Gamtoje lėtai bundantis pavasaris pažadina Velykų laukimą. Ši šventė suburia artimuosius, paskatina norą dalytis artumu ir džiaugsmu. Įvairiaspalvis, raštuotas ar raižytas margutis – šviesios šventės simbolis.

Bet ar esate kada regėję tamsoje šviečiantį margutį? Ar įsivaizdavote, kad Velykų simbolis gali būti namų interjero elementu, turinčiu funkciją? Ar teko paliesti smulkiausiais kiauraraščiais dekoruotą margutį, kurio viduryje kabo miniatiūrinis sodas? Dailininkė Irena Jauniškienė jau penkis dešimtmečius stebina naujais, unikaliais margučių dekoravimo atradimais. Jos margučiai tai ne tik Velykų puošmena. Tai meno kūriniai, užburiantys sudėtingomis raštų kompozicijomis, sodriomis spalvomis ir netikėtais dekoravimo elementais.

Apie kūrybinį kelią, kantrybę, atsidavimą pokalbis su žinoma menininke, galerijoje "Aukso pjūvis" ką tik Kaune atidariusia retrospektyvinę parodą "Margučių pavasaris".

– Artėja viena svarbiausių krikščionių švenčių, kuria žymima galutinė Dievo Sūnaus pergalė prieš mirtį – Velykos. Kaip ir kasmet šią šventę pažymite personaline paroda.

– Margučių parodas rengiu nuo 1985-ųjų. Stengiuosi, kad ekspozicijos būtų skirtingos, atskleidžiančios margučių dekoravimo įvairovę, tačiau šiais metais parodą galerijoje "Aukso pjūvis" formavau iš visų savo sukurtų margučių, kurių seniausi saugomi nuo 1960-ųjų, atrinkdama pačius gražiausius, turinčius aukštą meninę vertę. Ekspozicija "Margučių pavasaris" – tarsi retrospektyva, ja noriu pažymėti savo 70-ies metų jubiliejų.

– Esate surengusi daugiau nei 30 personalinių parodų. Kokių istorijų, susijusių su dalyvavimu parodose, galite papasakoti?

– Su margučiais yra susijęs vienas, mane labiausiai nustebinęs, kuriozas, nutikęs dalyvaujant parodoje Kaune. Mano kūrinius apžiūrinėjusi moteris paklausė: "Kaip jūs padarote skirtingų dydžių kiaušinius?" Buvau pritrenkta. Moteris, kuri buvo sakiusi, kad yra augusi kaime, neskyrė vištos kiaušinio nuo žąsies.

Žinoma, yra nutikę ir ne tokių linksmų nuotykių: mano parodoje besilankanti žiūrovė stengėsi įrodyti, kad margučiai netikri. Ji manė, kad kūriniai yra porcelianiniai – užsimojo išbandyti jų tvirtumą ir per akimirką margutis sutrupėjo moters rankose.

Yra buvusi paroda, kuriai manęs paprašė sukurti dešimt identiškų margučių. Kiekvienas kiaušinis vizualiai yra labai skirtingas: vienas – bukesnis, kitas – smailesnis. Prie šių kūrinių dirbau mėnesį ir keturias dienas. Dekoruodama turėjau padaryti margučius visiškai vienodus ir man pavyko.

– Parodoje galerijoje "Aukso pjūvis" eksponuojami jūsų patentuota kiauraraščio technika marginti margučiai. Kaip susidomėjote šia dailės šaka? Ar jūsų šeimoje buvo gilios margučių dekoravimo tradicijos?

– Dar būdama maža, drauge su šeimos nariais prieš Velykas, margindavau kiaušinius, tačiau šios tradicijos laikosi dauguma tikinčiųjų šeimų.

Studijuodama Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas – aut. past.), įgijau meninio apipavidalinimo specialybę. Greta pagrindinės studijų krypties, išbandžiau metalo kalinėjimą su juvelyrine emale, keramiką. Iš smulkiausių smilgų kūriau sodus, domėjausi karpinių menu, batika, siuvinėjimu, kūriau atvirukus. Visą gyvenimą dirbu tik smulkius, kruopščius darbus, tačiau daugiausia savo kūrybinės energijos skiriu margučių, papuošalų, rankų darbo kalėdinių žaisliukų kūrybai.

– Kokią margučių kolekciją esate sukaupusi savo namuose?

– Savo asmeninėje kolekcijoje turėjau apie 2 tūkst. margučių, tačiau dalį padovanojau, dalis sudužo gabenant kūrinius į parodas. Dabar namuose saugau apie 1,5 tūkst. įvairiausių margučių: siuvinėtų įvairiais siūlais, dekoruotų saulės akmenimis, metalais ir t. t.

