Rinkimams kandidatus nominavo įvairios kūrėjų sąjungos ir kultūros organizacijos, o rinkimų laureatą išrinko specialiai konkursui sudaryta ekspertų komisija: teatrologė ir šiuolaikinio šokio kritikė Silvija Čižaitė-Rudokienė, teatrologė doc. dr. Rūta Mažeikienė, fotomenininkas ir menotyrininkas dr. Tomas Pabedinskas, kino ir teatro režisierius Jonas Tertelis ir architektūrologė doc. dr. Jūratė Tutlytė.

Pirmasis šiuolaikinio šokio atlikėjas Lietuvoje, pelnęs Auksinį scenos kryžių, ilgametis Kauno šokio teatro "Aura" narys M.Stabačinskas 2020-aisiais užbaigė ne vieną projektą: įgyvendino judesio laboratoriją, skirtą negalią turinčių asmenų bendruomenei, kūrė choreografiją ir pasirodė šokio filme "Somaholidays", buvo muzikinio veiksmo spektaklio "Laikrodininkas", skirto kūdikiams, šokėjas ir veiksmo bendraautorius bei biografinio pokalbio-spektaklio "Supergalios" choreografas.

Turiu viziją ateityje vesti savaitines šokio pamokas, kuriose dalyvautų tiek profesionalūs šokėjai, tiek žmonės, turintys negalią.

Apie svarbias praėjusių metų patirtis, Kauno šiuolaikinio šokio meno lauką, bendruomeniškumą ir laimėtą "Įsimintiniausio Kauno menininko 2020" apdovanojimą, kuris skatina tęsti pradėtas prasmingas veiklas, kalbame su M.Stabačinsku.

– Praėjusiais metais su šokėja Vasara Visockaite bei Kauno bienale ir tarptautiniu projektu "Stebuklingi kilimai" (angl. "Magic Carpets") įgyvendinote judesio laboratoriją kartu su negalią turinčių asmenų centro "Korys" bendruomene. Tai nėra pirmas jūsų, drauge su negalią turinčiais žmonėmis įgyvendintas projektas. Kokios patirties įgyjate šiuose projektuose? Galbūt jie skatina jus išsikelti ir siekti naujų tikslų?

– Kartu su šokio teatru "Dansema" ir Vilniaus "Šilo" specialiosios mokyklos auklėtiniais esame sukūrę spektaklį. O 2019-aisiais kartu su kūrybine komanda ir negalią turinčiomis atlikėjomis pastatėme spektaklį "Supergalios", kuris yra ypatingas, nes jo metu ne tik dirbome su negalią turinčiais žmonėmis, bet ir į kūrybinį procesą įtraukėme kitus šiuolaikinio šokio profesionalus, kurie proceso metu įgyjo daug vertingų žinių. Turiu viziją ateityje vesti savaitines šokio pamokas, kuriose dalyvautų tiek profesionalūs šokėjai, tiek ir žmonės su negalia. Šokis išlaisvina, kuria laimės pojūtį. Tai patirti gali visi, kad ir kokią negalią turėtų. Per savo profesinę karjerą esu sukaupęs daug patirties, žinių ir jaučiu vis didesnį poreikį jomis dalytis su kitais kūrėjais. Galvodamas apie šią, socialinio, šokio kryptį, matau, kokia tai plati sritis, kiek dar mažai ji išplėtota Lietuvoje ir kiek daug joje erdvės, galimybių. Be to, per šią veiklą man labai įdomu stebėti, įprasminti ir atrasti save iš naujo.

Paskatinimas: apdovanojimas M.Stabačinskui – patvirtinimas, kad yra teisingame kelyje ir verta ne ieškoti naujų krypčių, o gilintis į jau atrastas. / L. Vansevičienės nuotr.

– Kitas ne mažiau svarbus projektas – muzikinio veiksmo spektaklis kūdikiams "Laikrodininkas" (kurtas kartu su choreografu, šokėju, pedagogu Mariumi Pinigiu), kurio bendraautoriumi ir šokėju esate. Taip pat reikšminga veikla – pagal choreografės ir šokio edukologės, socialinių mokslų daktarės Birutės Banevičiūtės sukurtą ankstyvojo šokio ugdymo metodiką kartu su M.Pinigiu vesti užsiėmimai "Šokio pirmadieniai" 8–14 mėnesių kūdikiams. Kuo kūryba patiems mažiausiems – kūdikiams – ir darbas drauge su jais praplečia jūsų akiratį?

– Jau daugiau nei dešimtmetį nuosekliai dirbu su mažaisiais. Dirbant su jais nėra vietos apsimetinėjimui, vaidybai ir svarbiausias yra kūdikis, ne šokėjas. Jam nereikia demonstruoti maksimalių savo galimybių, priešingai, šokėjas per minimalius judesius turi atrasti santykį su mažuoju, todėl reikia paminti savo profesines ambicijas, o ego nustumti į šoną. Svarbu tai, kad šokti kūdikiams ir šokti įprastą šokio spektaklį yra dvi skirtingos patirtys, kadangi spektaklyje žiūrovus nuo šokėjo skiria atstumas, o dirbant su kūdikiais atstumo nelieka, todėl šokėjas turi turėti akis net nugaroje, jausti visus mikrojudesius, naujausti intencijas, nes netikėtumų šiame darbe labai daug.

