reikia pakreipti riešą, kad lėlė žiūrėtų taip, kaip tau reikia.
Norint valdyti lėlę turi atidirbti, kad, ją pasiėmus, nereikėtų apie ją galvoti, nes dar turi ir tekstą. Lėlė gali bet kuriuo metu sulūžti, tuomet turi improvizuoti. Kartais turi ir verstis per galvą. Lėlininko profesija tokia, kad turi išlaužti viską. Turi padaryti, kad lėlė gyventų, mirksėtų, judėtų. Kartais atsitinka taip, kad kažką atrandi netyčia. Tarkim, nenaudojama padėta lėlė sustingo įdomia poza ir tai užfiksuoji, įtrauki į lėlės judesių amplitudę. Lėlių ir objektų teatre tai yra labai svarbu. Žinoma, yra štampai, nesame apsaugoti nuo jų, tačiau norisi, kad jų būtų kuo mažiau. Aš visada stengiuosi surasti tai, kas būdinga išskirtinai kiekvienai lėlei. Lėlių teatro aktorius turi mokėti perlipti per save.
– Ar visada lengvai pavyksta tai padaryti – perlipti per save?
– Ne visiems pavyksta. Kai kam – labai lengvai, kai kas užtrunka metus ar net dešimt. Bet tikrai su laiku tai ateina. Pati užtrukau kokius penkerius metus, kol supratau, ko reikia lėlių teatro aktoriui. Negali į save žiūrėti iš šono, nes jei tik tai darysi (pradėsi galvoti, kaip tu atrodai), nieko nepavyks. Vaidindamas scenoje turi elgtis visaip – ir gulėti po stalu, ir šliaužioti ant grindų, kalbėti keistais balsais, vaidinti keistus personažus bei t.t. Jei galvosiu: ei, moteriške, apsiramink, juk turi šeimą, vaikų, teks nulipti nuo scenos. Mano profesijoje tai negali įvykti. Yra režisierius ar jo padėjėjas, kurie tau padeda išgryninti tam tikrus judesius, elgseną spektaklio metu. Kai kurie patarimai labai gelbsti. Ne tik scenoje turi elgtis neįprastai, bet turi būti labai dėmesingas ir judėdamas su lėle. Kartu vaidinti ir matyti viską, kas yra priešais tave ir už tavęs. Būna nemažai traumų, kurias patiriame būtent mes, lėlininkai. Pati esu patyrusi vieną jų – sutraiškytą kojos raumenį, kai nukritau nuo scenos su didele lėle. Na, tokia tai profesija.
– Lėlės – magiškas kūrinys. Apie jas nemažai sukurta mistinių filmų, kuriuose jos atgyja ir gyvena savarankišką gyvenimą. Kaip šiuo klausimu yra lėlių teatre, kur aktoriai joms įkvepia ypač daug gyvybės?
– Teko patirti keistų, nepaaiškinamų nutikimų. Manau, kad kiekvienas teatras turi savo naminukų. Ir jie tikrai egzistuoja, nes kitaip to nepaaiškinsi. Netikiu, kad kolegos ar kažkas kitas iš personalo ateis ir specialiai kažką darys. Aš tuo netikiu. Būna tokių momentų, kai iš vakaro lėles tvarkingai susidedi, bet atėjus ryte matai, kad lėlė buvo judinta. Atrodo, kažkas pažaidė ir padėjo. Gal kažkas iš tikrųjų netyčia sujudino, bet kai paklausinėju kitų darbuotojų, kurie galimai galėjo tai padaryti, jie atsako, kad nelietė.
Požiūris: „Linkiu neužaugti“, – žiūrovams linki aktorė J.Ross, pabrėždama, kad frazė „Tu vis dar žaidi su lėlėmis“ – didžiausias komplimentas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.
