Ažiotažas, sukeltas istorinių atradimų, turi tam tikrą pagrindą – jie ne tik plečia mūsų žinojimo ribas, lyg kokiame visuotiniame teisme pateikus pritinkančius įrodymus, bet ir žada nors mažyčius pokyčius, kartais – suvokiant, o kartais net kasdieniame gyvenime.

Istorijos fragmentų lyg naujų žemių, užmirštų lobių atradimas iš karto įjungia mūsų vaizduotę. Malonu, kai tie lobiai ne tik materialūs, bet ir sietini su menu, vizualios kultūros dalimi. Glumina ne tik ilgai menininko, vėliau jo sūnaus archyvuose gulėję ir niekur nepublikuoti kadrai, bet ir fotografo biografija. Sakyčiau, kad pasakojimą vertėtų pradėti būtent nuo jos.

Politinio pavasario fone

Neįtikėtini darbai neatsiranda šiaip, iš niekur, juos sukūrė tam tikros istorinės aplinkybės – 1956 m. vasarį įvyko Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavimas, kuriame Nikita Chruščiovas perskaitė pranešimą "Apie asmenybės kultą ir jo padarinius" dar ilgai slėptą nuo visuomenės, bet pradėjusį taip vadinamą atšilimą. Pasikeitė politinis klimatas, aprimo baisusis teroras ir represijos, nors Sovietų Sąjunga toliau diegė savo ideologiją okupuotose šalyse ir nauji vėjai buvo skirti tik įtvirtinti pototalitarinę, tačiau vis dar griežtai sovietinę sistemą. Vis dėlto atsirado stabilesnio ir laisvesnio gyvenimo galimybė.

Kalbant apie kultūrą, tai taip pat reiškė naują posūkį. 1956 m. Maskvos A.Puškino muziejuje ir Ermitaže Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) įvyko taikos balandžio autoriaus Pablo Picasso retrospektyva, prasidėjo ne tik impresionizmo dailės kolekcijos reabilitacija ir jos pagrindu parengta paroda "Prancūzų dailė nuo XV iki XX a." Maskvos A.Puškino muziejuje 1955 m., o 1956 m. – Ermitaže Leningrade, bet ir socrealizmo dogmų revizija, siekiant meno formas kiek priartinti prie besikeičiančios to meto realybės, išlaikant socialistinės ideologijos turinį. Aktualizuoti, modernizuoti, be abejo, gana siaurose ribose, dažnai diktuojamose valdančiųjų partijos lyderių skonio.

Kaip rašo M.Matulytė minėto albumo įžangoje, "iš mirties taško ėmė vaduotis literatūra, dailė, teatras, tačiau fotografija niekaip neįstengė atsikratyti propagandinio žurnalizmo šablonų. Iki naujos bangos – lietuvių fotografijos mokyklos – iškilimo tvyrojusią idėjinę tuštumą užpildė viena asmenybė, A.Marcinkevičius".

Gali pasirodyti keista, kad visa tai darė toks jaunas (vos dvidešimt kelerių metų) žmogus. 1958 m. jis suorganizavo pirmąją respublikinę kolektyvinę meninės fotografijos parodą. Suprasdamas, kad fotografinės raiškos paieškoms reikalinga institucinė priedanga, inicijavo respublikinės fotosekcijos prie Lietuvos žurnalistų sąjungos įkūrimą. Ji buvo įsteigta 1958 rugsėjo 26 d., o lapkričio 9-ąją pats fotografas buvo priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą ir išrinktas fotosekcijos pirmininku. A.Marcinkvičius surengė šimto Lietuvos meninės fotografijos nuotraukų parodos išvežimą į užsienį – Čekoslovakiją.

Pažinimo keliai

Pradinių fotografijos žinių jaunasis A.Marcinkevičius šiek tiek susirinko Kaune iš fizikos mokytojo, savo įkvėpėju laikė Povilą Karpavičių, Lietuvos taikomosios fotografijos pradininką, fotomeno ir fototechnikos propaguotoją, vieną ryškiausių pokario spalvotosios fotografijos atstovų.

Galbūt šio žymaus žmogaus veikla (jis 1953 m. Vilniuje surengė pirmą personalinę ir pirmą Lietuvoje spalvotosios meninės fotografijos parodą) suformavo ir paties A.Marcinkevičiaus supratimą, kad nepakanka tik užsiimti fotografija, bet būtina organizuoti parodas ir ieškoti naujų meninių ar techninių idėjų.

Sandėliuke po laiptais fizikos mokytojo įrengtoje laboratorijoje kartu su Adauktu darbuodavosi ir būsimas Lietuvos poetinės dokumentikos pradininkas Robertas Verba.

