Rūpintis pasauliu

Meninė instaliacija „ECCE HOMO: tiems, kurie liko“ – tarptautinio projekto, kurį Lietuvoje įgyvendina Kauno IX forto muziejus ir „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, dalis. Antroji projekto dalis pristatoma kitoje 2022-ųjų Europos kultūros sostinėje Liuksemburge esančiame Eše prie Alzeto veikiančiame Nacionaliniame rezistencijos ir žmogaus teisių muziejuje.

Tokios sudėtingos ir skaudžios temos kaip Holokaustas ėmęsis B.Clarke'as meną vadina visuomenės katalizatoriumi, pasaulio, kuriame gyvename, arba jo istorijos atspindžiu.

„Būdamas menininku eksponuoji darbus viešumoje, rodai savo kūrinius, pasakoji apie juos. Menininkui, mano požiūriu, tenka atsakomybė kalbėti ir rūpintis tuo, kaip valdomas pasaulis. Kaip perteikti istoriją, turiu savą prieigą, kiti žmonės gali rasti kitokių būdų nei aš“, – sakė jis interviu Kauno IX forto muziejaus darbuotojams.

Tai, kas vyksta konkrečioje vietoje, erdvėje ir laike, anot B.Clarke'o, susiję su visa žmonija. Kaip pavyzdį jis mini genocidą Ruandoje. „Tai, kas ten nutiko, buvo nusikaltimas žmoniškumui. Jei žiūrėtume apibrėžimą, nusikaltimas žmoniškumui reiškia nusikaltimą prieš mus visus – mes visi esame žmonijos dalis. Todėl man tai rūpi“, – aiškino menininkas.

Šiandienos pavyzdys – į Ukrainą įsiveržusi Rusija. Nors tai nesusiję su Holokaustu, bet turi netiesioginių sąsajų su XX a. istorija, ypač Antruoju pasauliniu karu.

„Būtent dėl to istorija man svarbi – ji padeda mums suprasti dabartį. Kūryboje dirbu su šiuolaikine istorija, tačiau ji kyla iš praeities. Mane domina didieji įvykiai, kurie pakeitė istorijos eigą ir kurie vis dar keičia tai, kaip mes gyvename dabar“, – savo pasirinkimus aiškino B.Clarke'as.

Atsispirti emocijoms

Tokie įvykiai kaip Europoje vykdytas Holokaustas ar genocidas Ruandoje dažnam žmogui sunkiai suvokiami, ypač emociškai. Kas menininkui padeda išlikti dvasiškai ir psichologiškai tvirtam, kalbėti ir plėtoti šias temas?

„Mano pirmoji prieiga kuriant meną nėra emocinė. Ji intelektualinė. Nenoriu galvoti, kad esu menininkas, kuris dirba dėl emocinio atsako. Bandau suprasti situaciją. Turime stengtis suprasti situacijas, kitaip jos gali pasikartoti“, – aiškina kūrėjas.

B.Clarke'as sako nenorįs pasiduoti emocijoms ar tik parodyti žmonėms, ką pats matė. „Reikia duoti priemonių, kurios padėtų suprasti. Kai dirbu prie temos, laikausi nuo jos atstumo. Nesiruošiu perkelti asmeninių emocijų į kūrinį", – anot kūrėjo, tik taip esą galima giliau perprasti temą.

Nenoriu galvoti, kad esu menininkas, kuris dirba dėl emocinio atsako. Bandau suprasti situaciją.

Svarbiau kelti diskusiją, nei duoti išsamų atsakymą, tad meno kūriniai B.Clarke'ui – lyg batutas, kai pradėjus kalbėti viena tema pereinama prie kitos. „Tiesiog noriu pateikti tam tikrą žiniomis pagrįstą refleksiją apie konkrečią situaciją, kad diskusijos būtų dar platesnės. Manau, kad labai svarbu suprasti pasaulį, kuriame gyvename, paprasčiausiai todėl, kad mumis nebūtų manipuliuojama. Iš esmės mes, bent jau Vakaruose, gyvename privilegijuotai – mūsų materialinė padėti gana gera. Taigi, turime naudoti šį materialų komfortą, kad geriau suprastume pasaulį, padarytume jį geresnį ir kitiems žmonėms", – sako menininkas.

