Rengdavo neįprastus vakarus

Jau pusmetį L.Truikio (1904–1987) ir M.Rakauskaitės (1892–1975) muziejus visiems smalsuoliams atviras penkias dienas per savaitę. Lankytojai kviečiami į ekskursijas išsamiai susipažinti su ekspozicija. Vienoje jų apsilankėme ir mes.

Šlaitu nuo Vaižganto gatvės pusės per sniegą čiuožte atčiuožiau iki E.Fryko gatvės 14-uoju numeriu pažymėto mūrinio dviaukščio. Šis pasitiko apšepusiu fasadu su medinėmis, tarpukarį menančiomis ir nuo to laiko, matyt, nerestauruotomis durimis. Akimirką suabejojau, ar čia tikrai tas pastatas, kurio ieškojau. Tai, kad čia įsikūręs dviem iškiliems menininkams skirtas muziejus, liudija tik iškaba antro aukšto lange. Ją išvydus, abejonės išsisklaidė. "Užeikite", – duris atvėrė muziejininkė Rasa Bieliūnaitė. Vos įžengus į butą, kuriame nuo 1944 m. gyveno iš aplinkos itin išsiskyrusi garsių menininkų pora, pasitiko smilkalų kvapas. Įsitaisę ant pagalvėlių, muziejininkės pasakojimo susėdę ant grindų jau klausėsi būrelis ekskursantų. Netrukus paaiškėjo, kad smilkalai ir sėdėjimas ant grindų šiame bute įprasta nuo seno. "L.Truikys su M.Rakauskaite sovietmečiu rengdavo vakarus, į kuriuos kviesdavosi keturis penkis draugus. Vienas jų paprastai jau būdavo lankęsis E.Fryko g. 14 ir žinodavo, kaip čia dera elgtis. Vakarai buvo rengiami tam tikromis temomis. Priklausomai nuo temos, vakaro šeimininkai parinkdavo muziką, kurią leisdavo labai garsiai dar prieš susirenkant svečiams. Ir nors šį namą nėra lengva rasti, vien pagal sklindančią muziką būdavo galima susiorientuoti. L.Truikys pasitikdavo svečius gaubiamas smilkalų dūmų debesies – smilkydavo kadagį ir gintarą, kurie išskiria labai daug dūmų", – pasak ekskursiją vedusios muziejininkės Dalios Bieliūnaitės, kai, atkūrus nepriklausomybę, čia nuspręsta steigti muziejų, sienos nuo smilkalų dūmų buvo tokios aprūkusios, kad sunkiai sekėsi nusakyti jų tikrąją spalvą.

Vakarų metu galiojo keletas taisyklių, kurių viena – skambant muzikai nekalbėti. "L.Truikys sakydavo: Verdi kalba, o kai kalba vienas, kiti šiuose namuose tyli. Dėl to muzika poros namuose niekada neskambėdavo kaip fonas – jos būdavo klausomasi kaip pagrindinio kalbėtojo", – muzikos svarbą šiuose namuose pabrėžė muziejininkė.

Namų šeimininkas itin pagarbiai elgdavosi su moterimis. Nepaisant to, kiek dailiosios lyties atstovei metų, jis į ją kreipdavosi "panele" ir pabučiuodavo ranką. Be to, viešnios būdavo sodinamos į krėslus, o svečiai vyrai sėsdavosi ant žemės. "Apsilankymą tokiame vakare aprašė vienas psichologas. Visų pirma, jį šokiravo tai, kad, skirtingai nei žmonai, jam buvo pasiūlyta sėstis ant žemės. Vakaro tema tąkart buvo Atlantida. Svaiginantis smilkalų kvapas, itin stipri arbata ir nepaprastai įtaigus L.Truikio pasakojimas apie nuskendusią Atlantidą ir jos civilizaciją psichologą paveikė taip, kad po to dvi savaites kolegos turėjo su juo dirbti, kol šis patikėjo, kad Atlantida neegzistuoja", – aprašytą situaciją su šypsena priminė D.Bieliūnaitė.