Su fotografija "Skeptikai", kuri dar visai neseniai būtų aiškiai netinkama ir pavojinga, jaunuolis įstojo į Valstybinį sąjunginį kinematografijos institutą (VGIK) mokytis kino operatoriaus specialybės. VGIK intelektualinė atmosfera gerokai skyrėsi nuo lietuviškos, tuo pačiu metu čia studijuoja daugybė būsimų pasaulinių ir Lietuvos kino korifėjų – režisieriai Andrejus Tarkovskis, Vasilijus Šukšinas, Vytautas Žalakevičius, operatoriai Donatas Pečiūra, minėtasis R.Verba.

Maskvoje ne tik vyksta iki tol neįsivaizduoti renginiai, kaip Yveso Montando šansonų koncertas, bet ir nežiūrint praėjusių represijų vis dar galima jausti senosios Maskvos avangardinių idėjų dvasią, pamatyti žymiuosius kūrinius.

Kūrybos vektoriai

Norėčiau pasiremti savo mamos Saulės Kisarauskienės pasakojimu apie jos viešnagę Maskvoje 1960-aisiais, kai su Boriso Sluckio rekomendacijomis maskviečiai surado būdų svečius atvesti į Tretjakovo galerijos specialiuosius fondus pažiūrėti Kazimiro Malevičiaus "Juodojo kvadrato" ir kokį nepamirštamą įspūdį, perversmą menininkų galvose jis sukėlė. Tačiau taip ir turėtų veikti "Juodasis kvadratas", ar ne? Tad čia atvykusiam Adauktui taip pat turėjo atsiverti suprematizmo, konstruktyvizmo, modernistinių ieškojimų durys, suformavę jo naują požiūrį į fotografiją.

Grįžęs iš Maskvos, kur dėl sunkių materialinių sąlygų ir silpnos sveikatos nebegalėjo toliau mokytis, neturėdamas diplomo, jis nebūtų gavęs operatoriaus darbo, todėl pradžioje įsidarbino politinės ir mokslinės leidyklos neetatiniu fotokorespondentu.

Vėliau buvo paskirtas dirbti į laikraščio "Literatūra ir menas", o 1958 m. – į "Jaunimo gretų" redakcijas, kartu bendradarbiavo su žurnalo "Švyturys" redakcija, ruošdamas fotoreportažus. Taip gavo laboratoriją, darbui reikalingą techniką, apsirūpino pastoviu pragyvenimu šaltiniu. O svarbiausia – grįžo prie fotografijos.

Kaip teigia M.Matulytė, "archyve vienos temos juostoje šalia atpažįstamų, spaudoje skelbtų iliustracijų yra kadrų, rodančių originalų poetinį ir psichologinį dokumentalizmą". Padaręs tuos keletą oficialių, būtinų kadrų, Adauktas aiškiai kitus daro taip, kaip jam pačiam norisi, leidžiasi į įvairius vizualinius ieškojimus.

Pabrėžiu – įvairius, nes galima matyti kelias skirtingas jį dominusias kryptis. Visų pirma, ta minėta, kadaise kartu su revoliucija ėjusi, o vėliau žiauriai nuslopinta, bet vis dar sovietinei ideologijai kartais įtinkanti revoliucinio Maskvos avangardo įtaka. Kupini ekspresijos rakursai iš apačios primena Aleksandro Rodčenkos ieškojimus, kaip ir architektūrinių konstrukcijų grafikos motyvai. Tokius Adauktas mato Kauno hidroelektrinės darbininkus (1958–1959), Ventės žvejus (1958), efektingai pabrėžtinai grafiškais siluetais kyla į dangų Naujosios Akmenės kaminai (1959). Pastarasis kadras kuo puikiausiai tiko ir straipsniui žurnale "Jaunimo gretos".

Tačiau šalia matyti ir antroji linija – jautrūs liūdesio, skurdo, abejingumo persunktos kasdienybės vaizdai, psichologinis dokumentalizmas. Tokių kadrų juosta iš Vinco Kudirkos gimimo 100-mečio minėjimo. Pilna salė moterų ir vyrų nuvargusiais veidais, tokie pat atrodo net vaikai. Funkcionieriai, nešantys didingą vainiką, taip pat atrodo kažkokie antraeiliai, menki. Žodžiu – dar vieni skeptikai.

