Dainuojantis visų žanrų spektakliuose, turintis įvairiausių kamerinės muzikos programų, daugelio konkursų diplomantas ir laureatas, sukūręs virš 40 skirtingiausių vaidmenų įvairių muzikinių teatrų scenose –  M.Zimkaus profesinius pasiekimus galima vardyti ilgai.

– Bet galėčiau pradėti ir šitaip. Pats vasaros įkarštis. Be galo jauki ir daug tikinčiųjų pritraukianti stikliastogė Nidos šventovė. Mišios. Tarp choristų – ir Mindaugas Zimkus, giedantis širdį veriančias bažnytines giesmes.

– Nieko čia keisto (jei tai turėjote omeny). Esu krikščionis ir praktikuojantis katalikas, o per atostogas visuomet būnu Nidoje. Klebonas mane pažįsta ir žino, kad mėgstu pagiedoti ir kad gyvenime visada laikausi principo: tas, kas gieda, meldžiasi dvigubai! Tad, jeigu pakviečia prisijungti, nepraleidžiu progos to padaryti (juokiasi).

Žiūrovai mums, aktoriams, yra tarsi sudėtinė spektaklio dalis. Kai matau žmones, jų reakcijas, tarsi įsikraunu. O jei dar jiems patinka, akys šypsosi, rankos ploja – tuomet išvis pasijuntu kaip devintame danguje.

Vienas įsimintiniausių mano, kaip tikinčiojo, gyvenimo momentų – man patikėta misija būti psalmininku ir kantoriumi šv.Mišiose, skirtose popiežiaus Pranciškaus viešnagės Lietuvoje garbei. Turėjau pereiti nemenką Vatikano atranką, rašyti savo biografiją, pildyti šūsnį visokių dokumentų. Bet galiausiai atitikau visus kriterijus ir galėjau garbinti Viešpatį garbaus svečio akivaizdoje. Ir dabar gerai prisimenu tą įspūdį, kai atsistojau vienas giedoti prieš šimtatūkstantinę žmonių minią.

– Esate vienas geriausių Lietuvos lyrinių tenorų. Galbūt jūs vienas iš to nedidelio skaičiaus žmonių, kurie jau vaikystėje žinojo, kad bus dainininkai?

– Kitokių svajonių tikrai nebuvo – vien muzikinės. Tiesa, mama dar sakė, kad vaikystėje kalbėdavau apie smuiką ir dūdą. Betgi išėjo taip, kad iš pradžių baigiau dirigavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas maestro Petrą Bingelį, o tik gerokai vėliau, jau subrendęs ir žmonos paskatintas, nusprendžiau imtis vokalo studijų ir prašytis pas profesorių Virgilijų Noreiką į solinio dainavimo studijas. Tiesiog stebuklas, kad viskas taip gerai susiklostė. Padainavęs stojamuosiuose egzaminuose ir susitikęs maestro koridoriuje, drąsiai paklausiau, ar mane priimtų į savo klasę. Jis sutiko. Štai taip, paprastų paprasčiausiai.

– Ar jūsų vaikystės šeimoje yra daugiau muzikantų?

– Na ne… Ten aš vienas toks. Užtai dabar mano žmonos dukra iš pirmosios santuokos Paulė Gudinaitė, kuri augo mūsų šeimoje, yra baigusi doktorantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jos specialybė – koncertmeisterė ir pedagogė. Drauge su ja esame puiki komanda. Turime parengę pačios įvairiausios kamerinės muzikos programų – nuo baroko iki šiuolaikinių Lietuvių kompozitorių kūrinių. Su jomis keliaujame po visą Lietuvą.

Jungtis: nekoroniniais laikais Mindaugas Zimkus su žmona Reda ir jaunėle dukra Emilija labai mėgo keliauti, tačiau ir gyvenimui stabtelėjus turi daug bendrų pomėgių.

