Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) repetuojama netrukus Didžiojoje scenoje pasirodysiantis spektaklis "Miškinis". Pirmoji naujojo sezono premjera statoma kūrybinės laboratorijos principu – idėją, faktą paverčiant spektakliu.

Pjesę "Miškinis" parašė latvių dramaturgas Janis Baluodis, sėkmingai bendradarbiaujantis su režisieriumi Valteriu Siliu. Įdomiausia, kad J.Baluodžio pjesės gimsta tuo pat metu, kai spektaklis dar tik repetuojamas, yra itin gyvos, aktualios, jose netrūksta nei dramos, nei humoro.

28-erių J.Baluodis į teatrą atėjo ne iš literatūros – teatras buvo  pirmasis jo profesinis pasirinkimas: 2011 m. baigtos teatro, kino ir televizijos dramaturgijos studijos Latvijos kultūros akademijoje. Po to sekė ketveri filmų scenarijaus rašymo studijų metai Salfordo universitete (Jungtinė Karalystė). Nuo 2012 m. J.Baluodis dirba nevalstybiniame teatre "Dirty Deal Teatro", dalyvauja teatro projektuose.

– Jūsų nuveikti darbai stulbina, turint galvoje jūsų jauną amžių: sukurta daugybė tekstų spektakliams, taip pat juose vaidinta, tačiau sakote, kad nesate tikrasis, klasikinis dramaturgas, kaip mes įpratę įsivaizduoti. Purtotės ir aktoriaus vardo, tačiau juk vaidinote ne viename spektaklyje?

– Įprasta, kad dramaturgas rašo kažkur vienumoje, apmąstydamas, iškeldamas jam svarbius momentus. Aš save laikau labiau scenaristu, rašau, galima sakyti, čia ir dabar, vykstant spektaklio repeticijoms, kuriose aptariamas numanomas siužetas, scenos, situacijos ir čia pat ieškoma išraiškos. Visa tai sugeriu, dažnai repeticijų mizanscenas nusifilmuoju telefonu ir paskui per kelias dienas parašau scenarinį / rašytinį variantą, kurį taip pat vykstant repeticijų procesui galiu, jei reikia, kažkiek keisti, tobulinti.

– Nieko sau – vienu metu vyksta ir repeticijos, ir scenarijaus-pjesės rašymas!

– Taip, tekstui, vaidinimui tai suteikia šviežumo, tarsi savaime įsipina ir šių dienų aktualijos, o spektaklį kuriame beveik visi: ir režisierius, jis, žinoma, žvelgia plačiausiai, ir aktoriai, na, ir aš, turintis scenarijų parašyti. Manau, taip teatras tampa gyvas, artimas, aktualus visiems.

– Bet juk ne viename spektaklyje vaidinote ir pats?

– Aš nevaidinau, o juose dalyvavau, t.y. kalbėjau nuo savęs, ne kaip koks nors personažas, o tiesiog aš. Pavyzdžiui, spektaklyje "The National Development plan" (liet. "Nacionalinis plėtros planas" (rež. V.Silis) sukurtame, remiantis tikru Latvijos nacionaliniu plėtros planu (Latvijos nacionalinis plėtros planas 2014–2020 m. – svarbiausias Latvijos vyriausybės ilgalaikės šalies plėtros dokumentas). Kiekviena šalis turi pateikti savo planą, ir aš dalyvavau konferencijoje, kurioje jis buvo pristatomas. Tai gana kurioziškas ir kiek absurdiškas dalykas, ir toje konferencijoje vienas ekonomistas tai ir pabrėžė – neįmanomas nuolatinis ekonomikos vystymasis jau vien todėl, kad mūsų planetos gamtos resursai yra riboti. Arba jame numatoma, kaip sparčiai kils žmonių gerovė, kiek procentų žmonės bus laimingesni. Remiantis tuo nacionaliniu vystymo planu gimė spektaklis, kuriame aš ir dalyvauju. Taip pat dalyvauju ir spektaklyje apie klasės draugų susitikimą, jame kiekvienas, taip pat ir režisierius, pasakoja savo istoriją ir iš to gimsta vaidinimas.

Tiesa, viename spektaklyje apie ekologinę Marupės upės katastrofą esu ir truputį aktorius: vaidinu mirusią žuvį, kuri nori sužinoti, kodėl ji negalėjo gyventi, kas kaltas dėl jos mirties, tačiau toji scena – labai trumpa.

– Tokiu pačiu atviros laboratorijos principu gimė, o gal tiksliau, gimsta ir NKDT repetuojamas spektaklis "Miškinis"?

– Na, jis kuriamas ir rašomas kiek kitaip, bet esminiai principai tie patys. Tarkime, kai dabar su jumis kalbamės, paskutinių scenų dar nėra, jas šiomis dienomis parašysiu, tačiau jo pagrindas jau sukurtas, kaip tikra paskutinio Latvijos miško brolio Janio Pynupo (1925–2007) gyvenimo istorija. Šis Pelečių apylinkės gyventojas tapo tikra Latvijos sensacija 1995-aisiais, kai po 50 metų trukusio slapstymosi nuo sovietų, sugrįžo į visuomenę. 50 metų jis gyveno be dokumentų, XX a. buities patogumų – vieninteliai laidininkai su pasauliu buvo jo sesuo ir senutėlis radijo aparatas "Spidola".