Trečioji linija – poetiniai sapniški šviesos, saulėlydžių žaismu paremti piktorealistiniai etiudai. Tačiau reportažų jaunam fotografui nepakako, noras padaryti kažką platesnio ir kartu vientisą meno kūrinį, seriją, matyt, nedavė ramybės, nes A.Marcinkevičius ėmėsi visai niekieno neužsakyto, jokių funkcionierių nepalaiminto uždavinio – fotografuoti žymius Lietuvos kultūros veikėjus. Vėl panaudojęs savo studijų metu įgytas žinias, jis, naudodamas dirbtinį apšvietimą, išryškina herojus, sukuria pakylėtą nuotaiką, taip kūrėjus išaukštindamas, poetizuodamas. Šis sumanymas sugulė į dvi serijas – "Portretai" ir "Rašytojų namuose".

Portretų meistras

"Portretuose" daugelis herojų mąsliai žvelgia pro langą, kaip Skulptorius Vladas Žuklys, tačiau šis apšvietimo ir kompozicijos triukas ypač tinka moterims. Aktorės Lilijos Mulevičiūtės-Tomkienės fotografija kupina tokio lengvumo, šviežumo, kad primena romantines prancūzų komedijas.

Dažnai fotografas, naudodamasis šviesa, brėžia tik veido kontūrą, kaip poeto Eduardo Mieželaičio ar dailininkės Domicelės Tarabildienės, kurios ryškus klasikinis profilis to pats prašosi. Bravūriškas gražuolis rašytojas Kazys Saja, kaip ir aktorius Laimonas Noreika. Jo ir keleto kitų nuotraukos – spalvotos, tarp kurių matome įspūdingą gimnastės, režisierės Irenos Žvigaitytės-Bučienės šuolį.

Ypač fotografas stengiasi pabrėžti fotografuojamųjų veiklą – dailininkas Eugenijus Antanas Cukermanas žiemą tapo tiltą per Nerį, o rašytojas Aleksandras Gudaitis-Gudzevičius traukia popieriaus lapą iš spausdinimo mašinėlės, grafikas Petras Rauduvė kažką piešia, o pianistas Dainius Trinkūnas sėdi prie pianino.

Gerokai lengvesni, buitiškesni portretai iš "Rašytojų namų". Čia padaryta ir vaikų poeto Kosto Kubilinsko, stebinčio, kaip vaikams Senis Šaltis įteikia dovanas, nuotrauka. Tuomet galbūt pašnibždomis, o dabar viešai spaudoje įvardyta ir kita šio žmogaus pusė – jis buvo Sovietų Sąjungos valstybės saugumo ministerijos agentas, per kurį nužudytas ne vienas Lietuvos partizanas. Neilgai trukus (1962) K.Kubilinksas mirė, spėjama, kad nuo per didelio alkoholio kiekio, tad nuotrauka įgavo dar kitą reikšmę. Tačiau, kaip minėjau, dauguma šios serijos fotografijų – šviesesnės tonacijos, gal todėl, kad natūralesnės, labiau autentiškos buities.

Poetas Algimantas Baltakis žaidžia tenisą, o gražuolis K.Saja pritūpęs prie lovos kalba telefonu, arbatą geria žymusis Stasys Krasauskas ir rašytojas Mykolas Sluckis su žmonomis, o malkas iš sandėliuko neša poetas Alfonsas Maldonis. Tiesa, ir čia neapseita bet iškilmingo rakurso iš apačios – taip nufotografuotas laiptais nulipantis literatūros kritikas Kazys Ambrasas.

Palikimo lobiai

Paradoksalu, kad iš vėliau atėjusių Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų, jei kuris ir žinojo A.Marcinkevičiaus kūrybą, tai nė vienas sąmoningai netęsė jo novatoriškų plastinių eksperimentų, vėliau patys daug ką atrasdami iš naujo. Ir gaila, nes šis fotografas iš tiesų nujautė ateitį. Jo fotografijose galime aptikti daugelį lietuviško modernizmo vėliau naudotų raiškos formų.

Iš vos per ketverius metus sukurto archyvo žiūrovus parodoje pasitinka ryškūs, charakteringi kadrai, kurie, net jei buvo skirti spaudos reportažams, aiškiai rodo tai, kas iš tiesų rūpėjo fotografui.

Kartais žiūrėdama į žemėto traktoriaus plūgo nuotrauką (Lukšių miestelis, 1958) prisimenu net Algimanto Kuro tapybą, o geležinkelio pervažos (1958) reportažas dvelkia Arvydo Šaltenio romantizmu. Šiam fotografui buvo duotas didžiulis talentas, ateities numatymas, bet, deja, toks trumpas laikas tai įkūnyti. Ir vis dėlto jis sugebėjo šį gyvenimo akimirksnį išnaudoti taip, kad mes, net žiūrėdami iš savo vaizdų pertekusio laiko, turime dėl ko nustebti.

Kas? A.Marcinkevičiaus fotografijų paroda "Optimistai ir skeptikai. 1954–1959 m. fotografijos".

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki lapkričio 20 d.