Namuose margučių vis daugėja, darosi ankšta. Pati jiems konstruoju specialias dėžes su pertvarėlėmis ir paminkštinimais, kad saugiai juos galėčiau laikyti, tačiau susiduriu su problema, jog margučių negalima laikyti kartoninėse dėžėse, kadangi į kartoną yra dedama asbesto, kenkiančio spalvoms. Jos ilgainiui išblunka, margutis pasidengia dėmėmis.

– Margučius kuriate jau tris dešimtmečius. Ar vis dar pasitaiko nesėkmių: skylančių, dūžtančių darbo eigoje kūrinių?

– Bet koks darbas reikalauja įgūdžių, nuolatinės praktikos. Žinoma, pasitaiko, kad darbo procese kūriniai ir dūžta, ir skyla. Jų labai gaila, ypač tų, kurių kompozicijos sudėtingos. Kai kuriuos pavyksta suklijuoti taip, kad net nematyti, su kitais tenka atsisveikinti.

– Papasakokite apie kiaušinių marginimo technikas (ažūrą, skutinėjimą, raižymą, vaško imitavimą, lukšto ir erdvinį siuvinėjimą, aplikacijas ir kt.). Galbūt turite savo mėgstamiausią techniką?

– Visos technikos labai įdomios, jomis galima pasiekti netikėtų rezultatų.

Kai pradėjau domėtis margučių dekoravimo technikomis – išdauždavau kiaušinyje ertmelę, pridėdavau į ją samanų, rastų karkvabalių, drugelių, kiaušinių išorę dekoruodavau žirniais, plunksnomis ir jie įgaudavo gyvūnų, paukščių pavidalus. Gaila, šių kūrinių nesu išsaugojusi.

Vaško imitavimo techniką sugalvojau pati. Kiaušinius pačioje pradžioje dengiu vienos spalvos dažais, jiems išdžiūvus atsargiai pradedu raižyti, kurti raštus. Šiai technikai labiausiai tinka specialiai dailininkams skirti skalpeliai, taip pat dekoruoti galima švitriniu popieriumi.

Esu sukūrusi viduje dažytus kiaušinius: iš išorės kiaušinis lieka baltas, o viduje – spalvotas. Šiam rezultatui pasiekti reikia kiaušinyje pasidaryti nedidelę skylutę, pro ją prileisti karštų dažų, šiek tiek palaikyti ir dažus išpilti. Tuomet jau galima dekoruoti, pjaustyti kiauraraščius.

Ypatinga yra lukšto ir erdvinio siuvinėjimo technika, reikalaujanti atidumo, kruopštumo, kadangi reikia parinkti tokio ilgio siūlą, kad jį būtų galima perverti per visas, margutyje padarytas skylutes nedarant jokių mazgelių. Jei siūlas sutrūksta ar susipainioja – darbą reikia pradėti iš naujo. Procesas kiek primena siuvinėjimą ant medžiagos, tik kiaušinio lukštas – be galo trapi medžiaga. Siuvinėti naudoju įvairiausius siūlus: sintetinius, sidabrinius, mulinė, įvairias virveles ir kt. Apgalvojusi siūlų ritmiką kuriu mirgančius raštus.

Kiaušiniams marginti naudoju įvairius teptukus, kurių pasirinkimas priklauso nuo to, kokiais dažais dirbu (akriliniais, aliejiniais, medvilniniais, skirtais vilnai, nitro, nagų laku – marginti naudojamų dažų spektras be galo platus), kokio didumo taškelį noriu uždėti, kokią liniją nupiešti. Vienos linijos išeina storesnės, kitos – plonesnės, galbūt kiek kreivesnės, bet tai ir yra rankų darbo grožis.

– Kokius kiaušinius renkatės dekoruoti?

– Skirtingų paukščių kiaušiniai skirtingi. Dekoruoju ančių, žąsų, vištų, žvirblių, putpelių, stručių kiaušinius. Ančių, augančių prie vandens, kiaušiniai būna ypač skaidrūs, tarsi plastikiniai, žąsų – turintys gražų melsvą atspalvį. Būna kiaušinių, kurie visiškai nenusidažo, būna tokių, kuriuos galima išmarginti tik akriliniais ar tik aliejiniais dažais.

Man gražiausias – natūralus kiaušinis. Jo spalva švelni, su niekuo nepalyginama.