– Praėjusiais metais taip pat kūrėte choreografiją ir pasirodėte šokio filme "Somaholidays". Kas yra šokio filmas? Kaip manote, kokias naujas jūsų, kaip šokėjo, spalvas šis projektas atskleidė?

– Pandemija ne vieną šokio kūrėją pastūmėjo nerti į mažai pažintas sritis. Viena tokių – šokio filmų kūrimas. Tarptautinio šokio festivalio "Naujasis Baltijos šokis" žiemos programoje buvo pristatyti aštuoni lietuviški šokio filmai, iš kurių net šeši buvo premjeriniai. Dar niekada nebuvo sukurta tiek daug aukšto lygio šokio filmų, kaip praėjusiais metais. Kuriant "Somaholidays" teko išeiti iš įprastų šokiui erdvių ir prisitaikyti prie kitokios aplinkos, kuri darė įtaką, veikė. Lyginant šokio filmo kūrimą su šokio spektaklio statymu, spektaklyje procesas yra gana aiškus, o rezultatas nuspėjamas. Kuriant šokio filmą – priešingai. Galutinis rezultatas patiems šokėjams dažniausiai yra staigmena, kadangi viskas – operatoriaus ir / ar režisieriaus, žinoma, ir filmo montuotojo rankose.

– Aktyvi jūsų veikla turėtų patvirtinti, kad šiuolaikinio šokio atlikėjams Lietuvoje tikrai yra vietos kūrybai, savirealizacijai?

– Šiuolaikinio šokio kūrėjams netrūksta atkaklumo ir energijos kurti, ieškoti ir dalytis kūrybiniais sumanymais su žiūrovais. Tačiau fizinių, skirtų tik šokiui, erdvių trūko ir trūksta, bet tai tikrai nestabdo šiuolaikinio šokio bendruomenės augimo ir kūrybinio potencialo. Kiekvienais metais atsiranda naujų iniciatyvų ir sprendimų. 2020-ieji parodė, kad pandemija šokio sričiai buvo ne kliūtis, o paspirtis ieškoti ir bandyti. Šiuolaikinis šokis skambėjo kaip niekada garsiai. Tai patvirtina ir tai, kad net keturi šiuolaikinio šokio atstovai buvo nuominuoti "Įsimintiniausio Kauno menininko 2020" rinkimuose.

– Kuo, jūsų nuomone, šiuolaikinio šokio meno lauke išsiskiria Kaunas? Tikriausiai ne tik dėl šokio teatro "Aura" ir jo vadovės Birutės Letukaitės?

– Kaunas ir šokio teatras "Aura" užaugino ne vieną stiprią šiuolaikinio šokio asmenybę, kuriančią ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ypač džiugu dėl šokėjų ir choreografų, kurie, gyvenadami kitose šalyse, stengiasi palaikyti ryšį su miestu ir grįžta čia padirbėti ar pristatyti savo kūrybos. Kaune vyksta labai įdomūs procesai, kuriasi nepriklausomų šokėjų ir choreografų bendruomenė, plečiasi šokio įvairovė. Taip didėja kultūros ir šiuolaikinio šokio pasiūla, o dėl to laimi žiūrovas.

– 2020-aisiais tapote projekto "Kaunas 2022 – Europo kultūros sostinė" ambasadoriumi. Kokią reikšmę jums turi šis titulas?

– Kaunas yra mano miestas. Jo ambasadoriumi buvau ir iki oficialaus titulo gavimo. Esu didelis šio projekto gerbėjas ir džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie jo ne tik įgyvendindamas kultūrinius projektus, bet ir skleisdamas pozityvumą, geras naujienas.

– Praėjusiais metais įgyvendinote daug reikšmingų projektų, veiklų, atrodo, kad pandemija jūsų nesustabdė. Koks jums buvo šis, karantino, laikotarpis, kuris, deja, vis dar tęsiasi?

– Pandemija išmušė iš įprasto gyvenimo ritmo. Iki jos dauguma veiklų sukosi aplink platųjį pasaulį, gastroles, o pandemijos metu visas dėmesys ir koncentracija nukrypo tik į čia ir dabar. Ši situacija paskatino ieškoti, kokių naujų galimybių ir veiklų galima atrasti Lietuvoje, todėl šiuo laikotarpiu bendradarbiavimas su kitais šokio, teatro kūrėjais tapo intensyvesnis, vyksta daugiau tiramųjų projektų, eksperimentų, yra daugiau laiko įsigilinti į kūrybinį procesą.

– Ar laimėtas "Įsimintiniausio Kauno menininko 2020" apdovanojimas skatina jus imtis naujų veiklų ar tęsti tai, ką esate pradėjęs?

– Apdovanojimas man yra patvirtinimas, kad esu teisingame kelyje. Jis skatina ne ieškoti naujų krypčių, o gilintis į tas, kurias jau esu atradęs, ir jas tęsti.