Buvo pasiruošusi mirti

„Kaunas 2022“ kvietimu į Lietuvą atvykusi pasaulinio garso menininkė Kaune ne tik pristatė savo performansų retrospektyvą pateikiančią parodą „Būties atmintis“, bet ir surengė atvirą paskaitą.

Prieš 50 metų pristatydama publikai pirmuosius savo performansus, kurie sudomindavo vienetus, M.Abramović turbūt nė nesapnavo, kad kažkada jos menas sudomins tūkstančius. Ketvirtadienio vakarą „Žalgirio“ arenoje jos paskaitos „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“ klausėsi 6 tūkst. žmonių, įsigijusių apie 30 eurų kainavusius bilietus. „Masiškiausia Lietuvoje meno istorijos paskaita“, – kažkas iš publikos apibūdino renginį. Buvo akivaizdu, kad susirinko ne vien performanso gerbėjai. M.Abramović ir pati pripažįsta, kad domėjimasis jos kuriamu menu ir jos asmenybe dažnai yra susipynęs. Kaip ir jos menas susipynęs su asmeniniu gyvenimu. Vieno performanso metu ji išsiskyrė su kūrybos ir gyvenimo partneriu Ulay.

Jos kūriniai dažnai buvo provokuojantys, juose ji bandė fizines kūno ribas. Kartais žalodama save. Kaip tada, kai, išsipjausčiusi ant pilvo penkiakampę žvaigždę, gulėsi ant didžiulių ledo luitų. Kartais rizikuodama gyvybe. Kaip tada, kai ji su Ulay laikė įtempę didžiulį lanką su į jos širdį nukreipta strėle. „Jei mes ne vienu metu būtume atpalaidavę lanko templę, man tai galėjo baigtis mirtimi“, – prisipažino M.Abramovič, prisimindama ilgiausiai jos gyvenime trukusias keturias minutes. Performanso metu ji buvo pasiruošusi mirti ir tada, kai žiūrovams leido daryti viską su savo kūnu naudojant daiktus, tarp kurių buvo ir užtaisytas pistoletas.

Kartais muziejuje jauti, kad kažkas į tave žiūri. Atsisuki ir matai, kad tai – meno kūrinys. Taip veikia geras meno kūrinys.

Anksti iš Jugoslavijos į Vakarus ištrūkusi M.Abramović kūrė tuo metu, kai sovietinio bloko parodų salėse dominavo socialistinis realizmas. Ne vienas Lietuvos menininkas yra prisipažinęs: gūdžiu sovietmečiu vien paskaityti ar išgirsti apie serbės kuriamus provokuojančius performansus reiškė įkvėpti laisvės gurkšnį.

Menas – ne dekoracija

Užlipusi į „Žalgirio“ arenos sceną, 76-erių performanso ikona visų pirma panoro įamžinti jos pasiklausyti susirinkusią didžiulę auditoriją. „Mano kaip menininkės gyvenime – tai didžiausia surinkta gyva auditorija. Turiu jus nufotografuoti“, – sakė M.Abramović.

Ji prisipažino, kad paskaitą ruošė dar prieš Rusijai užpuolant Ukrainą. „Taigi, paskaitos tema – performansas. Pats sudėtingiausias menas. Labai ilgą laiką tai nebuvo įprasta meno rūšis, kaip fotografija ar teatras. 50 metų aš dirbau tam, kad šis menas taptų įprastas“, – atkreipė dėmesį performanso ikona.

Trauka: pamatyti ir išgirsti perfomanso ikona vadinamą M.Abramovič į „Žalgirio“ areną susirinko 6 tūkst. žmonių. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Turime baigti galvoti apie meną kaip apie dekoraciją. Menas turi kelti klausimų, jis turi būti skirtas dvasiai. Nesvarbu, ar jis gražus, ar baisus – svarbiausia, menas turi sakyti tiesą, – esminį meno principą pagal save apibrėžė serbė. – Nemanau, kad menininkas gali pakeisti pasaulį, bet menininkai gali atkreipti dėmesį į tikrai svarbius dalykus.“

Ji pabrėžė, kad performansas yra apie pasikeitimą energija. Publika turi būti pasiruošusi tą energiją priimti.

M.Abramović prisipažino jaunystėje nekentusi teatro ir palygino šią meno rūšį su performansu.