– Su Paule jau supažindinote – tikrai maga pasiklausyti jūsų dueto. Bet juk šeimoje yra ir daugiau jums brangių žmonių…

– Nepatikėsit, bet su vyresnėle Paule keliai susikirto ir pedagoginėje praktikoje: abu dėstytojaujame Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. O mano žmona Reda dirba Marijos radijuje, ji atsakinga už viešuosius ryšius. Jaunėlei dukrai Emilijai 23-eji. Neseniai gavo VDU anglų filologijos bakalauro studijų diplomą ir dabar dirba vienoje internetinėje kompanijoje bei ieško savęs. Ji taip pat meniokė (juokiasi): labai gražiai piešia, groja arfa, rašo fantastines istorijas anglų kalba įvairiose internetinėse svetainėse.

Ar turime visi bendro laisvalaikio? O kaipgi. Ypač kalbant apie normalius, nekoroninius laikus. Anksčiau labai mėgdavome keliauti. Pasivažinėti po svečias šalis mane galbūt įpratino Kauno chorai, kuriuose dainavau. Net dešimt metų esu dirbęs Kauno valstybiniame chore, vadovaujamame maestro Petro Bingelio.

– Legendinei operos primadonai Mariai Callas gyvenimo pabaigoje dingo balsas. Tikrai nelinkiu jums šito… Bet jei taip nutiktų, ar turite kokį atsarginį variantą?

– Jau minėjau, kad dėstau dainavimą Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, taip pat jau penktus metus esu VDU lektorius, tad… kažkoks atsarginis variantas vis dėlto yra (juokiasi). Nors M.Callas pedagoginė veikla ir neteikė malonumo, bet aš suprantu ir kitą neišvengiamą dalyką: ateina laikas, kai tiesiog turi dalytis, perteikti savo žinias, patyrimus jaunajai kartai. Tad atsakymas į jūsų klausimą – pedagoginę veiklą priimčiau kaip savaime suprantamą dėsningumą ir tęsčiau muzikinį gyvenimą per savo mokinius. Kokie jie? Visokie. Labiausiai vertinu tuos, kuriuose įžvelgiu smalsumą, žinių aistrą. Su jais visai kitaip norisi dirbti, kur kas daugiau širdies įdėti.

– O jei palygintume jūsų studentavimo laikus su dabartiniais – ar daug skirtumų matote?

– Mes turėjome mažiau galimybių gauti reikiamos informacijos, kurios šiuolaikiniams studentams – nors vežimu vežk. Nori pasiklausyti, kaip tą patį kūrinį dainuoja, tarkim, Beniamino Gigli ar M.Callas – prašom! Šiuolaikiniam žmogui, kuris trokšta gilintis į savo specialybę, – visi vartai atviri, visos galimybės duotos. O mes mokėmės tik iš rusiškos literatūros ir savo pedagogų.

– Vasarą prie Kauno pilies teko žiūrėti G.Verdi operą "Traviata" itališkai. Atrodo, jūs dainavote Alfredo partiją? Visada įdomu, kaip atlikėjai, nemokėdami kažkokios užsienio kalbos, sugeba išmokti ilgiausius arijų tekstus. Gal išduotumėte paslaptį, kokiomis kalbomis lig šiol jums yra tekę dainuoti?

– Dainuojant tekstas – kad ir kokia kalba jį dainuočiau – užsifiksuoja mano atmintyje ir plaukia tarsi savaime. Kitaip sakant, įsirašo su muzika į pasąmonę. Sunku net paaiškinti, kaip tai yra. Bet faktas. Jokių ypatingų pastangų mokytis vieną ar kitą tekstą užsienio kalba man nereikia. Svarbu pirmą žodį prisiminti ir tuomet jau einasi kaip iš pypkės… O jeigu ką (juokiasi) – gyvenime visko pasitaiko: tuomet sukiesi, kaip išmanai.

Yra tekę dainuoti ir rusų, ir anglų, ir italų kalbomis. Dar – prancūzų, čekų, lenkų, ispanų, portugalų, jidiš. Kadangi mielai dalyvaudavau konkursuose užsienyje, tai ir programas tekdavo ruošti įvairiausiomis kalbomis. Sunkiausia dainuoti turbūt buvo jidiš kalba – atlikau žydiškų dainų programą. Bet net ir jos man sekėsi pakankamai laisvai... Matyt, turiu tam Dievo dovaną – greitai perkandu bet kokios užsienio kalbos fonetiką. Galiu net nesuprasti, apie ką dainuoju, bet girdžiu aiškų fonetinį tekstą, kurį galiu be vargo atkartoti.