Kelių religijų išpažinėjas

L.Truikys su savo gyvenimo moterimi M.Rakauskaite susipažino tarpukariu tuometiniame Valstybės teatre. Savo kūrybai itin reiklus menininkas neretai vėluodavo pateikti teatrui scenografijos eskizus, mat dirbdavo prie jų tol, kol šie, pasak jo, suskambėdavo. Be to, menininkas siekė, kad scenoje atsirastų vienovė tarp muzikos, scenografijos ir judesio. Tai, kad scenografas bandydavo reguliuoti scenos judesį, nepatikdavo režisieriams. Kildavo konfliktai. "L.Truikys buvo modernus menininkas, domėjosi naujausiomis technologijomis – net vyko į Berlyną studijuoti apšvietimo meno. Kartais kildavo konfliktai su režisieriais dėl to, kad stengdavosi scenoje sureguliuoti viską. Dažniausiai konfliktai įsiplieksdavo tada, kai L.Truikys vėluodavo pateikti scenografijos eskizus. Dėl to net būdavo atšaukiamos su juo pasirašytos sutartys ir skubiai ieškoma kito scenografo. Po vieno tokio konflikto L.Truikys sėdėjo Valstybės teatre be galo nusiminęs. Priėjusi M.Rakauskaitė jį paguodė sakydama, kad puikiai jį supranta, nes jai dainavimas ir buvimas scenoje yra kaip malda. L.Truikys prisipažino, kad jam tai reiškia tą patį", – pasak D.Bieliūnaitės, taip prasidėjo dviejų brandžių asmenybių draugystė.

Jei kas nors užsukdavo į jų namus Marijonos poilsio valandomis, ji taip, be drabužių, ir atidarydavo duris.

Dailininkas laikydavosi griežtos dienotvarkės: keldavosi 4 val. ryto ir skirdavo porą valandų meditacijai. "Su kuria religija buvo susijusios jo meditacijos, nežinome, nes L.Truikys, nepaisant to, kad buvo kilęs iš katalikiškos Žemaitijos ūkininkų šeimos, sakydavo, kad jis yra katalikas, musulmonas, budistas, pagonis, ir dar keletą religijų pridurdavo. Jis domėjosi įvairiomis religijomis, taip pat Vydūno filosofinėmis įžvalgomis, ir visa tai jame labai gražiai derėjo", – muziejininkės žodžiais, M.Rakauskaitė taip pat buvo labai plačių religinių pažiūrų.

Netroško vaikų

Paklausti, kodėl neturi vaikų, menininkai paaiškindavo, kad savo gyvenimą nutarė skirti kūrybai, o ne vaikams auginti. Aplinkinius stebino ne tik tai, kad pora gyveno nesusituokusi, netroško vaikų. M.Rakauskaitė buvo įsitikinusi, kad reikia leisti odai kurį laiką laisvai pakvėpuoti – esą tai labai sveika. Dėl to rytais po namus vaikščiodavo nuoga, taip ir mankštindavosi. "Jei kas nors užsukdavo į jų namus Marijonos poilsio valandomis, ji taip, be drabužių, ir atidarydavo duris. Išlikęs pasakojimas, kad vienas kaimynystėje gyvenęs vyras žmonos buvo pasiųstas pas šiuos menininkus pasiskolinti druskos. Nesulaukusi vyro grįžtant, moteris po valandos išėjo jo ieškoti. Rado jį sėdintį prie menininkų namų praradusį amą. Žmona parsivedė tą vyrą namo ir daugiau jo nebesiuntė pas M.Rakauskaitę druskos", – šyptelėjo ekskursijos vadovė.

Menininkai saugojo vienas kito privatumą. M.Rakauskaitė pasibelsdavo eidama į L.Truikio darbo kambarį, o šis – į jų bendrą miegamąjį. "Tai buvo pora, labai gerbusi vienas kitą. Ir kūryboje jie vienas kitam nemaišydavo, tik suteikdavo pagalbą kūrybinio proceso pabaigoje, jei kita pusė to paprašydavo. Pavyzdžiui, Liudas lydėdavo Marijoną į jos spektaklius, išsmilkydavo jos persirengimo kambarį, papuošdavo jį liaudies meno statulėlėmis. O M.Rakauskaitė, paklausta L.Truikio, ar scenografija jau skamba, duodavo jam patarimų. Jei solistė būdavo įsitikinusi, kad scenografija neišbaigta, sakydavo: ne, Truikini (prie jo pavardės Marijona pridėdavo itališką galūnę), kažkas ne taip", – pasak R.Bieliūnaitės, tuomet jie kartu ieškodavo sprendimo, kad scenografija suskambėtų.

Vyriškas kostiumas – abiem

Vienoje iš dviejų šio buto svetainių, kurias L.Truikys vadino menėmis, ant sienos kabo kinų didiko kostiumas. M.Rakauskaitė jį įsigijo pakeliui iš Amerikos į Lietuvą – JAV gimusi moteris į tėvų žemę vyko daryti operos solistės karjeros. Šiuo vyrišku kostiumu pasitinkant svečius puošdavosi ne vien L.Truikys – ir M.Rakauskaitė.