„Teatre kraujas netikras. Ten tik pomidorų padažas. O performanse viskas tikra. Kraujas taip pat, – palygino menininkė. – Vienas kritikas man pasakė: aš nekenčiu tavo meno, nes jis visada priverčia mane verkti. Performanse reikia tiesiogiai bendrauti su publika, reikia siųsti energiją. Sakoma, kad kartais žmogus kažką daro 30 ar 50 proc., kartais – 100 proc. Nesąmonė! Į performansą reikia įdėti 150 proc. Beje, nesvarbu, ar tu muzikantas, ar politikas, – turi įdėti tiek pat.“

Ji prisiminė pirmą gilų įspūdį jai palikusį meno kūrinį, padėjusį suvokti apie meną kai ką reikšminga. „Man buvo 14 m. Mano tėvas, senas partizanas, Antrojo pasaulinio karo veteranas, paprašė menininku tapusį karo laikų draugą. Šis patiesė ant grindų gabalą drobės, paliejo ant jos klijų, pridėjo šiek tiek mėlyno, raudono, geltono, juodo pigmento, šliūkštelėjo degaus skysčio ir padegė viską. Tada pasakė: „Tai saulėlydis“. Ir išėjo. Man tai paliko didžiulį įspūdį“, – prisiminė M.Abramović.

Pasak menininkės, tada ji supratusi, kad mene procesas yra svarbiausia, ir apsisprendusi tapti menininke. „Mocartas savo karjerą pradėjo penkerių, aš – keturiolikos. Per vėlai“, – nusijuokė Marina. Balkanišką humorą ji stengiasi pasitelkti ir juodžiausiose gyvenimo situacijose.

„Aš esu tiltas. Gimiau buvusioje Jugoslavijoje, tilte tarp Rytų ir Vakarų. O kur tiltas – ten vėjas, ten niekada nebūna ramu. Visada mėgau vykti į Rytus ir parvežti iš ten rytietiškos išminties į Vakarus“, – sakė M.Abramović.

Renginio metu didžiuliame ekrane rodytos jos ir kitų garsiausių performansų ištraukos. 1997 m. serbė pelnė Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“ už performansą „Balkanų barokas“. Jo metu skambant Balkanų regiono dainoms menininkė valė kraują nuo gyvulių kaulų. Daugelis žiūrovų šiame kūrinyje įžvelgė aliuzijų į Balkanų regione vykusį kruviną karą.

Nemažai performansų M.Abramović atliko kartu su Ulay. „Mes gyvenome ir kūrėme kartu 12 metų, o paskui surengėme atsisveikinimo performansą, eidami Didžiąja kinų siena. Manęs kartais klausia: kodėl mes tiesiog neatsisveikinome telefonu? Aš norėjau šio to romantiškesnio“, – šyptelėjo menininkė.

Prieš auditoriją ji nutylėjo, kad šis performansas vyko ne visai pagal išankstinį planą ir romantikos buvo mažai. Paaiškėjo, kad viena didžiausių jos gyvenimo meilių Ulay, dar tik eidamas atsisveikinti su Marina, užmezgė meilės romaną su savo vertėja kine, po kurio moteris pastojo.

Paaukojo negimusius vaikus

M.Abramović garsėja ir savo sukurtu metodu – pratimų rinkiniu, padedančiu intensyviau išgyventi kasdienes situacijas ir, pasak jos, pasiekti aukštesnį sąmonės lygį, reikalingą performansui kurti.

Keletu pratimų ji pasidalijo paskaitoje. „Štai pratimas: atidarai namų duris ir uždarai. Neišeini, tik nueini iki jų, atidarai ir uždarai. Ir taip kartoji 3 val. Po trijų valandų durys nebėra durys. Kartojimas nukelia tave į kitą sąmonės būseną“, – įsitikinusi serbų menininkė.

Po dvi valandas trukusios paskaitos M.Abramović atsakinėjo į publikos klausimus. Žiūrovės paklausta, kaip susidoroti su pykčiu, menininkė patarė: „Yra labai paprastas pratimas: reikia atsisėsti ant kėdės, kurį laiką kvėpuoti giliai, o paskui nebekvėpuoti. Taip kartoji, kol pajauti: jei dabar nebeįkvėpsiu – mirsiu. Ir pamatysite – 80 proc. pykčio dings.“

Sulaukusi klausimo apie tai, kuo geras meno kūrinys skiriasi nuo kitų, M.Abramović atsakė: „Kartais, kai nueini į restoraną, jauti, kad kažkas už nugaros į tave žiūri. Atsisuki ir pamatai tą žmogų. Kartais ir muziejuje jauti, kad kažkas į tave žiūri. Atsisuki ir matai, kad tai – meno kūrinys. Taip veikia geras meno kūrinys. Juk žinote – meno kūriniai veikia žmones energetiškai.“

„Esate pripažinta menininkė. Kokia jūsų sėkmės paslaptis: jūs didi menininkė ar verslininkė?“ – nuskambėjo klausimas iš publikos.