Atsitiktinumų galia

IX forte kuriamas projektas B.Cole'ui turi ir intymių prasmių: iš Kauno yra kilę menininko seneliai, o ir paties projekto atsiradimo istorija pilna likimo ženklų.

Specialiai IX fortui skirta dviejų dalių meninė instaliacija „ECCE HOMO: tiems, kurie liko“ ir „Suvaržyti išgyvenusieji“.

Biblijos žodžiai „ecce homo“ – „štai žmogus“ – pirmiausia pasirinkti Liuksemburgo projektui. Jame kalbama apie skirtingus migracijos, tremties, deportacijos ir naikinimo aspektus. Kauno atveju pavadinimas labiau koncentruotas konkrečiai į Holokaustą.

„Taigi, bendras pavadinimas „Ecce homo“ yra susijęs su neigiamais deportacijos, migracijos ir t.t. veiksniais, tačiau kartu apima ir pozityvius aspektus, pavyzdžiui, pasipriešinimą. Specialiai IX fortui sukurto kūrinio „Tiems, kurie liko“ pavadinimas kilo iš minties, kad esu čia, kuriu Kaune paprasčiausiai todėl, kad dalis mano šeimos išvyko. Taip turime „Tiems, kurie išvyko“ – meninė instaliacija Liuksemburge – ir „Tiems, kurie liko“. Tie, kurie liko, vis dar yra čia, po žeme. Įdomu, kad kai kurie žmonės turėjo įžvalgumo ar sėkmės išvykti laiku. Ir šis atsitiktinumas, sėkmė, ar kad ir kas tai būtų, pakeitė jų pasaulį, mano pasaulį – manęs čia nebūtų, jei mano seneliai nebūtų išvykę. Taigi, pavadinimas „Tiems, kurie liko. Tiems, kurie išvyko“ gali atrodyti paprastas, banalus, tačiau labai paprastame ir banaliame poelgyje – išvykti ar pasilikti – iš esmės slypi gyvenimo ir mirties klausimas", – savojo projekto prasmes atskleidžia menininkas.

Atsitiktinumu galima pavadinti ir aplinkybes, atvedusias jį į Kauną. Su menininku susisiekę Eše esančio muziejaus darbuotojai jam užsiminė apie antrąjį Europos kultūros sostine tapusį miestą. „Kito miesto nežinote ir turbūt niekada nesate apie jį girdėjęs, nes tai mažas miestas Lietuvoje. Jo pavadinimas – Kaunas“, – sakę liuksemburgiečiai. Tačiau būtent apie Kauną – skirtingai nei apie Ešą – B.Cole'as buvo girdėjęs ir tai tik sustiprino jo ryžtą imtis projekto.

Pavadinimas „Suvaržyti išgyvenusieji“ jam pirmiausia kilo kalbant su genocidą Ruandoje išgyvenusiais žmonėmis, tačiau jis tinkantis ir Holokaustą išgyvenusiems asmenims.

Jautru: B.Clarke'as sako IX fortui, tapusiam daugelio didžiųjų XX a. įvykių liudininku, skirtą kūrinį kuriąs su ypatinga atida. / K. Jurevičiūtės nuotr.

„Jei atvirai, nepažįstu nė vieno, kuris išgyveno Holokaustą, bet esu girdėjęs liudijimų. Kalbant su išgyvenusiaisiais Ruandoje, jie man sakė: „Pažiūrėk į mane – aš sveikas, manęs nesukapojo į gabalus. Fiziškai man viskas gerai, bet viskas sustojo 1994 m.“ Išgyvenusieji fiziškai yra dabartyje, bet suvaržyti praeities. Štai kodėl instaliaciją pavadinau „Suvaržyti išgyvenusieji“, – nes kalbame apie psichologinę išgyvenimo būseną, kuri nematoma. Norėjau tai būklei suteikti tam tikrą įdabartinimą ar regimumą. Fizinis išlikimas – dar ne viskas. Reikia išgyventi psichologiškai ir emociškai. Dauguma žmonių, pergyvenusių šias milžiniškas tragedijas, to nėra padarę", – akcentuoja B.Cole'as.

