"Turiu nuolatinį parodos branduolį, kurį, vežiodamas po įvairias vietoves, vis apauginu tam konkrečiam miestui svarbiu kontekstu, – sako fotografas, – todėl tai kaskart būna ir ta pati, ir jau visai kita paroda. Vienokia ji buvo Šiauliuose, kitokia – Kaune, dar kitokia bus Ukmergėje."

Pasirinkimo pradžia

A.Kulikauskas gimė 1959 m. Kaune, Žaliakalnyje. Mokėsi J.Naujalio meno mokykloje. Čia jį supo ir mokė dar senieji, smetoninio Kauno inteligentai, tokie kaip akvarelininkas, grafikas Česlovas Kontrimas, inteligencija spinduliavusi jo žmona, Arūno prancūzų kalbos mokytoja Janina Masiulionytė-Kontrimienė. Didelį įspūdį paliko tapytojas, akvarelininkas Algirdas Lukštas. Tai buvo žmonės, savo pavyzdžiu formavę Arūno asmenybę ankstyvojoje vaikystėje.

Bene ryškiausiai iš šio laikotarpio A.Kulikauskas prisimena vasaros piešimo praktikas, iki šių dienų išlikusią gražią J.Naujalio meno mokyklos (dabar – Kauno dailės gimnazija) tradiciją. Žygiai su nakvynėmis palapinėse, plaukimas baidarėmis, plenerinė tapyba buvo pavergusi vaiko širdį.

Baigęs mokyklą Arūnas toliau savo meninius polinkius lavino Vilniaus dailės institute, kur studijavo pramoninį dizainą. Po studijų grįžo į gimtąjį Kauną. Čia dirbo vaikų fotografijos mokytoju ir pats intensyviai fotografavo. Gyvendamas laisvą, bohemišką gyvenimą, A.Kulikauskas netruko suburti neformalią avangardinę penkių fotografų grupę, tapusią gaivia atsvara stabarėti pradėjusiai to meto Lietuvos fotografijos mokyklai. Tai buvo Gintautas Stulgaitis (1959–2000), Saulius Paukštys (gim. 1964), Visvaldas Dragūnas (1955–2008), Giedrius Liagas (gim. 1967) ir, žinoma, pats A.Kulikauskas.

Gyvenimo Samantonyse fragmentas. / A. Kulikausko nuotr.

Penketukas pasivadino Plėšriųjų sekcijos vardu, kuris jai tiesiog prilipo dėl greta Plėšriųjų sekcijos kabineto Kauno zoologijos sode įsikūrusios G.Stulgaičio fotolaboratorijos, ant kurios nebuvo užrašo, todėl žmonės eidavę į Plėšriųjų sekcijos kabinetą ir klausdavę, kur čia Gintas, tad vėliau, kur nors jų penketukui pasirodžius, jau visi ir sakydavę, kad tai "Plėšriųjų sekcija" ateina.

Neišskiriami fotochuliganai

Būtent šios sekcijos narių kūriniai yra vieni iš tų, kuriais A.Kulikauskas apaugino kaunietiškąją savo parodos versiją. "Rengti savo parodą, nerodant draugų, yra nesąžininga, – sako Arūnas, – juk visi kartu mes tuo metu Kaune dirbome, kūrėme kažką. Idėjos buvo bendros. Vieni kitiems darėme įtaką, pagaliau tiesiog buvome visi drauge. Net jei kalbėtume apie tokio masto asmenybes kaip Andy Warholas ar Pablo Picasso, tai ir jie neatsirado pavieniui iš nieko, o buvo sraute, buvo to srauto dalimi. Kol viso to srauto neanalizuoji, negali atskleisti pilnatvės, kurią aš savo parodoje ir norėjau parodyti. Todėl aš draugus taip pamažu ir priauginau prie parodos branduolio. Iš pradžių čia buvo tik mano kūriniai, vėliau atsirado draugų, paskui – ir vėl savo, dar niekad niekur neeksponuotų, į dienos šviesą ištraukiau. Per gerą mėnesį paroda pamažu virto visiškai tokia, kokia turi būti."