„Iki 60 metų aš negaudavau pinigų už savo kuriamą meną. Aš užsidirbdavau mokydama – 30 metų mokiau, edukavau. Paveikslai, skulptūros yra prekės. Performansas nėra prekė. Iš jo nepadarysi verslo. Aštuntajame, devintajame dešimtmečiais ir devintojo dešimtmečio pradžioje neturėjau pinigų. Kiti menininkai taip pat. Muzikantai vairavo taksi, šokėjai dirbo baruose, dailininkai ir vizualiųjų menų atstovai dirbo muziejų apsaugos sistemoje. Tai buvo būdas užsidirbti, nes pragyventi iš kūrybos buvo neįmanoma. Aštuntajame dešimtmetyje performansas buvo revoliucinis dalykas. Blogi dailininkai tapo performanso menininkais. Na, aš čia truputį juokauju, žinoma, – šyptelėjo M.Abramović. – Beje, aštuntajame dešimtmetyje kūnas performansuose turėjo būti nuogas.“

Pasak menininkės, toks „kostiumas“ perfomansuose tuo metu buvo natūralus dalykas.

Performanso ikona pabrėžė: „Labai blogai norėti tapti menininku dėl to, kad taptum turtingas ir garsus. Šlovė ir pinigai – tai garsaus menininko šalutinis poveikis. Didis menininkas turi daug ką paaukoti. Paaukoti malonumus, šeimą – daug ką. Menininkas turi eiti gilyn į save, labai giliai į save, kad atrastų tai, kas iš tikrųjų svarbu. Be to, jis turi siųsti aiškią žinutę. Ir tai, ką jis nori pasakyti, turi būti tiesa.“

Prieš tūkstantinę auditoriją ji nedetalizavo, kad dėl meno paaukojo ir savo negimusius vaikus. Įsitikinusi, kad vaikai trukdytų kurti, M.Abramović pasidarė tris abortus. Šiuos ir kitus itin asmeninius dalykus ji yra aprašiusi autobiografinėje knygoje „Eiti kiaurai sienas“.

Interviu ir savo knygose M.Abramovič pasakoja ir apie nelaimingą vaikystę. Ji buvo mamos nemylėtas, iki mėlynių nuolat mušamas vaikas.

„Turėjau baisią vaikystę. Visko gyvenime buvo. Laimingiausia esu dabar. Kai buvau Brazilijoje, sutikau energingą 120 metų moterį. Paklausiau jos, kas gyvenime svarbiausia? Ji pasakė: svarbiausia yra mokėti ateiti ir išeiti. Aš pridurčiau kai ką apie tą tarpą tarp atėjimo ir išėjimo: reikia mokėti palikti kiekvieną momentą ir mokėti pajuokauti. Manau, ir dar lietuviai nepakankamai myli. Mylėkite gyvenimą, būkite malonesni sau. Gyvenkite, veikite dabar – juk gyvenimas yra dabar. Nebijokite klysti ir nebijokite nesėkmių“, – linkėjo menininkė.

Neištartas klausimas

M.Abramović sulaukė ir nebylaus klausimo iš Ukrainos menininkės. „Aš esu Valerija. Dalis mano kūrybos liko sugriautame Mariupolyje, kur mirę žmonės guli gatvėse, šiukšlėse. Dalis – Kyjive. Po viso to, kas įvyko, man atrodo neįmanoma kurti. Net nežinau, ko paklausti“, – prisipažino ukrainietė.

„Ir be klausimo jus puikiai suprantu – aš atsakysiu. Kai mano šalyje prasidėjo Balkanų karas, mane tai taip paveikė, man buvo gėda dėl to, kas vyksta. Tuo metu labai daug tarptautinių menininkų kūrė karo tema, o aš dvejus metus iš viso negalėjau kurti. Kai skausmo per daug, negali kurti. Turi praeiti laiko, kad galėtum visa tai nuryti. Aš turėjau visa tai nuryti, tik tada pradėjau kurti. Jums taip pat užims laiko. Paskui galbūt sukursite kūrinį, kuriame žmonės matys ne tik jūsų šalies karą, bet ir karą apskritai, kaip ir mano „Balkanų baroke“, – sakė menininkė.

