Kalbant apie vizualųjį meną, šis labiausiai mus paveikia savo spalvomis, formomis, vaizdais arba tų vaizdų sukeliamomis emocijomis. Kaip pamatyti meną, kai akys nemato nieko? Taktilinis, arba lietimu paremtas, pažinimas ir yra pagrindinė "Muziejaus neregiui" idėja – modernų ir šiuolaikinį meną pažinti ne matant, o liečiant.

Ši nuolatinė Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejaus ekspozicija yra itin įdomi ne tik neregiams bei silpnaregiams, bet ir žvitrų regėjimą turintiems žmonėms. Būtent čia be jokios baimės būti apšauktam kūrinius galima liesti. Tai, sakyčiau, yra netgi būtina sąlyga – liesti kūrinius tam, kad juos pažintum. Visi čia esantys kūriniai yra itin faktūriški ir pasiduodantys lietimu paremtam pažinimui.

"Muziejuje neregiams" eksponuojami gerai žinomų menininkų kūriniai. Čia savomis rankomis galima paliesti Roberto Antinio, Gintaro Kamarausko, Virginijaus Kašinsko, Auksės ir Dariaus Petrulių, Leono Striogos, Eimučio Markūno, Evaldo Pauzos ir kitų menininkų kūrinius – tai dažniausiai vizualiais pojūčiais paremtų parodų metu vargu ar būtų galima padaryti. Šalia šių menininkų kūrinių, prieš kelias savaites patogiai įsitaisė jaunųjų kūrėjų darbas "Johny Onefinger" ("Džonis Vienapirštis"). Darbo autoriai – Gintautė Teresė Juciūtė ir Mantas Zinkevičius.

Dailę Klaipėdoje studijavusi G.T.Juciūtė ir Vilniaus Gedimino technikos universitete architektūrą studijavęs, šiuo metu kinematografija besidomintis M.Zinkevičius taktiliniu pažinimu paremtame kūrinyje lankytojų rankoms sukuria naują būtybę – dirbtinį padarą. Šis padaras – tai, kaip teigia, patys autoriai, kateterinių šeimos atstovas, jo kūnas susideda iš darinių, panašių į šonkaulius, iš kurių išauga kateteriai. Spalva – juoda, kai kur pasirodanti kobalto mėlyna. Bene įdomiausia šio išgalvoto ir sukurto padaro dalis – žmogaus pirštas, kyšantis iš po šonkaulių. Simboliškai nurodant, kad be žmogaus rankų šis padaras nebūtų gimęs ir be žmogaus rankų nebus iki galo pažintas. Pirštas čia tampa visko pažinimo ir viso ko kūrimo įvaizdžiu. Žvelgiant į šį keistą kūrinį, jis iš tiesų primena neaiškų šliužą, vabalą ar kitokį bestuburį padarą, turintį galybę ataugų, kuriomis juda ir maitinasi.

Apie "Džonį Vienapirštį", kolektyvinę kūrybą ir taktilinio meno niuansus – pokalbis su abiem menininkais. Atsakymai į klausimus – kaip ir "Džonis Vienapirštis" – bendras jų kūrybos vaisius.

– Pati idėja – kūrinys, atrodo, turi itin daug prasminių sluoksnių – tai ir savotiški žmogaus plaučiai, ir unum digitum (vienapirščio) gyvio sukūrimas. Jūsų pačių nuomone, kur yra šio kūrinio stiprybė?

– Manome, kad kertinė meno paskirtis yra padėti žmogui pajusti, stimuliuoti žiūrovo / lietiko viduje emocijas ir paskatinti jas pastebėti, suprasti. Džonis yra specialiai kurtas lytėti, nuosekliai skenuoti, atpažinti. Tai keistas daiktas, turintis vardą ir pavardę, tad yra ne tik gyvas, bet ir asmuo, tačiau nepanašus į nieką, ką yra anksčiau tekę lytėjimu tyrinėti. Netikėtai rastas pirštas yra netikėtumas, pokštas.

– Liečiamasis menas – ko reikia norint perteikti toai, ko negalima pamatyti? Ką duoda kūrinio nematymas, tik lietimas?