Iššūkis: vienam geriausių Lietuvos lyrinių tenorų tik duok padainuoti – kad ir ant teatro stogo!

– Nuo 2006-ųjų esate Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, pagrindinis trupės tenoras, sukūręs netoli 30 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose. O kuris iš tų vaidmenų jums pačiam yra svarbiausias?

– Turbūt neprašausiu pasakęs, kad vienas iš svarbiausių mano ligšiolinių vaidmenų – tai Edgardas G.Donizetti operoje "Liučija di Lamermur". Su juo, mano galva, buvo pasiektas aukščiausias pilotažas. Deja, scenoje Edgardo jau nebeišvysite (jis, kaip ir spektaklis, išėjo į pensiją). Dar aukštai vertinu Alfredo vaidmenį G.Verdi operoje "Traviata". Tris kartus buvau nominuotas Auksiniam scenos kryžiui būtent su šio teatro vaidmenimis: 2006 m. – už sukurtus vaidmenis operetėse, 2011 m. – už Edgardo vaidmenį operoje "Liučija di Lamermur", 2012 m. – už barono vaidmenį operetėje "Čigonų baronas".

– Vienas aktorius yra pasakęs, kad baimė žengti į sceną yra nuolatinė jo palydovė. Jei nebijai, nesijaudini – vadinasi, blogai. Prisipažinkite, ar turite kokių fobijų, susijusių su scena ir dainavimu?

– Žinote, turbūt visi dainininkai jaučia vienodą baimę – kad gerai skambėtų balsas! Jei balsas neskamba, tada jis neatlieka savo funkcijos. Kad dainuoti būtų lengva, balsas visų pirma turi būti sveikas, geros formos. Panašiai kaip sportininkas treniruoja savo kūną, taip ir mes, operos solistai, turime visokių specialių pratimų savo balsui. Jei spektaklyje tenka pagrindinis vaidmuo, yra daug dainavimo, daug teksto, tuomet imuosi ne tik fizinių pratimų, bet ir kvėpavimo.

Dar vienas labai svarbus punktas – režimas ir dieta. Juk negali iš vakaro (prieš dainavimą) valgyti labai riebiai: iškils gleivių pavojus. Tai paprasčiausi fiziologiniai dalykai. Jei jų paisai – ir balsas būna sveikesnis. Bet kartais tu tiesiog nesi savo likimo šeimininkas, nes... turi gelbėti kolegą, kuriam staiga, dainuojant scenoje, pradingo balsas. Irgi pasitaiko...

Sykį važiuoju iš Vilniaus po tokios geros balso treniruotės namo, ir žiū – dirigento skambutis. Sako, greičiau lėk į Muzikinį, antroje dalyje turėsi dainuoti. O aš tuo metu – prie Lentvario... Ir ką gi, lekiu kaip akis išdegęs, dar užšoku į namus, natas pasižiūriu, persirengiu ir – tiesiai į sceną. Tai štai tas mano balsas, kaip profesinė priemonė, yra ne vieną atlikėją ir ne vieną spektaklį išgelbėjęs (juokiasi).

– Dar prieš skelbiant šalyje antrąjį karantiną žiūrovų visuose Lietuvos teatruose jau buvo gerokai sumažėję. Įdomu, ar aktorius, dainuojančius scenoje, tos tuščios vietos parteryje labai trikdo? O pats ar jaučiate skirtumą, kokio didumo auditorijai dainuoti?

– Mano galva, jei jau žiūrovas atėjo tavęs klausytis, jis turi gauti maksimumą. Mes, dainininkai, turime atseikėti jam lygiai tiek pat, kiek ir tuo atveju, jei būtų sausakimšas teatras. Privalome gerbti kiekvieną žiūrovą. Negali būti jokių mažai ar daug. Bet kokiu atveju tu – scenos profesionalas – turi dainuoti lygiai taip pat gerai, turi atiduoti visą save. Jei pamatęs salėje vos vieną kitą žiūrovą nusprendi dirbti puse kojos – teatre tau ne vieta.

Koncertai: Mindaugas Zimkus ir Paulė Gudinaitė su įvairiausiomis kamerinės muzikos programomis –nuo baroko iki šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių – jau apkeliavo beveik visą Lietuvą.