Buvo įdomus nutikimas, kai vieno spektaklio metu į sceną iš kažkur atėjo tikra katė. Ji atsitūpė scenos viduryje ir pradėjo praustis, paskui atsisuko nugara į žiūrovus ir ėmė stebėti, kaip vaidina lėlės. Apie šį įvykį man pasakojo kolegos, o pati esu susidūrusi su kita istorija. Anksčiau statėme spektaklį paaugliams „Raudoni bateliai“, kuriame personažai buvo mergaitė ir varna. Mergaitė buvo aktorė, o varną vaidino įvairių dydžių lėlės. Varną mikrofonu garsino aktorė Aldona Naciuvienė, o lėles valdė ir savo balsais papildė trys aktoriai. Vienos repeticijos metu staiga scenoje pradėjo skraidyti tikra varna. Ji buvo identiška tai lėlei, kurią mes valdome. Mes buvome ištikti šoko. Matyt, tupėjo palėpėje ar po stogu. Po sceną yra skraidęs ir drugelis. Tai vyko irgi spektaklio, kuriame gyvas drugelis labai tiko, metu Ir būtent visi šie nutikimai su gyvūnais įvyko scenoje, ne kažkur kitur. Reikia nepamiršti, kad visi teatrai – labai seni pastatai, tad girdisi, kaip kažkur bilda, kaip kažkas kažką krapšto. Be to, kažkada miesto sode ir mūsų pastato teritorijoje buvo kapinės.
Dar vienas keistas dalykas – kartais, kai statome naują spektaklį, suprantu, kad tai jau esu mačiusi. Pavyzdžiui, spektaklyje „Mergaitė myli šunį“ iš kartoninių dėžučių statėme miestą, pjaustėme, karpėme, lipdėme ir tuo momentu man pasirodė, kad šią vietą jau esu mačiusi anksčiau. Aš net apsirengusi taip pat ir sakau tą patį tekstą. Tokių deja vu buvę ne sykį. Ir tai gąsdina, kai supranti, kad visame tame jau dalyvavai, nors to negalėjo būti, nes viskas vyksta dabar.
– Kokių darbo su lėlėmis principų ir prietarų laikotės?
– Negalima lėlės numesti bet kur. Lėles kabiname ant vadinamųjų šakių – įtaisų, ant kurių užkabinamos lėlės. Ir, neduok Dieve, lėlę padėsi veidu į apačią. Jeigu taip elgiesi, tu jau ne kolega, negerbi lėlės. Dabar jaunimas gal mažiau susiduria su tuo, bet tiems, kurie teatre dirbo prieš mane ar atėjo su manimi, tai labai svarbu. Gal tai susiję ir su tuo, kad anksčiau lėlės turėjo papjė mašė veidus, kurie buvo trapūs. Dabar yra putplastis. Net ir poroloninės lėlės nenumeti. Yra tiesiog pagarba tavo darbo priemonei. Jeigu pradėsi viską mėtyti, kiek tau tai tarnaus?! Lėlės greitai susidėvi, kad ir kiek jas tausotum, nes jas lieti, jas veikia tavo rankų prakaitas, dėvisi nuo lietimosi prie kūno. Net jei ir lieti su pirštinėmis. Kai rengiu spektaklį, stengiuosi lėlę padėti kiekvieną kartą taip, kaip buvo, būtent ta puse, o ne kita, kad būtų patogu ją naudoti. Nežinau, ar tai prietarai, bet stengiuosi dirbti būtent taip. Atrodo, tai visiška smulkmena, bet ji labai svarbi lėlių teatre. Yra spektaklių, kuriuose turi mesti lėlę, bet ją tuomet gaudo kolegos, tad labiau vaizduojame, kad jos krenta, nei tai įvyksta iš tiesų.
– Dirbant su lėlėmis kuriozinės situacijos, ko gero, neišvengiamos. Būtų labai įdomu, jei galėtumėte keletu jų pasidalyti. Ar esate kada supykusi ant kurios nors lėlės?