Metaforų prasmės

IX fortui kuriamą instaliaciją sudaro dvi dalys. „Suvaržyti išgyvenusieji“ atspindi psichologinę būseną, kurią patiria trauminius įvykius išgyvenę žmonės. Antrojoje jis norėjęs kalbėti apie įvykius, kurie apskritai nutiko Kaune, IX forte.

„Susidūriau su panašiu iššūkiu kaip ir dirbdamas Ruandoje – ką galiu pristatyti? Ką galiu parodyti kaip meno kūrinį? Grįžau prie Holokausto apibrėžimo. Žodis Holokaustas reiškia „sunaikinimas ugnimi“. Tai bendroji reikšmė. Holokaustas yra graikų kalbos žodis: „hólos“ reiškia „visa“ , o „kaustós“ – „sudegintas“. Pamaniau, kad tai gera metafora. Šiuo metu pasaulyje taip pat kalbame apie klimato kaitą ir stebime miškų gaisrus Amazonėje, Australijoje, netgi Sibire. Niekas negali pastoti kelio ugniai. Ugnis sunaikina viską“, – apie kelią, kaip ugnis tapo vizualine metafora, pasakojo menininkas.

„Žinoma, bauginantys miškų gaisrai, kuriuos dabar kartais matome per televizorių, nėra tas pats, kas dujų kameros ar krematoriumai. Bet tai taip siaubinga, kad kai pabandai pritaikyti žmonių kūnams, ką matome miškų gaisruose, ir įsivaizduoti, kad kiekvienas medis yra kūnas, – tada smurtas ir siaubas yra milžiniški. Be to, medžiai yra labai svarbūs žydų kultūroje. Jei jie svarbūs, tada medis gali tapti sudeginto žmogaus metafora, simboliu. Taigi, idėja gana paprasta – metaforiškai pavaizduoti tikrą veiksmą, kuris jau nutiko žmonėms ir kuris skirtingomis aplinkybėmis gali nutikti mums visiems", – aiškino kūrėjas.

Dar daugiau prasmių suteikia ir konkretūs IX forte siautėjusių nacių veiksmai. Avrahamo Tory knygoje „Kauno getas: diena po dienos“ ir kituose šaltiniuose pasakojama, kad bandydami atsikratyti įrodymų naciai kasdavo ir degindavo kūnus. „Yra keletas nuotraukų, kuriose galima matyti, kaip žmonės deda rąstus: vienas sluoksnis rastų, vienas sluoksnis kūnų, vienas sluoksnis rąstų ir t.t. Tai tarsi paskutinis sunaikinimo etapas. Tai nutiko IX forte – įrodymų apie vykusius įvykius naikinimas. Kai kažkas sudeginama, kai miškas ar žmogus sudeginamas, nebelieka nieko. Tiesiogine prasme nieko. Taip grįžtame prie pradinio apibrėžimo „visiškai sudegintas ugnies“, – sakė B.Cole'as.

Vieta įpareigoja

IX fortas, kuriame rengdamasis projektui B.Cole'as jau apsilankė, jam paliko itin stiprų įspūdį.

„Dar nesu matęs nieko panašaus. Turiu omenyje, įspūdinga, galvojant apie visą istoriją, nutikusią čia nuo vėlyvojo XIX a.–ankstyvojo XX a., apie pokyčius ir tapimą muziejumi. Man tai vieta, turinti labai slegiančią atmintį. Tiek daug nutiko per trumpą jos istoriją – maždaug 100 metų. IX fortas tapo daugelio didžiųjų XX a. įvykių liudininku. Negali paversti to kažkokia banalybe. Man didelė garbė čia dirbti“, – sakė jis.

Tačiau sykiu menininkas neslepia: IX fortas – sunki vieta dirbti. „Jei tiesiog kabini paveikslus, tada lengva. Tačiau kai galvoji apie kūrinį, kuris integruojasi į erdvę, kyla daugiau iššūkių. Vis dėlto, jei pavyksta įgyvendinti idėją, tai tam tikra prasme ir labiau apdovanoja: kūrinys sukurtas erdvei, bet, atrodo, tarsi pati erdvė taip pat sukurta kūriniui", – sakė B.Cole'as.