Nerimstanti, nuolat ieškanti naujų potyrių ir teritorijų grafikė Jūratė Rekevičiūtė išmėgino naują – aktorės amplua. Lietuvių režisieriaus Igno Jonyno filme „Lošėjas“ ji vaidino reanimacijos skyriaus slaugytoją.

Aktorystė kaip nuotykis

„Tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus, – pasakojo menininkė, – bet geras, džiugias emocijas dovanojantis perkūnas. Iš pradžių galvojau, kad čia kažkas kažką supainiojo, bet man paaiškino, kad suvaidinti reanimatorės vaidmenį siūlo būtent man.“

Dailininkė sako iki šiol negalinti suprasti, kodėl filmo kūrybinė grupė pasirinko būtent ją. „Niekur vaidinti nesisiūliau, jokiose atrankose nedalyvavau ir pati vis klausinėjau, kaip ir kodėl pasirinko mane, bet atsakė, kad viskas nutiko natūraliai. Kaip supratau, mane pasirinko ne dėl kokių nors aktorinių gebėjimų, bet dėl tipažo, matyt, tokio reikėjo“, – samprotavo kaunietė.

Vis dėlto kiek ekscentriška, originali J. Rekevičiūtės meninė natūra toli gražu neįkūnijo savęs – ryškiai, žaismingai besirengiančios, drąsiai besielgiančios, smalsiai ir džiugiai žvelgiančios į kupiną nuotykių pasaulį.

„Naujoji vaidybinė patirtis taip pat buvo smagus nuotykis, o jų man reikia kaip oro, – džiaugėsi žinoma grafikė, – nemėgstu užsisėdėti vienoje teritorijoje. Aš ir kuriu – tai papuošalus, tai peršoku į grafikos sritį, tai imuosi porcelianinių puodelių dekoro, nenoriu kurti savo pačios išalsuotoje erdvėje, kai nelieka nieko kita, tik savęs paties kopijavimas, tiražavimas. Tai man – kūrybinė mirtis, prieš kurią geriausias priešnuodis – kita veikla, kiti potyriai, naujos emocijos ir priimti iššūkiai.“

Vaidino nevaidindama

Kino aikštelė dailininkei buvo visiškai nauja, nepatirta teritorija, į viską J. Rekevičiūtė žvelgė smalsiai, stengdamasi kuo geriau atlikti savo užduotį ir gerte gerdama naujus potyrius.

„Įdomu buvo viskas: ir mano pačios, kad ir nedidelis, vaidmuo, ir naujųjų kolegų, kurie, kaip sužinojau, „eina iš filmo į filmą“, yra savo srities profesionalai, sukaupę patirties, nors vaidina tik epizodiniuose vaidmenyse“, – atradimais dalijosi dailininkė.

J. Rekevičiūtė kasdienybėje nėra filmų žiūrėjimo maniakė, nors draugų rekomenduotą ar įrašytą į kompaktinę plokštelę kino juostą visada pasižiūri. Vaidmuo debiutiniame I. Jonyno filme „Lošėjas“ menininkę tarsi įpareigojo giliau pasidomėti šiuolaikiniu lietuvišku kinu.

„Diskutuojantieji apie lietuvišką kiną paprastai yra įklimpę jo klasikos archyvuose, taip atsitiko ir man, – prisipažino J. Rekevičiūtė, – taigi buvo proga pasidomėti ir naujausiais lietuvių filmais, kurie tikrai pakitę, yra įdomūs ir šiuolaikiški: atsisakoma pervaidinimo, teatrinio, pakelto balso intonacijų, lėtų, perdėtai meninių planų, įvairių sureikšmintų detalių.“

Grafikė jau ne kartą yra akcentavusi, kad apskritai mene ir savo pačios kūryboje siekia ne literatūriškumo, dekoratyvumo ar kitokių itin reikšmingų dalykų, jai svarbus „lengvos rankos“ menas, kuriamas tarsi savaime, tarsi natūraliai, o tai dažniausiai sunkiau, nei „užrašyti krauju“. Ir besifilmuodama naujajame filme J. Rekevičiūtė stengėsi išlaikyti natūralumą, ištrinti filmavimo aikštelės ypatingumą. „Ne, nejaučiau jokios baimės ar įtampos, kartais net užsimiršdavau, kad esu filmavimo aikštelėje“, – juokėsi menininkė.