1944 m., tuomet dar devyniolikmetis, J.Pynupas buvo pašauktas į Raudonąją armiją ir iš karto išsiųstas į frontą. Dalyvavo dviejuose mūšiuose. Antrajame buvo kontūzytas ir prarado sąmonę, o atsigavęs pamatė, kad liko vienas, ir dezertyravo. 1944 m. lapkritį sėkmingai pasiekė savo namus. Įsikūręs atokiame tėvų name, į kiemą išeidavo tik sutemus. Dienas leisdavo miške grybaudamas ir uogaudamas, namuose – kapodamas malkas. Per visus tuos metus dėl nepakeliamo danties skausmo išsiruošė pas dantų gydytoją. Poliklinikoje prisistatė Stanislavo Kurmio vardu.

Netgi Latvijai atgavus nepriklausomybę 1991-aisiais, vyriškis vis dar slapstėsi nuo šalies teritorijoje dislokuotų Rusijos karinių pajėgų. Tik joms pasitraukus, 1995 m. miškinis pagaliau išėjo iš pogrindžio. Tuo metu jam buvo 70 metų.

Tai nėra dokumentinis spektaklis, o tik faktais paremta meninė fikcija. Istorijos siužetas vyksta Lietuvoje, pagrindinis herojus virsta Jonu, o viena svarbiausių spektaklio gijų – perprasti, koks yra tas miške tiek laiko pragyvenęs žmogus, kas jis yra iš tiesų? Ar buvimas miškiniu reiškia išsilaisvinimą iš sistemos gniaužtų, ar ilgiausiai trukusį atsakomybės vengimą žmonijos istorijoje? Ar kuris nors iš mūsų galėtų slėptis 50 metų? Ar ieškotų kito sprendimo?

– Vadinasi, tai ne tiek konkretaus asmens, bet apskritai žmogaus istorija, kurioje individualios prasmės įgyja bendrąsias reikšmes?

– Taip, būtent. Man svarbu, kad kiekvienas žiūrovas rastų bendrų emocijų, išgyvenimų. Toji istorija gali atliepti kiekvieno mūsų gyvenimą, užduoti klausimus arba paskatinti atsakymus, kurie yra mūsų šiandienos kasdienybėje. Spektaklyje, kaip ir gyvenime, šalia rimtų dalykų yra ir ironijos, ir absurdo, ir farso. Tačiau daugiausia šioje istorijoje yra to, kas atrodo neįtikėtina, neįmanoma, beprotiška, deja, visa tai įvykę, tai jau faktai. Ir kartais gali pasirodyti, kad kai kas neįmanomo yra tiesiog išgalvota, sufantazuota, tačiau taip nėra, neįtikimiausi dalykai šiame spektaklyje yra realūs, dokumentiški.

Apskritai, pastebėjau, kad gyvenime įvyksta daug daugiau beprotiškų dalykų, nei būtų galima juos išgalvoti, sufantazuoti. Todėl man visada svarbu susipažinti su realiais faktais, tikru gyvenimu, tai, kas iš tiesų vyko ir vyksta. Tai yra mano pagrindas, ant kurio aš stoviu ir jis turi būti tvirtas.

Beje, tokių slapstymosi atvejų buvo ir Lietuvoje, aptikome du žmones, vienas – Benediktas Mikulis – slapstėsi netoli Kaišiadorių, kitas – Stasys Guiga – Švenčionių rajone, Onutės Činčikaitės sodyboje, slėpėsi 36 metus, ten 1986-aisiais mirė, buvo palaidotas šalia kaimo augančiame Nevieriškės miškelyje ir tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę palaikai perkelti į Švenčionėlių kapines.

Taigi kad spektaklyje fikcija įgautų tikrumo atspalvių, mes daug laiko skyrėme aprėpiamo laikotarpio, dokumentinių faktų analizei, ieškojome panašių istorijų jūsų šalyje.

– Na, o kaip mūsų teatras, aktoriai, mūsų miestas?

– Viskas labai gerai, darbas einasi sklandžiai, teatras – puikus, aktoriai – profesionalūs, imlūs, kūrybiški. Buvau ir jūsų miesto dar sovietmetį menančioje valgykloje "Valga", esančioje Laisvės al. Įspūdinga, tai man padėjo parašyti sceną, kurioje pagrindinis pjesės veikėjas ateina suvalgyti į valgyklą šnicelio. Jis niekada per tuos 50 metų nebuvo valgykloje ir pagaliau joje apsilanko.

– Kada patiriate kūrybinės pilnatvės jausmą – kai parašote gerą sceną, kai padedate paskutinį tašką scenarijuje, pjesėje ar kai pamatote premjerą?

– Premjeros metu, kai jaučiu, kad žiūrovą spektaklis užkabino, kai vienoje ar kitoje scenoje pajuntu, jog spektaklį kuria ir žiūrovas. Tai plonytė gija, energija, kažkoks jausmas, kuris labai svarbus, be viso to teatras nėra gyvas, toji gyvybė, šviežumas jame – man svarbiausia.

O žiūrovui, manau, svarbu, kai yra užduodami klausimai, apie kuriuos jis iki tol nebuvo pagalvojęs, kai gauna naujų minčių apmąstymams, emocijų, išgyvenimų, kurie jam reikšmingi.