Kad lankytojai turėtų galimybę pamatyti parodos augimą, A.Kulikauskas buvo padaręs specialų antspaudą, kurį uždėjus ant galerijos kasoje pirkto bilieto, tas bilietas galiojo visą parodos eksponavimo laiką. "Taip žmonės ir patį muziejų prisijaukino, priprato prie jo, galbūt ir po parodos dabar jau lankysis čia dažniau", – mąsto fotografas.

Kauno laikotarpį pristatančioje parodos dalyje – devintojo dešimtmečio A.Kulikausko ir jo "Plėšriųjų sekcijos" narių bei kitų jį supusių draugų kūryba. Jaunieji fotochuliganai tuomet fotografijoje akcentavo eksperimento reikšmę, estetinę patirtį, kurdami tiesiog iš kasdienybės banalumo ir absurdo, maištaudami, priešindamiesi taisyklėms. Arūnas prisimena bičiulį poetą ir dailininką Aurį Radzevičių-Radzių tuomet sakius: "Čia kaip koks kalėjimas." A.Kulikauskas tuomet atsakęs: "Tai stok va prie sienos." Ir taip iš šios apie santvarkos absurdą išsakytos minties užgimė parodoje eksponuojama "kalinio" fotografija ("Jaunasis Kauno poetas Auris Radzius", 1987).

Jaunasis Kauno poetas Auris Radzius, 1987 m. / A. Kulikausko nuotr.

Prieš srovę

A.Kulikausko ir jo draugų sovietinio laikotarpio fotografijos žavi ne tik estetika, bet ir drąsa. Rodydamas gamtos peizažą, sulietą su rentgeno nuotrauka, Arūnas juokiasi: "Kai su tokiomis nuotraukomis devintajame dešimtmetyje ateini pas Aleksandrą Macijauską į parodą, tai traktuojama kaip sistemos pamato ardymas. Fotosąjungos meno taryba tuomet sakė, kad tokių ne tik negalima eksponuoti, bet ir reikia naikinti, nes jos skleidžia nihilistinį požiūrį į gyvenimą."

Ne mažiau už drąsą Arūnui visuomet svarbu buvo tikrumas, todėl jis rinkosi nespalvotą fotografiją. "Medžiai sugeria visą spalvų spektrą, bet atspindi tik žalią spalvą, o kitas spalvas sugeria, todėl mes juos matome žalius, nors jie kaip tik yra visos kitos spalvos, išskyrus žalią. Todėl man nespalvotas portretas yra tikresnis už spalvotą, nes spalvos trukdo pamatyti esmę. Nespalvota fotografija yra arčiau tiesos. Ir mes visi tai intuityviai žinome. Bet mus spalvos pagauna, nuvilioja ir mes jau manome, kad čia gerai. Ne, tai nėra gerai!"

Man nespalvotas portretas yra tikresnis už spalvotą, nes spalvos trukdo pamatyti esmę.

Maištingos ir drąsios prigimties A.Kulikauskas ne tik drąsiai eksperimentavo ir laužė fotografijos taisykles, bet ir aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, nepakluso vyravusiai sistemai, siekė tautos ir asmens laisvės.

Atrastos amerikos

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms, A.Kulikauskas išvyko į JAV ir stačia galva puolė į Niujorko laisvę. 22 metus trukusį gyvenimą šiame mieste fotografas vadina pilnatvišku. Čia jis sutiko ir kraštiečių: artimai susibičiuliavo su filmininku ir poetu Jonu Meku (pas jį Niujorke rengdavo kasmetes savo parodas), improvizuojančiu perkusininku Daliumi Naujokaičiu, juvelyru Aleksandru Šepkumi, tapytoju Eugenijumi Varkulevičiumi, fotografu ir filosofu Rolandu Andrijausku, dzenbudistu vienuoliu Kęstučiu Marčiulynu-Bo Haeng Sunim.

Šį gyvenimo ir kūrybos laikotarpį pristatanti parodos dalis pasakojo apie laiką (tyliai vienam vaikštant po salę, buvo girdimas laikrodžių tiksėjimas) ir, anot paties Arūno, prie daiktų kimbančius prisiminimus. "Su poetu Kornelijumi Plateliu kartą kalbėjomės apie atmintį: labai įdomus dalykas yra – mokantis eilėraštį ir einant keliu, pasakai eilutę ir ją tarsi pakabini ant vieno medžio, kitą eilutę pakabini ant kito medžio ir paskui, kai jau net būni jį kone visai pamiršęs, eidamas tuo keliu, susirenki eilutes nuo medžių ir vėl prisimeni, nes žodžiai ar vaizdai, kaip atmintys, prilimpa prie medžių, prie daiktų..."

