"Esu netradicinis menininkas", – sako kūrėjas pakeliui į jo namus, kurių kieme prašalaitį pasitinka keturios už žmogų didesnės dervos skulptūros. "Čia, kur jos stovi, bus mano dirbtuvės. O ir šiaip kitos mano dirbtuvės visai nepanašios į kitų menininkų – čia nėra nei piešinių, nei eskizų", – aiškina jis. Ir iš tiesų, ant sienų kabo įvairūs rakandai, o ne būsimus kūrinius liudijantys objektai. Tačiau tai nereiškia, kad T.Vosylius nesiima įgyvendinti savo turimų idėjų – veikiau priešingai: jis pasižymi ne tik įdomių idėjų gausa, bet ir dar įdomesniu jų pateikimu. Tad šis pokalbis su T.Vosyliumi yra apie dervą, emocijas, žiūrovą ir iššūkius.

– Jūsų kuriamos skulptūros nėra tradicinės. Jas kuriate pasinaudodamas derva, kuriate jas kinetines, reaguojančias į žmogaus judesius. Savo skulptūromis glaudžiai bendraujate su žiūrovu. Žiūrovas jums yra labai svarbus?

– Visų pirma man tai ir yra svarbiausia – santykis su žmogumi, šį santykį kuriu per emocijas. Ir man tai yra be galo įdomu. Yra itin įdomus tas santykis, kai tu savo kūriniu perteiki kažkokias emocijas ir kaip vėliau tai sukelia naujas emocijas žiūrovui. Tai galima būtų pavadinti savotišku žaidimu. Kuriant meną, manau, svarbiausia yra žmogus, žiūrovas, tas, kuriam skiriamas kūrinys.

Pastaruoju metu supratau, kas man iš tiesų yra svarbu, kalbant apie poveikį žiūrovui. Supratau, kokią emociją jam noriu sukelti. Apskritai sukelti emociją nėra sunku. Tarkime, sukelti pasišlykštėjimą – lengva, ir tuo daugelis savo mene naudojasi. Šiuo metu mane domina pasimetimo emocija. Kuriu tokius kūrinius, kurie būtent ir priverčia žiūrovą pasimesti.

– Tad ieškote, kuo nustebinti žiūrovą. Geriausio metų kūrinio parodoje dalyvavote su darbu "Rūpintojėlis" arba "Tadas Vosylius 20-asis", kuriame vaizduojate savo paties kūną, tik vietoje galvos – kibiras, iš kurio, regis, vis dar varva derva. Beje, ir visas kūrinys sukurtas iš dervos. Taip pat su kūriniu "Dvylika brolių", kuris eksponuotas Italijoje, parodoje "HumanRights – Diversity" – gulinčios skulptūros reaguoja į žmogaus judesius, atsisėda ir ima juoktis. Kokius žiūrovų minčių virsmus savo kūriniais norite sukelti?

– Kalbant apie kūrinį "Dvylika brolių", tų emocijų, keičiančių viena kitą, yra nemažai. Visų pirma vien jau tie dvylika lavonų šiukšlių maišuose sukelia ganėtinai nemalonią jauseną. Šiam kūriniui taip pat labai svarbus yra ir pasaulinis kontekstas – tokių žmogaus kūnų maišuose atvaizdus galima sutikti žiniasklaidoje, kaip iliustraciją dabar itin dažnų teroristinių išpuolių ar po pabėgėlių, nepasiekusių savojo naujosios žemės kranto, istorijų. Suvokiant šį kontekstą pakinta ir emocija. Žiūrovui priėjus, mano kurti lavonai atsisėda, gimsta nuostabos emocija. O kai lavonai ima juoktis, žiūrovas jau pasimeta. Emocijų skalė svyruoja, žiūrovas neprisiriša prie vienos iš jų ir būtent tai tampa įdomu.

Man atrodo, pati kūryba yra emocijos paieška, o ne mąstymas. Todėl visą dėmesį ir skiriu emocijoms bei paveikiam jų perteikimui. Manau, geras kūrinys yra tas, kurį supranta, išgyvena ir pajaučia visi. Protingas žiūrovas suvoks kelis kūrinio prasminius sluoksnius, ne meno ekspertas supras gal ne taip giliai, tačiau vis tiek turės savo suvokimą apie kūrinio prasmę. Tarkime, muzikantas atėjęs pagroja ir visiems sukelia kažkokias emocijas. Noriu, kad vizualus kūrinys irgi sukeltų emocijas. Antraip kokia tuomet prasmė kurti? Tada telieka tik tuščios dekoracijos.