– Lietuviai, kaip ir visas pasaulis, dabar pasidaliję į dvi barikadų puses: vieni – už D.Trumpą, kiti – už O.Bideną, vieni – už baimę dėl pandemijos, kiti – už žmogaus laisves, kurias suvaržė COVID-19. Kurioje barikadų pusėje esate jūs?

– Jei atvirai, aš esu per vidurį. Kitaip sakant, balsuoju už sveiką protą. Negalima nesisaugoti, nes šių dienų situacija kalba pati už save. Bet juk ir perdėtai jautriai reaguoti yra kvaila. Žiūrėkime į dabartinę situaciją protingai – neprisivarę visokio plauko fobijų. Tik nepamirškime –  žmonės dar ir gyventi turi, ne tik bijoti viruso (juokiasi).

– Neseniai per LRT rodė reportažą iš Brazilijos, kur žiūrovai stebėjo spektaklį sėdėdami plastikinėse kabinose. Ar kada pamąstote, kad gali ateiti tokie laikai, kai operų klausysimės tik online ir tik per mobiliuosius įrenginius? Ar jus tai baugina?

– Labai nenorėčiau vaidinti kokioje kabinoje, atskirtas nuo žiūrovų. Nes žiūrovai mums, aktoriams, yra tarsi sudėtinė spektaklio dalis. Kai matau žmones, jų reakcijas, tarsi įsikraunu. O jei dar jiems patinka, akys šypsosi, rankos ploja – tuomet išvis pasijuntu kaip devintame danguje. Kaukės? Na, jos nepaslepia emocijų. Vis dar neprarandu vilties ir tikėjimo, kad gal po pusmečio ar kiek vėliau grįšime į senas vėžes. Kitaip nė nenorėčiau galvoti.

– Panašu, kad jūsų 50-mečiui skirtas spektaklis "Makbetas", kuriame atliekate Makdufo vaidmenį, lapkričio 21-ąją neįvyks ir gražų jubiliejų teks minėti karantine…

– Aš ir vėl noriu galvoti optimistiškai. Mano 50-metis tęsis ne vieną dieną, tad dar tikrai spėsiu jį tinkamai atšvęsti ir paminėti teatro scenoje. Kaip mėgstu švęsti? Kultūringai. Man, mano šeimai, esmė – ne valgiais ir gėrimais nukrautas stalas, bet bendrystė. Kartais gimtadienius švenčiame namuose, kartais – kavinėje. O būna, kad išlekiame kur nors tik dviese su žmona, pasidarome sau šventę kaip jaunavedžiai (mat jau 25 metus esame vedę).

Be galo mėgstu krikščioniškas šventes – Kalėdas, Velykas. Matau jose prasmę. Kaip ir savanorystėje, tarnavime kitiems. Jau ne vienus metus savanoriauju Marijos radijuje – įrašinėju knygas, Šv.Rašto ištraukas, giedu tiesioginių radijo transliacijų metu. Taip savanoriaudamas sužinau daug įdomių faktų apie biblines asmenybes, katalikybės raidą.

– O jeigu jūsų žmona nedirbtų Marijos radijuje – vis tiek savanoriautumėte?

– Dabar taip. Užaugau tikinčioje šeimoje, kuri buvo dukart ištremta į Sibirą. Kai pirmąsyk pakliuvo į tremtį, mano mamytė buvo dešimties. Senelis Mykolas Mataitis (mamos tėvelis) tarnavo Lietuvos armijoje karininku, o vėliau, išėjęs į atsargą, buvo karo teisėjas. Tai štai, kaip aš sakau, tikėjimas neleido jiems praskysti. Stiprino dvasią, teikė vilties. Tik jis palaikė žmonėse gyvastį: juk kai labai sunku, į ką daugiau atsiremsi, jei ne į Dievą?

Ilgainiui tikėjime radau stipriausią savo atramą. Supratau, kad ir kas nutiktų, jei turėsi tikėjimą – visus gyvenimo išbandymus ištversi kur kas lengviau.