Pernai M.Abramović sukūrė didžiausią konkrečiai vietai pritaikytą (angl. „site specific“) kūrinį – raudų sienos su kristalais instaliaciją atminimo memoriale Kyjive, Babyn Jare. 1941−1943 m. hitlerininkai čia nužudė, manoma, per 100 000 žmonių: žydų, ukrainiečių, romų. Tai, kad Rusijos pajėgoms bombarduojant šalia memorialo esantį Kyjivo televizijos bokštą nenukentėjo jos kūrinys, M.Abramović vadina beveik stebuklu.

„Turime padėti Ukrainai. Padėti maistu, padėti evakuotis“, – sakė Marina ir kvietė aukoti Ukrainai.

Paskaitą ji baigė paragindama visus kelias minutes mintyse siųsti besąlygišką meilę Ukrainai. „Tai veikia“, – įsitikinusi menininkė.

Menininkas yra visuomenės tarnas

„Ypatinga yra surengti parodą čia šiais baisiais laikais. Aš suprantu, kad už sienos – Baltarusija, o už jos sienos – Ukraina, kurioje vyksta karas“, – prieš jos kūrybos parodos atidarymą kalbėjo Marina Abramović.

Kauno paveikslų galerijoje veikia M.Abramović paroda „Būties atmintis“, kurioje per vaizdo ir garso instaliacijas pateikiama menininkės sukurtų performansų retrospektyva.

Prieš parodos atidarymą surengtoje spaudos konferencijoje, į kurią susirinko apie 80 Lietuvos ir užsienio žurnalistų, M.Abramović pirmiausia paprašė priekyje išsirikiavusių operatorių truputį pasitraukti ir leisti jai pamatyti visus susirinkusiuosius. „Noriu matyti žmones, jų akis. Juk aš čia tam ir atvažiavau – bendrauti“, – pabrėžė menininkė.

Pateikiame kai kuriuos M.Abramović atsakymus į spaudos konferencijoje užduotus klausimus.

Ekspozicija: pasitelkus vaizdo ir garso instaliacijas, Kauno paveikslų galerijoje pateikiama per 50 metų M.Abramović sukurtų performansų retrospektyva. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Koks menininko vaidmuo tokiais laikais, kaip šie, kai vyksta karas?

– Menininko vaidmuo visuomenėje yra labai svarbus. Septintajame–aštuntajame dešimtmetyje menininkas galėjo niekuo per daug nesirūpinti, vartoti alkoholį, sėdėti studijoje, kurti meną ir laukti pripažinimo. Dabar menininko funkcija yra būti atsakingam. Atsakingam už savo kūrinius, už žinutę, kurią nori pasiųsti. Menininkas turi aiškiai pasisakyti, kieno pusėje jis yra. Esu pirmoji menininkė, kuri per pirmąsias dvi karo Ukrainoje valandas pasmerkė karinius veiksmus ir Putiną. Skatinu aukoti Ukrainai.

– Menininko manifeste rašote: menininkas neturi žudyti. Ar menininkas neturėtų dalyvauti kare?

– Stovėdama čia, šiomis aplinkybėmis, aš pasakyčiau: aš nežudau ir nežudysiu. Bet nežinau, kaip būtų kitomis aplinkybėmis. Ką daryti, jei esi mama, kurios vaikas žudomas tavo akyse? Kaip reaguosi? Kaip kontroliuosi savo instinktus, kad nepradėtum šaudyti? Tai labai sudėtinga. Istoriškai žmonės žudo kitus žmones ir tai vyksta šimtus metų. Tai sunku sustabdyti. Tačiau aš visada grįžtu prie Dalai Lamos žodžių: tik išmokę atleisti nustosime žudyti. Atleisti savo draugams, šeimai yra viena, bet atleisti priešui – visai kas kita. Manau, tai žmonijos užduotis: pagaliau išmokti atleisti ir nustoti žudyti kitus.

– Ar egzistuoja didelis skirtumas tarp jūsų surašyto Menininko manifesto ir tiesiog žmogaus manifesto?

– Menininko manifestą aš pradėjau rašyti kaip žmogus, ne kaip menininkė. Ir viskas ten tinka visiems žmonėms, išskyrus keletą detalių, pavyzdžiui: „Menininkas neturėtų įsimylėti kito menininko.“ Šis punktas skirtas tik menininkams. Aš tris kartus buvau įsimylėjusi menininką – tai buvo tikrai bloga idėja (juokiasi).

Daugelis kitų teiginių tinka kiekvienam žmogui. Manau, tai svarbu ne tik menininkams – kiekvienam svarbu parašyti savo manifestą, nubrėžti tam tikras moralines ribas, ką daryti ir ko nedaryti gyvenime, ir laikytis šių sprendimų. Tai svarbu.

– Kodėl jūs norėjote atvežti savo darbus į Kauną?