– Tad meno kūrinys nėra pats sau, tik dėl savęs?

– Tikrai ne. Man žiūrovas yra būtinas. Tačiau žiūrovas pats turi ieškoti kūrinio prasmės, o ne aklai kliautis autoriaus išsakytomis mintimis.

– Jūsų skulptūros tarsi atkartoja pačius žmones. Ne anatomiškai, o veikiau yra jų vidinio gyvenimo veidrodis – parodo ydas, kasdienybę, rutiną, atliekamus veiksmus.

– Kiekvienas žmogus yra unikalus ir jau yra toks, koks tapo. Tokios yra ir mano skulptūros, sukurtos viduje turint didžiulę energiją. Fiksuoju ydas, bet ne tiesmukai. Parodau emocijas, slypinčias giliausiose žmogaus mintyse – arogantiški puošeivos, neutralūs ir nepastebimi žmonės, kuriems viskas yra bene vienodai.

– Esate reiklus savo kūriniams?

– Visuomet randu ką tobulinti. Vis matau, kas nepavyko. Tačiau matau ir tai, kas pavyko. Mano paties nuomone, Kaune, Šilainiuose, esantis kūrinys "Tinklas" yra bene tobulas. Nesakau, kad aš čia giriuosi, sukūręs tobulą kūrinį, tačiau, mano nuomone, jis yra visiškai užbaigtas ir jam jau neturiu jokių pretenzijų. "Tinklas" – tai tarp daugiabučių namų kabantis tinklas su nuleistomis kopėčiomis. Tai buvo mano magistro studijų baigiamasis darbas.

– Kaip atradote dervą ir sumanėte ją panaudoti kaip savo kūrinių pagrindinę medžiagą?

– Kurti su derva pradėjau nuo 2006 m. Dervą kaip medžiagą atradau besirengdamas vienai parodai, kurios pagrindinė idėja buvo parodyti skirtingas menininkų naudojamas kūrybos medžiagas. Ėmiau ieškoti emocijos bei medžiagos santykio ir ją radau visai netikėtai – susapnavau. Nors vienu metu jau maniau, kad atsisakysiu šios medžiagos, nes dervos kvapas bedirbant yra itin stiprus. Tačiau, kaip matai, vis dar dirbu su ja. Derva – tai itin prabangiai atrodanti medžiaga. Blizgi, juodžiausia juoda. Be jokių kitos spalvos priemaišų.

– Neprisirišate prie medžiagos ir, atrodo, visuomet ieškote iššūkių.

– Taip. Medžiagos turi savo emocijas, o kai ieškau konkrečios emocijos, randu ir konkrečią medžiagą, kuri padeda perteikti norimą emociją. Tikrai nenoriu prisirišti prie medžiagos – noriu daug ką išbandyti. Man įdomus pats ieškojimas, imti visas galimas medžiagas ir bandyti su jomis kurti. Viską noriu padaryti pats. Kai dirbu su man dar, pavadinkime, nepažįstama medžiaga, dirbu su ja be jokių išankstinių nusistatymų. Stengiuosi į ją žiūrėti vaiko akimis ir pats ieškoti savitos prieigos. Man  yra labai svarbus procesas, gamybos dalis, jeigu galima taip pavadinti. Paėmęs medžiagą ieškau prieigos prie jos ir per ieškojimus randu atsakymus, kurių man reikia. Turi dalyvauti procese, turi suprasti, ką darai ir nepamiršti žiūrėti / suvokti, koks rezultatas gimsta.

– Esate ne tik idėjų kupinas menininkas, bet taip pat ir dėstytojas – dėstote Kauno technologijos universitete ir Vilniaus dailės akademijoje. Kaip dera menininko ir dėstytojo vaidmenys?

– Nė vieniems studentams nedėstau to, ką kuriu. Dėstau vaizdą, animaciją, kompiuterinį lipdymą – poreikis tam yra didžiulis.

– Metu gale rengsite parodą Klaipėdos kultūrų ir komunikacijų centre. Apie ką ji bus?

– Ilgą laiko nieko nedariau. Galbūt todėl, kad įsigijau žemės sklypą, galbūt todėl, kad šalia laksto du vaikai. Tačiau tokia pertrauka leido mintims kiek nusistovėti ir suprasti, ar teisinga kryptimi einu. Ir supratau, kad teisinga. Labai daug kalbėti apie ką bus paroda nenorėčiau. Galiu sakyti tik tai, kad joje bus akcentuojama tai, kas man yra labai svarbu – santykis su žmonėmis.