Kovo 15 d. 17 val. VDU menų galerijoje „101" ir rūsio galerijoje (Muitinės g. 7) atidaroma tapytojos Monikos Furmanavičiūtės paroda „Irvisdėltoneta”. Joje menininkė fotografijų, koliažų, video ir tapybos priemonėmis mėgina atrasti save, tą, kurios niekada nepametė ir į kurią gali pažvelgti iš šalies.

Monikos teigimu, „kontrastai visada sukrečia. Kaip ir trinamos ribos. Per daikto ir kūno santykį, ieškau daikte slypinčios gyvybės ir stebiu kaip daiktėja kūnas. Šie du palaipsniui suartėjo ir gimė kiborge, moterimi – mašina, moterimi ir į jos kūną įsiskverbusia istorija, kuri auga ir ja pačia maitinasi.”

Parodoje į moters kūną menininkė žvelgia kaip į paviršių. Drauge – tai gylio slėpinys, apvalkalas, gebantis pažinti, manipuliuoti, teikiantis malonumą ir skausmą, kuriantis gyvybę ir tuo pačiu neišvengiantis savo paties mirtingumo. Monikai svarbūs Jean Baudrillard žodžiai, jog „nėra nieko gilesnio už paviršių”, todėl kurdama ji žaidžia su faktu, kad pati tapyba yra paviršius ir vengia dvasingumo sąvokos.

Kūriniuose akcentuojamas moters kūnas nepriešinamas intelektui, o pabrėžiama didesnė geba talpinti ir derinti. Gretindama daiktą ir kūną menininkė neteigia, o kvestionuoja, kuo moteris gali būti visuomenėje.

Jos fantazija pasireiškia susidūrus su kitų autorių kurtais vaizdiniais ir tekstais. Tokiu būdu, kūrybą menininkė suvokia kaip iškreiptą veidrodį to, kas supa, ką patiria santykyje su aplinka. Monika matuojasi įvaizdžius kaip svetimus rūbus, nes tokiame vaidmenyje patogiausia būti nuogai. Ji naudoja savo kūną kaip modelį eksperimentams, kad susitapatintų su ją supančia aplinka ir pamatytų vis naują refleksiją, kurioje gyvenimas deformuojasi ar mistifikuojasi. Autorė stebėdama, kaip išsigimsta narcizo atspindys klausia, kuo virsta meilė?

Galiausiai, menininkė pastebi, kad atsakymų į kylančius klausimus dar nesuranda. Tiesa keliauja iš vieno kūno į kitą, iš kūno į objektą ir atgal, bet iš tiesų nėra nei viename iš jų. Tokia savivoka artima nuolat kintančiai substancijai, kurią taikliau apibūdina „kontūrai”, negu užpildyta išbaigta forma. Pagrindinis personažas apsėstas netikrumo, nepaliaujamai persiorganizuotis, besidubliuojantis, judantis iš savęs „laukan" į kitą „save". 

M. Furmanavičiūtė gimė 1978 metais Vilniuje. 2010 metais baigė Vilniaus dailės akademijos vizualinio ir taikomojo meno fakulteto Tapybos katedros magistrantūros studijas. Nuo 2007 metų M. Furmanavičiūtės paveikslai atliekami ant šilko, taip medžiagomis papildant paveikslų turinį – moteriškosios tapatybės,  lyčių sąveikos, iš to kylančių socialinių problemų klausimus.