Kitoje svetainėje puikuojasi ir dabar per renginius prakalbinamas J.Becker firmos fortepijonas, kurį operos solistė parsiplukdė iš Amerikos. Iki atsikraustant į šiuos namus, fortepijonas ilgus metus buvo M.Rakauskaitės kambario "Metropolio" viešbutyje neatskiriama dalis.

Šioje menėje į akis krenta ir Budos skulptūrėlės, kurių daugelis į šiuos namus taip pat atkeliavo su M.Rakauskaite. "Beje, laiškuose M.Rakauskaitei M.Truikys cituoja "Giesmių giesmę", kur yra labai daug Rytų filosofijos. Tačiau jų namuose buvo ir daug tautodailės kūrinių – skulptūrėlių. L.Truikys labai vertino M.K.Čiurlionio kūrybą, šį dailininką vadino savo mokytoju. Turėjusį gerą klausą scenografą labai žavėjo tai, kad šio dailininko paveikslus jis gali ne tik matyti, bet ir girdėti. L.Truikį žavėjo ir senovės Egipto menas. Apskritai šią menininkų porą domino įvairiausios kultūros", – teigė D.Bieliūnaitė.

Beveik toks pat, kaip menininkui esant gyvam, išliko L.Truikio darbo kambarys. Čia – menininko knygos, paveikslai, operoms kurtų scenografijų eskizai, diplomas, kuriuo Paryžiuje įvertintas L.Truikio sukurtas operos "Trys talismanai" scenografijos maketas.

Scenografijų eskizai L.Truikio darbo kambario sienas papuošė tik čia įkūrus muziejų. Bute gyvenant menininkų porai, jas scenografas parodydavo tik artimiems draugams, kurie nuoširdžiai domėjosi teatru.

Iš kitų trijų mažyčių buto patalpų – tarnaitės kambarėlio, vonios ir virtuvės – tarpukario autentika labiausiai alsuoja vonia. Čia akį traukia dušas su dviem galvutėmis. Antroji dušo galvutė buvo įrengta M.Rakauskaitės, kuri labai rūpinosi savo kūnu, pageidavimu. Ji įtaisyta tokiame aukštyje, kad vandens srovė tekėtų tiesiai į veidą ir jį masažuotų.

Į sceną išbėgo basa

Vienintelis iš esmės pakeistas ekspozicijos kambarys – poros miegamasis, pro kurio langą atsiveria miesto centro panorama. Muziejininkai iš jo iškraustė dvi medines lovas ir įrengė čia M.Rakauskaitei skirtą ekspoziciją. Dabar čia eksponuojami operos solistės sceniniai drabužiai, jos vakarinės suknelės, aksesuarai, kosmetika, teatrinio grimo priemonės, didžiulis, specialiai drabužiams gabenti pritaikytas lagaminas iš JAV, kiti asmeniniai daiktai. Ant stalelio puikuojasi trys jaunų žmonių nuotraukos: viduryje – M.Rakauskaitės, iš šonų – rašytojo Fausto Krišos ir L.Truikio. "F.Kirša – ilgametis romantiškas M.Rakauskaitės draugas. Kai ši pradėjo draugauti su L.Truikiu, F.Kirša viename laiškų parašė, kad L.Truikys yra puikus jaunas žmogus, o pats F.Kirša yra nepratęs trukdyti, todėl jis traukiasi iš jų draugystės", – priežastį, kodėl F.Kiršos nuotrauka atsidūrė šalia operos solistės, paaiškino D.Bieliūnaitė.

Marijonai jau sergant, L.Truikys kiekvieną rytą padarydavo jai makiažą.

Šiame kambaryje į akį krenta puošnūs M.Rakauskaitės scenos drabužiai, kuriais vilkėdama solistė įsikūnijo į pagrindinius vaidmenis operose "Karmen", "Aidoje", "Traviatoje". Pasak ekskursijos vadovės, M.Rakauskaitė mokėjo labai gerai įsijausti į skirtingus scenos vaidmenis nuo kurtizanės iki vaidilutės ir juos atskleisti – tai juntama net fotografijose.