– Visų pirma, menininką aš matau kaip visuomenės tarną. Taigi, menininkas vyksta ten, kur jis yra kviečiamas. Tai ne mano pasirinkimas. Kaunas šiais metais yra Europos kultūros sostinė. Aš pamačiau erdvę, pasikalbėjau su žmonėmis. Niekada Lietuvoje nebuvau surengusi parodos ar performanso. Be to, pažinojau lietuvį Joną Meką. Visa tai buvo geros priežastys surengti čia parodą.

– Kokie jūsų prisiminimai apie J.Meką?

– Pirmas lietuvis, kurį sutikau, buvo J.Mekas. Nuostabus, labai talentingas avangardo menininkas. Menininkus aš skirstau taip: originalai ir tie, kurie juos seka. J.Mekas buvo tikras originalas. Susipažinau su juo 1978 m., pirmą kartą atvykusi į Niujorką, aš apsilankiau jo Antologijos filmų archyve. Ten galėjau eiti žiūrėti kino su šuniu. Tuo metu turėjau albanų aviganį, kuriam nepatiko Niujorko vanduo, – aš nuolatos turėjau pirkti jam brangų mineralinį vandenį (juokiasi).

Kai man suėjo 70 metų, parašiau autobiografiją, kurioje atskleidžiau visas savo gyvenimo paslaptis. Pusė mano draugų dėl to su manimi nebekalba.

– Esate minėjusi, kad menininko idėjos gali tapti amžinos. Kuri iš jūsų idėjų norėtumėte, kad taptų amžina?

– Menininkas turi būti egocentriškas ir narcizistiškas, kad atsakytų į tokį klausimą. Ne man spręsti, kuri iš mano idėjų taps nemirtinga. Tai priklauso nuo auditorijos ir laiko. Žinoma, aš tikiuosi, kad mano idėjos gyvens ir tada, kai numirsiu. Pagrindinės idėjos, kurioms aš skyriau 50 savo gyvenimo metų, pirmiausia yra surengti performansą įprasta meno forma. Antra, siekti, kad visi performansai galėtų būti atliekami iš naujo, t.y. vyktų reperformansai. Trečia, sukurti ilgalaikį meną. Ir kurti tokius performansus, kurie pakeltų žmogaus dvasią.

– Parodoje iš esmės pristatomas jūsų gyvenimas: jūsų tėvai, jūsų meilės istorijos, nelaimingos jų pabaigos. Kaip jaučiatės į visa tai žiūrėdama?

– Esu žmogus, neturintis nė gramo nostalgijos. Man tai nerūpi, nes gyvenu dabartyje ir ateityje, ne praeityje. Jei aš nuolatos žiūrėsiu į praeitį, būsiu praeityje. Aš to nenoriu. Mano sukurti performansai yra skirti ne man – jie skirti pasauliui. Aš esu su jais išsiskyrusi. Galvoju apie tai, ką aš darysiu, ką noriu padaryti, o ne apie tai, ką jau padariau.

– Abi jūsų knygos yra geras būdas geriau suprasti jūsų meną. Ar nesigailite, kad jose taip giliai atsivėrėte?

– Ne. Aš nelaikau paslapčių ir dėl to esu laisva. Kai man suėjo 70 metų, parašiau autobiografiją, kur atskleidžiau visas savo gyvenimo paslaptis. Pusė mano draugų dėl to su manimi nebekalba. Bet juk taip svarbu pasakyti visą tiesą. Svarbu atsiverti kitiems. Aš tikiu: jei pasidalysiu su publika, kaip aš perėjau pragarą, – tai galės padaryti ir jie. Juk mes visi susiduriame su panašiomis problemomis: mes visi kartais būname sutrikę, silpni, įsimylėję, sudaužytomis širdimis. Kam tos paslaptys? Juk jos tokia našta.

– Kalbant apie jūsų populiarumą, kas žmones domina labiau – jūsų kūryba ar jūsų asmenybė?

– Tai susiję. Kai pradėjau kurti performansus, mano publika buvo penki draugai. Dešimt žmonių buvo normalu, 30 – labai daug. Dabar susirenka šimtai, tūkstančiai. Mano populiarumas didžiąja dalimi prasidėjo po performansų Niujorke, Modernaus meno muziejuje (MOMA). Taigi, aš išpopuliarėjau amerikiečių dėka. Amerikiečiai iš pradžių tave atranda, giria, padaro tave žinomą, o paskui tave dėl to nužudo. Bet tai, kaip jie mane suvokia, nėra tai, kas aš esu iš tiesų. Man svarbiausia mano kūryba, o ne asmenybė.