– Kaip gimsta kompozicijos, kuriomis dekoruojate margučius? Ar jas apgalvojate iš anksto, ar perkeliate ant tuščiavidurio kiaušinio tai, kas tuo metu jūsų mintyse?

– Pagrindines kompozicijos linijas nusipiešiu kaip karkasą, tačiau visi smulkiausi elementai gimsta iš karto ant margučio. Seniau popieriuje piešdavau kompozicijas, kurias perkeldavau ant kiaušinio lukšto. Dabar to nedarau, todėl visi margučiai yra skirtingi, jų marginimo raštai nesikartoja.

Kai kuriu kiauraraščio kompozicijas, švelniai pieštuku ant lukšto nusipiešiu motyvus, tačiau dažniau prisėdu kurti margučio ir kompozicija dėliojasi sava eiga.

– Kas labiausiai inspiruoja jus kūrybai?

Japonų, kinų menas žavi dėl precizikos, smulkių detalių, harmoningų kompozicijų ir spalvų.

– Papasakokite apie technologinę kūrybos pusę. Kokius įrankius naudojate, kurdama kiauraraščio kompozicijas. Ar tuščiavidurius kiaušinius, prieš juos dekoruodama, sutvirtinate? Kiek trunka kūrybos procesas.

– Dirbu įvairiais įrankiais, dauguma jų – skirti dantų technikams, tačiau įrankius pasirenku priklausomai nuo marginimo technikos. Vištos kiaušinį galiu dekoruoti per dieną, stručio – užtrunku ilgiau. Būna ir taip, kad nebaigtus margučius laikau dvejus ar trejus metus, kol baigiu.

Kiaušinių lukštų nesutvirtinu jokiomis papildomomis medžiagomis, nes svarbiausia – pajusti medžiagos, su kuria dirbama, trapumą. Kunigas Robertas Grigas mano margučius yra palyginęs su žmogumi: koks trapus yra kiaušinius, toks pat trapus ir žmogaus gyvenimas.

– Minėjote, kad kiauraraščio dekoravimo technika yra patentuota. Ar susiduriate su savo kūrinių kopijomis?

– Pastebiu, kad autorine technika naudojasi ir kiti.

– Kuriate ne tik margučius, bet ir autorinius papuošalus, žaisliukus Kalėdų eglutei. Visos veiklos reikalauja daug jūsų laiko ir kruopštumo.

– Manau, kad Dievas suteikė man neįkainojamą dovaną vis kažką kurti. Kai pradedu kurti, idėjos plėtojasi savaime. Veiklos, kuriomis užsiimu, vienos kitų neveikia, susitelkiu tik į tą darbą, kurį kuriu šią akimirką.

– Kokių interjero puošybos elementų esate sukūrusi?

– Kuriu šviestuvų gaubtus iš popieriaus. Margučius taip pat pritaikau kaip šviestuvų gaubtus, jų ažūriški raštai pasklinda ant sienų ir lubų. Toks sprendimas leidžia viename kūrinyje suderinti kelias funkcijas: tai ir margutis, ir dekoratyvi interjero detalė, ir funkcionalus šviestuvas.

– Jūsų kūriniuose atsikartoja lietuvių liaudies motyvai (gyvybės medis, kryžius, gyvūniniai, augaliniai elementai), jie mirga įvairiausiomis spalvomis. Ar spalvos pasirinkimas turi simbolinę reikšmę jūsų kūryboje?

– Anksčiau, kai kūriau liaudiškais ornamentais dekoruotus margučius, spalva buvo simboliškesnė, o dabar labiau kreipiu dėmesį į kompoziciją, išlaikytą bendrą dekoro, spalvų visumą. Margindama nevengiu ryškių spalvų, kontrastingų tonų, tačiau man artimiausios sodrios, ramios spalvos.

– Ar savo margučių dekoravimo meistryste dalijatės su jaunosios kartos atstovais?

– Prieš kiekvienas Velykas, gavusi pakvietimą iš mokyklų ar kultūrinę veiklą vykdančių centrų, vedu neatlygintinas pamokas vaikams ir paaugliams apie margučių dekoravimo tradicijas ir technikas.

Kauno tautinės kultūros centre vedžiau kalėdinių žaisliukų gaminimo pamokas. Noriu mokyti gabius, norinčius dirbti vaikus, kurių tėvai neturi galimybių leisti jų į užklasinius būrelius, tam, kad jie be tikslo nešvaistytų savo laiko. Už šią labdaringą iniciatyvą esu gavusi apdovanojimą iš Kauno miesto savivaldybės. Pagalba kitiems – man labai svarbi.