Beje, dar paauglystėje nuo to tikėjimo bandžiau išsivaduoti, perėjau visą sovietinę pionierių, komjaunuolių mokyklą. Bet visą laiką neapleido mintis, kad tuose jų moksluose kažkas netikra. Vėliau, dar besimokydamas Muzikos akademijoje, ėmiau dalyvauti bažnytinių chorų veikloje. Pastebėjau, kad sakralinė muzika man ypač patinka. Būtent chore susipažinau su savo žmona, kuri paragino studijuoti vokalą. Nors puikiai suprato, kad tuomet man teks mesti darbą ir aš kokius ketverius metus negalėsiu prisidėti prie šeimos išlaikymo.

Tuomet man buvo 28-eri. Dauguma mano bendraamžių jau buvo padarę neblogas profesines karjeras. O aš ryžausi viską pradėti nuo pradžių. Ilgainiui tikėjime radau stipriausią savo atramą. Supratau, kad ir kas nutiktų, jei turėsi tikėjimą – visus gyvenimo išbandymus pakelsi kur kas lengviau.

– Kažkada dukra manęs paklausė: kodėl vyrai, pasiekę brandaus amžiaus, atrodo kur kas geriau nei tokio pat amžiaus moterys? Niekada apie tai nesusimąsčiau, bet mielai padiskutuosiu su jumis – ką darote dėl savo išvaizdos scenoje? Ar daug investuojate į savo kūną, į gerą fizinę savijautą?

– Iš prigimties esu toks nestorėjantis (juokiasi). Labai mėgstu daug vaikščioti, abu su žmona daug pėdiname pėstute. Nevartoju jokių sveikatai kenksmingų priemonių – neberūkau, nors anksčiau tai dariau, kaip sakoma, dėl fasono (ypač besimokydamas konservatorijoje). Galiu paliudyti, kad rūkyti mečiau po popiežiaus Jono Pauliaus apsilankymo Lietuvoje. Tada giedojau Mišiose ir – koks malonus sutapimas –  nukirtau su rūkymu visiems laikams. Pamaniau, kam turiu save teršti, jei galiu apdovanoti kitokiais malonumais. Į sporto klubus nevaikštau, nes nesiruošiu iš savęs daryti kokio ten body buildingo (juokiasi). Svarbiausia man, kad balsas būtų sveikas. Tuomet ir kūnas nekentės.

– Paprastai, sudainavę tradicinę gimtadienio ariją "Su gimimo diena", prieš užpūsdami žvakutes ant gimtadienio torto, galvojame norą. Jei nesate prietaringas ir nebijote išduoti savo jubiliejinių troškimų anksčiau laiko, gal paatvirautumėte, apie ką svajojate?

– Noriu, kad savo balsu galėčiau kuo ilgiau tarnauti žmonėms – gerinti jų savijautą, nuotaiką, kelti jų dvasią. Jei jau turiu šią Dievo dovaną – savo balsą – tai trokštu jį dovanoti visiems. To, kuo galiu, prisidėti prie bendro gėrio.

Turtas: savo 50-ies metų jubiliejui operos solistas sukaupė išties nemažą turtą – virš 40 skirtingiausių vaidmenų įvairių muzikinių teatrų scenose.

– "Penkiasdešimt metų – tai visai mažai..." – šią dainą dažnai girdime per TV sveikinimų koncertus. O kokios dainos jubiliejaus proga pageidautumėte jūs?

– Oi nežinau, nežinau... Kai buvau paauglys, mano dievukai buvo grupė "Queen". Ypač jų "Bohemijos rapsodija" arba baladė "Love of my life", kurią atlieka Freddie Mercury. Galima sakyti, kad Fredddie dėka aš ir pradėjau savo balsą lavinti. Pamenate tą dainą, kur jis dainavo su Montserat Caballe? Tai štai ir aš, man rodos, užsimaniau tokio vokalo, kuris užburia, pakelia žmogų aukščiau kasdienybės, į kitokį lygmenį. Todėl ne Lucciano Pavarotti, ne Placido Domingo, ne Enrico Caruso buvo pirmieji mano įkvėpėjai. Paauglystėje apie juos nebuvau nė girdėjęs. Užtai žinojau F.Mercury, kuris dainavo su M.Caballe, o toji moteris buvo puiki operos solistė.