– Niekada. Pykstu tik ant savęs. Kuriozų daug nutinka su marionetėmis, nes jos linkusios labai painiotis. Yra buvę atvejų, kai nukritusi marionetė spektaklio metu susipainiojo taip, kad jos niekaip nepavyko atpainioti. Tada būna labai daug streso – sykį su iš dalies neišpainiota lėle teko vaidinti viso spektaklio metu. Nieko nepadarėme, nors labai stengėmės išspręsti šią problemą. Galiu pasidžiaugti, kad man atmazgyti marionetes pavyksta gana greitai.
Negaliu namie kartotis teksto. Kol nepaimu lėlės į rankas, teksto neprisimenu.
Neseniai nutiko toks įvykis. Teatre vyksta naujausia edukacija, skirta Hanso Christiano Anderseno pasakoms, ir ten veikia kipšiukas tabokinėje – marionetė dėžutėje. Ją reikia padėti ir uždengti taip, kad net ir labai staiga atidarius dėžutę ją galima būtų lengvai ištraukti. Vieną kartą ši lėlė taip susipynė, kad ją vos vos pavyko atpainioti. Pusvalandį nesėkmingai bandęs atpainioti kolega jau norėjo ją nešti pas konstruktorių ir prašyti, kad nupjautų visas virveles ir jas užrištų iš naujo. Visgi mums dviese pavyko tai padaryti gana greitai. Atpainioti marionetę – ne vieno žmogaus darbas, tai galima padaryti tik keliese. Arba turi ją labai gerai pakabinti, kad ji nejudėtų. Idealiausia, kai marionetę vienas laiko, o kitas painioja. Perdaryti, surišti iš naujo virveles yra didelė problema, nes pasikeičia pati lėlė, jos valdymas. Reikia saugoti lėlę, kad ją reikėtų kuo mažiau taisyti. Stengiuosi išlaikyti lėlę tokią, koks buvo jos pirminis variantas.
Nutinka ir juokingų dalykų, kai dėl susidėvėjimo nutrūksta lėlės galva, kojos ar rankos. Jeigu kažkas netikėto nutinka kulisuose, tai papyksti sau tyloje, o jeigu scenoje – net nėra kada pykti. Galvoji tik apie tai, kaip išsisukti iš situacijos. Pamenu, vaidinant spektaklyje „Tigriukas Petrikas“ labai mėgdavo zuikių uodegos įstrigti patrankų vamzdžiuose. Spektaklyje vyksta karas tarp dviejų zuikių armijų ir beveik per kiekvieną spektaklį, kai padėdavome lėles į šalį, tos uodegos vis įstrigdavo. Paprastai truputėlį truktelėdavome ir ištraukdavome, o vieną kartą taip įstrigo, kad patranka vilkosi paskui zuikį. Mane taip suėmė juokas, kad baisu buvo nenusijuokti garsiai. Būna, kad lėlės koja ar kita dalis persisuka. Tokiais momentais labai svarbu nestresuoti.
– Ko galėtumėte palinkėti šiuo keistu laiku gyvenantiems mažiesiems žiūrovams ir jų tėveliams?
– Linkiu neužaugti. Nebijoti, jeigu tau kas nors pasako: „Tu vis dar žaidi su lėlėmis.“ Manau, tai didžiausias komplimentas. Jubiliejaus dieną man pačiai teko išgirsti šį pasakymą. Linkiu net didžiausiose problemose atrasti jėgų įžvelgti gera. Viskas, kas bloga, kas kiša koją – nelaimės, nepriteklius, netektys – turi ir teigiamų dalykų, jie verčia eiti į priekį, nes niekas nesibaigia, viskas juda pirmyn. Ir esama pandemijos situacija kažkada baigsis. Nereikia galvoti, kad tai gyvenimo pabaiga ir dėl to deginti Kalėdų eglutes.
Naujausi komentarai