Spintoje kabo juodos ir garstyčių spalvos suknelė, prie kurios priderintas juodas šydas. Su ja 1923 m. M.Rakauskaitė prisistatė Kauno publikai kaip Karmen. "Su šia suknele M.Rakauskaitė debiutavo Kauno operos scenoje. Apie lietuvaites ji sakydavo, kad šios yra nepaprastai gražios, bet rengiasi labai blankiai. O M.Rakauskaitė norėjo, kad čigonės Karmen suknelė alsuotų karščiu, dėl to ją specialiai siuvosi Ispanijoje. Debiutuodama M.Rakauskaitė padarė įspūdį ne tik savo balsu ar teatrine išraiška, bet ir įvaizdžiu. Į sceną ji išbėgo su rože dantyse, basa, o tai buvo absoliučiai neįprasta, nes basi tais laikais žmonės eidavo tik į paplūdimį. Be to, Marijona kojų ir rankų nagus buvo nusilakavusi ryškiai raudona spalva. Ji sakydavo, kad įspūdį žmonėms galima padaryti ne tik balsu, bet ir išvaizda", – muziejininkės žodžiais, tai Marijona tąkart ir padarė scenoje.

M.Rakauskaitė mėgo išsiskirti iš minios. Gastroliuodama su operos solistu Kipru Petrausku Palangoje, solistė paliko įpūdį ne tik scenos meno gerbėjams, bet ir poilsiautojams, paplūdimyje pasirodžiusi vilkėdama ryškiai violetinį kostiumėlį, plaukus nusidažiusi ta pačia spalva. "Viename teatro žmonių faivokloke ji pasirodė vilkėdama ryškiai salotiniu kostiumėliu su salotine sruoga plaukuose. Moterims ir vyrams buvo pateiktos skirtingos vaišės: moterų pusėje – kava be grietinėlės, pyragaičiai – liesi, o vyrų pusėje – kava su grietinėle ir riebūs pyragaičiai. Visų nuostabai, M.Rakauskaitė atsisėdo vyrų pusėje ir ten vaišinosi. Moterys ėmė jos klausinėti, kaip artistės maitinasi Amerikoje, kad nesustorėtų. Marijona atsakė: jos valgo daug ir riebiai, tik paskui daug sportuoja", – moterų pokalbį priminė D.Bieliūnaitė.

Sovietmečiu sunkiai vertėsi

Į Lietuvą atėjus sovietams M.Rakauskaitė buvo suimta – Amerikoje gimusi artistė atsisakė JAV pilietės pasą keisti į sovietinį. Tuomet L.Truikys, surinkęs saują mylimosios brangenybių, jomis papirko sovietų saugumiečius – taip solistė atgavo laisvę.

Vėliau L.Truikys dėl savo pasaulėžiūros ir nesitaikymo prie sistemos buvo pašalintas iš dėstytojo pareigų Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (iki Antrojo pasaulinio karo – Kauno meno mokykla, – red. past.), Valstybinio operos ir baleto teatro Vilniuje vyriausiojo dailininko pareigų ir Dailininkų sąjungos.

Nepanorusi tapti sovietine piliete M.Rakauskaitė buvo priversta anksčiau laiko išeiti į pensiją ir tenkintis itin kukliomis išmokomis. Pora vertėsi labai sunkiai. Šiek tiek gelbėjo Marijonos ir Liudo giminės JAV, atsiųsdavę siuntinių. L.Truikys prašydavo atsiųsti dažų, bet supratingi giminės įdėdavo ir maisto, drabužių, kitų reikalingų dalykų. Tuo metu pora pardavė dalį sukauptos meno kūrinių kolekcijos tam, kad galėtų išgyventi.

Muziejininkai užsimena, kad savo kolekcijos eksponatus L.Truikys buvo įsigijęs įvairiais keliais. Pavyzdžiui, didžiulę paauksuotą kinų porceliano vazą ankstyvaisiais pokario metais jis įsigijo iš vieno kareivio už lašinių paltį, degtinės butelį ir duonos kepalą.

"Gaila, kad dailininkas nebuvo sudaręs sąrašo, kokias vertybes jis buvo sukaupęs. Pardavė nemažai knygų. Apie tas, kurias pasiliko, bičiuliams sakydavo galįs ir alkanas ant jų numirti", – pasak D.Bieliūnaitės, penkiomis kalbomis skaičiusio L.Truikio bibliotekoje buvo itin daug įvairiakalbės literatūros apie senovės meną.

