Anot R. Keturakio, V. S. Vaičiūnas yra sukūręs nemažai lyrinės poezijos posmų ir išleidęs ne vieną savo eilėraščių rinkinį. Kūryboje juntamas autoriaus noras padėti skaitytojui įveikti aukštumos baimę, kurioje slypi ir Dievo baimė – pati nykiausia baimė žmoguje.

Jis gimė 1944 metų kovo 7-ąją Šiauliuose. 1966-1971 metais mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Vėliau buvo šios seminarijos vicerektorius ir dėstytojas. 1982-aisiais apgynė teologijos licenciato laipsnio disertaciją „Kunigystės ir kunigo samprata šiandien“.

Nuo 1990 metų V. S. Vaičiūnas buvo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto docentas, keliolika metų vadovavo VDU Katalikų teologijos fakultetui, 1995 metais tapo nostrifikuotu teologijos mokslų daktaru. 2004 m. popiežius Jonas Paulius II suteikė popiežiaus garbės prelato titulą. Už akademinę veiklą ilgametis Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos vicerektorius ir VDU Teologijos fakulteto dekanas prof. V. S. Vaičiūnas buvo apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.

Būsimasis prelatas eiliuoti pradėjo dar besimokydamas vidurinėje mokykloje. „Rašiau, kaip sakoma, į stalčių, tačiau artimi bičiuliai apie tai žinojo ir ilgokai kibirkštino mane ištraukti eilėraščius iš stalčiaus ir išleisti knygą“, – sakė V. S. Vaičiūnas.

1960 metais rašytuose eilėraščiuose, kaip teigė dr. Aldona Vasiliauskienė, – ryški V. S. Vaičiūno ryšio su Dievu pradžia prelato vaikystėje. Pirmojoje V. S. Vaičiūno poezijos knygoje buvo gausu eiliuotų kūrinių dedikacijų, kurios įvairiomis progomis skirtos ir kolegoms kunigams, ir artimiesiems, ir žinomoms asmenybėms. Viena iš labiausiai išsiskiriančių dedikacijų – popiežiui Jonui Pauliui II. Kartu su visu pasauliu budėdamas ir melsdamasis, popiežiui skirtas eiles prelatas rašė jo mirties vakarą (2005 m. balandžio 3 d.).