Balto chalato gniaužtai

J. Rekevičiūtės reanimacijos skyriaus slaugytoja – griežta, šaltakraujė medicinos darbuotoja, vilkinti įprastą baltą chalatą ir jokių rekevičiūtiškų aprangos iššūkių.

„O, su tais drabužiais jaučiausi siaubingai, tai – tikrai ne mano apranga, kuri man – nuotaikos, būsenos, pagaliau savęs įtvirtinimas. Apranga man svarbi, ji – tarsi žinutė aplinkiniams ir pasauliui, tačiau čia juk vaidmuo, jį atlikdama stengiausi elgtis natūraliai, vykdyti režisieriaus nurodymus, be jokių improvizacijų ar savęs rodymo, šio kūrinio „matymas“ – filmo kūrėjų akyse, aš improvizuoju savo srityje“, – apie laikinas savotiškos savicenzūros priemones pasakojo kaunietė.

O režisierius, ar nebuvo despotiškas tironas kaip kartais nutinka? „Oi, ne, visa komanda jautėsi itin gerai ir komfortiškai, buvo labai smagu ir vaidinti, ir stebėti kitų kūrybinį darbą“, – juokėsi J. Rekevičiūtė.

Filmo, kurio menininkė dar nėra mačiusi, nes jo premjera Lietuvoje numatoma tik kitų metų pavasarį, „gyvenimą ir keliones“ J. Rekevičiūtė atidžiai seka ir domisi. Neseniai ypatingo dėmesio sulaukęs San Sebastiane, I. Jonyno „Lošėjas“ netrukus varžysis pagrindinėje Varšuvos filmų festivalio programoje.

„Niekad nė nesapnavau, kad teks vaidinti tikrame kine, suprantu, kad galėčiau dalyvauti kokiame nors performanse, bet kad pasiūlys vaidmenį filme – tai tik įrodymas, kad nebijant iššūkių ir stengiantis gyventi įdomiai – taip ir bus“, – valiūkiškai šypsojosi menininkė.

O kaip naujoji patirtis, ar atsilieps jos pačios kūryboje? „Turi praeiti kažkiek laiko, susigulėti, sunku pasakyti, kaip konkrečiai atsilieps ar ne, bet bent jau tai, kad naujos patirtys, emocijos kūrybą maitina – tai faktas“, – patikina šiuolaikinės grafikos kūrėja.

„Lošėjas" varžosi dėl prizo

Režisieriaus Igno Jonyno filmas „Lošėjas“ – apie prasilošusį greitosios pagalbos gydytoją Vincentą, kuriam kyla idėja sukurti su jo darbu nesusijusį nelegalų žaidimą.

Režisieriaus I.Jonyno debiutinėje juostoje pagrindinius vaidmenis atliko aktorius Vytautas Kaniušonis ir Los Andžele vaidinanti lietuvių menininko Jono Meko dukra Oona Mekas. Filmo scenarijų režisierius sukūrė kartu su filosofu ir rašytoju Kristupu Saboliumi.

Šis aštraus siužeto filmas su trilerio ir melodramos elementais pateko į pagrindinę svarbiausio šiuo metu Varšuvoje vykstančio Lenkijos filmų festivalio konkursinę programą.

29-asis Varšuvos filmų festivalis pristato pagrindinį lietuviško kūrinio veikėją kaip "ekscentrišką pokomunistinės Europos herojų, kurio kasdienybė yra nuolatinė kova". Debiutantus retai įsileidžiančioje oficialioje programoje tarp 15 filmų iš Europos, Artimųjų Rytų, Rusijos, Azijos ir Pietų Amerikos "Lošėjas" varžosi dėl pagrindinio festivalio prizo.

Pristatydamas oficialios programos atrankos kriterijus, Varšuvos festivalio direktorius Stefanas Laudynas pažymėjo, kad čia patekę filmai turi būti įdomūs, jaudinantys ir sukurti šiuolaikine kino kalba.