Kita kolekcijos dalis – rištiniai persiški kilimai, kurių kiekvienas mazgelis surištas rankomis, išliko. "Jei kolekcininkai imdavo klausinėti apie kilimus, L.Truikys tylėdavo, nes nesiruošė jų parduoti. Tai seniausia menininkų kolekcijos dalis. Daugelis kilimų siekia XVIII–XIX a. L.Truikys, kaip geras tekstilės žinovas, vertindavo tik tuos kilimus, kur į 1 kv. cm tilpdavo 10 tūkst. mazgelių, – muziejininkė atkreipė dėmesį į prislopintų spalvų kilimą, puošiantį holo sieną. – Tai seniausias kolekcijos kilimas, surištas XVII a. pab. Jis ypatingas dar ir tuo, kad šilkverpių rūšis, iš kurių šilko pagamintas šis kilimas, yra išnykusi. L.Truikys sakydavo, kad visame pasaulyje išliko vos dešimt tokių kilimų."

Ryšys – ir po mirties

Ryški tarpukariu, pora iš aplinkos dar labiau išsiskyrė pilku sovietmečiu. Pasak muziejininkių, išėjusi pasivaikščioti į Laisvės alėją, ši pora krisdavo į akį ne tiek dėl kitokio garderobo, išvaizdos, kuri taip pat buvo išskirtinė, kiek dėl savo laikysenos, eisenos: "Žmonės pasakoja, kad L.Truikys kartais eidavo šiek tiek atsilikęs nuo M.Rakauskaitės. Praeiviai retai matydavo juos šnekantis – dažnai pora būdavo kartu tyloje. Sulaukusi garbaus amžiaus, M.Rakauskaitė sirgo Parkinsono liga. Tačiau būdingą šios ligos simptomą – rankų virpėjimą – mažai kas pastebėdavo, nes M.Rakauskaitė viešumoje visada būdavo pasitempusi, sėdėdavo išsitiesusi kaip styga. Marijonai jau sergant, L.Truikys kiekvieną rytą padarydavo jai makiažą. Jai kaip scenos žmogui tai buvo labai svarbu: Marijona sakydavo, kad jos kūnas yra įrankis tarnauti Dievui, dėl to ji ir skirianti ypatingą dėmesį savo išvaizdai."

Sovietmečiu į poros butą planuota atkelti rusų karininką, tačiau šis atsisakė gyventi tarp smilkalų ir garsiai griaudinčios muzikos. "Matyt, prie to, kad niekas kitas čia nebuvo atkeltas, prisidėjo ir tai, kad ir tuometėje valdžioje buvo L.Truikio ir M.Rakauskaitės talento gerbėjų, – užsiminė ekskursijos vadovė. – Be to, L.Truikio kūryba buvo vertinama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Todėl kartais tokius žmones net sovietų valdžia pasaugodavo."

Vėliau sovietmečiu L.Truikys buvo grąžintas dirbti į Nacionalinį operos ir baleto teatrą Vilniuje. Jei spektakliai, kuriems šis dailininkas kūrė scenografiją, iškeliaudavo į gastroles po kitas Sovietų Sąjungos šalis, jo kūryba sulaukdavo pripažinimo.

Sakoma, kad poros dvasinis ryšys išliko stiprus ir po M.Rakauskaitės mirties. Dvylika metų už savo gyvenimo vyrą vyresnė M.Rakauskaitė mirė 1975 m., L.Truikys – 1987 m.

"Kai, Marijonai dar esant gyvai, Liudo kas nors paklausdavo, ar jam, kurio moteris yra vyresnio amžiaus, nėra sunku atlaikyti jaunų studenčių žvilgsnius, jis atsakydavo: nelengva, kai jaunos studentės žiūri savo gražiomis akimis, tačiau jis jau ne viename gyvenime susitinka su Marijona tam, kad įgyvendintų menų sintezę. Pasak L.Truikio, jų ryšys buvo nepaprastai stiprus, kur kas daugiau daugiau nei paprasta draugystė, – D.Bieliūnaitės žodžiais, gavęs gėlių po premjeros, scenografas nešdavo jas M.Rakauskaitei ir dėdavo jai prie kojų. – Po mylimos moters mirties gėles merkdavo prie jos fotografijos. Kai Liudas po Marijonos mirties priimdavo svečius, tame kambaryje pastatydavo ir jos fotografiją. Einant į kitą kambarį, nešdavosi ir fotografiją."

Pastaruoju metu šis muziejus lankytojų sulaukia daugiau nei anksčiau. Greičiausiai – ne vien dėl to, kad jis dažniau atidarytas. "Galbūt auga ir susidomėjimas čia gyvenusių menininkų asmenybėmis. O susidomėjimas tarpukariu tikrai išaugęs", – išlydėdama užsiminė R.Bieliūnaitė.

Muziejininkės kviečia L.Truikio ir M.Rakauskaitės namus, kurie yra Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinys, lankyti iš anksto susitarus arba užsiregistravus į ekskursiją.