Prie daiktų prilipusių prisiminimų būna pačių įvairiausių, pavyzdžiui, apie parodoje eksponuojamą J.Meko kamerą fotografas pasakoja: "Su J.Meku dėl kažko susikivirčijome. Grįžau, apdažiau jo kamerą, varžtais suvaržiau ir nunešiau jam parodyti – ir jis labai apsidžiaugė, prisiminė panašų Michelangelo Antonionio kameros likimą. Taip ir pasibaigė kivirčas netikėta žaidybine nata – iš kameros sukūrus meno kūrinį."

Žaidimas: J.Meko kamera, sugėrusi A.Kulikausko įtūžį ir pavirtusi meno kūriniu. / Galerijos nuotr.

Daug įdomių prisiminimų saugo butelis iš kelionės, į kurį sudėti kelionės kvitai ir panašūs mažmožiai ar Yoko Ono studijoje ir "Metropolitan Opera" rūmuose pabuvoję sportbačiai. "Aš jų išmesti tiesiog negaliu", – sako Arūnas.

Akimirkos čia ir dabar

JAV nebuvo vienintelė vieta, kurią klajoklis fotografas savu laiku vadino namais. Kurį laiką Arūnas gyveno ir Brazilijoje, ir Pietų Korėjoje, ir Altajuje. Vis dėlto prisiragavęs kūrybinės laisvės ir patyręs kultūrinės įvairovės, 2012 m. A.Kulikauskas su šeima grįžo į tėvynę, tik šįkart – ne į gimtąjį Kauną, o į gamtos ramybe ir gyvenimo tikrumu dvelkiantį Samantonių kaimelį Ukmergės rajone. Būtent gyvenimo Samantonyse fotodienoraščiai yra viena iš trijų sudedamųjų A.Kulikausko parodos "Paskutinė, arba Dvylika metų laikų" dalių, jautriai fiksuojanti artimiausią autoriaus aplinką, asmeniškiausius potyrius, kasdienybės poeziją ir gyvenimo tikrumą – akimirką čia ir dabar.

Ekspozicinį šios parodos dalies sprendimą Arūnas šypsodamasis vadina traukinuku – vagonėliais su penkiais langais (nuotraukomis) kiekviename jų. Pirmojo vagonėlio pirmoji nuotrauka – gyvenimo Samantonyse pradžia, o kituose languose chronologiškai parodyti  fotografo ir jo šeimos gyvenimo Samantonyse treji metai.

Eksperimentine dvasia žavi "Saulės tako" serija, sukurta 2016 m., projekto "POST kryžkelė" metu. Fotografijos sukurtos savadarbėmis camera obscura (pinhole) kameromis. Vieninteliam kadrui išgauti A.Kulikauskas iš skardinių sumeistraudavo kamerą, kurios vidun įdėjęs šviesai jautrią medžiagą, pritvirtindavo ją stabilioje ir nepasiekiamoje vietoje bei palikdavo pusei metų, tegalėdamas tik spėlioti, koks rezultatas bus. Šis kūrybinis procesas pačiam fotografui buvo netgi įdomesnis nei pats rezultatas.

A.Kulikausko parodą "Paskutinė, arba Dvylika metų laikų", o ir apskritai gyvenimo ir kūrybos filosofiją apibendrina parodoje eksponuotas dzenbudisto vienuolio kurtas kaligrafijos lakštas "Trys svarai sėmenų", pasakojantis istoriją, kaip sėmenis svėręs dzenbudizmo meistras, paklaustas, kas yra gyvenimo prasmė, atsakė, kad gyvenimo prasmė – tai trys svarai sėmenų. "Svarbiausia visada yra tai, ką tu darai šią akimirką. Kitko nėra. Visa kita mes išlaužiame iš piršto, – sako Arūnas. – Ką čia ir dabar darai, reikia daryti visu 100 proc., o visa kita tėra blėniai..."