– Neregiai yra įpratę prie gyvos ir negyvos aplinkos, viskas, ką jie pažįsta, yra tikra ir natūralu. Regintieji yra matę gausybę keisčiausių iliustracijų, komiksų, filmų – daug realybėje neegzistuojančių gyvių ir daiktų. Mūsų noras buvo paskatinti lytėjimu įvertinti kuriam – daiktų ar gyvų padarų – pasauliui priklauso Džonis. Tyrinėjant jį nuo viršaus iki apačios žmogus turi pats nuspręsti, kas tai yra, ką jis liečia, rasti kažką pažįstamo ir netikėto, rasti, kaip tai sujungti į vientisą prasmę. Tam tikra prasme liečiantysis taip pat dalyvauja Džonio identiteto ir vietos pasaulyje ieškojimuose.

– Kaip kilo idėja sukurti taktiliškumu paremtą kūrinį?

– Kartu esame sukūrę daug įvairių darbų ir susipažinę su jais nusprendėme, kad kartu galime padaryti dvigubai gerai, o tada pasilikti sau ar padovanoti draugams jau būtų nedovanotina. Tad Teresei pasiūlius sukurti kūrinį "Muziejui neregiui" ėmėmės užduoties nuo pat pradžių. Tam reikėjo įsivaizduoti, kaip pasaulį suvokia neregiai, kas jiems būtų nauja ir egzotiška. Nenorėjome pažįstamų kasdienių daiktų kompozicijos, norėjome provokuojančios ir originalios idėjos.

– Esate kūrybinis duetas. Kaip judu sugebėjote susikalbėti ir sukurti vieną kūrinį? Kokie buvo iššūkiai ir kokių naujų atradimų patyrėte?

– Nuostabiausia, kartu labai nustebinusi šio kūrybinio proceso dalis ta, kad buvo nepaprastai lengva ir įdomu dirbti kartu. Tai buvo ne tik idėjinis-koncepcinis darbas, bet ir bendras dulkių ir dažų purslų debesų kėlimas. Esame įsitikinę, kad idėjos pasiduoda tokiems patiems evoliuciniams principams kaip ir visa, kas gyva – pradedama nuo kertinės idėjos, kuri vystosi įvairiomis kryptimis, kol lieka geriausi ir stipriausi sumanymai ir sprendimai. Džonio kūrimas nebuvo spontaniškas visos idėjos atsiradimas, tai buvo augimas iš nedaug iki viso Vienapirščio.

– Mantai, studijavote architektūrą. Domitės fotografija ir kinematografija. Kaip šis kūrinys atliepia jūsų kūrybines paieškas?

– Dirbdamas architektu išmokau matyti kuriamą dizainą iš kliento perspektyvos, kaip jis jausis, ką matys ir kur patogiai padėti jam reikalingas statinio funkcijas. Projektuojant statinį, architektui tenka pagyventi ir tarsi pasimatuoti kiekvieną kambarį ir laiptinę, pažiūrėti pro langus ir nuspręsti, kur turi patekti saulės spinduliai, o kur reikia šešėlio.

Dirbdamas fotostudijoje, nepriklausomai nuo to, ar tai fotografijų, ar vaizdo projektas, turėdavau į viską pažvelgti iš žiūrovo perspektyvos, suprasti jo poreikius ir norus. Kinematografas renkasi, kaip pasakoti istoriją, skrupulingai komponuoja vaizdus, spalvas, judesį ir tempą tam, kad žiūrovą nuplukdytų pasakojimo vaga ir sukeltų emocijų. Fotografijoje visa tai telpa viename kadre. Tai ne vien estetikos klausimas, nes meno kūrinys turi pasakoti kažką konkretaus, sukelti naujų emocijų ir minčių, skatinti pažinti save ir suprasti kitus.

– Terese, studijuojate meno kuratorystę. Kaip galėtumėte įvertinti "Muziejaus neregiui" ekspoziciją būsimos kuratorės akimis?

– Visų pirma norėtųsi pasidžiaugti, kad toks muziejus išvis egzistuoja. Neregiai (ir ne tik) gali prisiliesti prie meno, susikurti savų asociacijų. Ekspozicija išsidėsčiusi koridoriuje – netradicinės erdvės turi savo žavesio, meno kūriniai, esantys muziejuje, tarsi priaugę ir įsišakniję, puikiai dera ir papildo vienas kitą.