Pereiti į pagrindinį turinį

Miuziklo „Sugar“ premjeroje – nuotaikinga vaikinų metamorfozė

2024-09-28 19:00

Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT) naująjį sezoną pradeda su gera vitamino C doze, kurią žiūrovams pateiks miuziklo „Sugar“, pastatyto pagal kino filmą „Džiaze tik merginos“, vyrukai, bėgantys nuo Čikagos gangsterių ir ne savo noru turintys įšokti į 43–46 dydžio moteriškus aukštakulnius.

Kvietimas: Džo-Džozefinos ir Džerio-Dafnės vaidmenų atlikėjai kviečia žiūrovus į Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Sugar“. Kvietimas: Džo-Džozefinos ir Džerio-Dafnės vaidmenų atlikėjai kviečia žiūrovus į Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Sugar“. Kvietimas: Džo-Džozefinos ir Džerio-Dafnės vaidmenų atlikėjai kviečia žiūrovus į Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Sugar“. Kvietimas: Džo-Džozefinos ir Džerio-Dafnės vaidmenų atlikėjai kviečia žiūrovus į Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Sugar“. Kvietimas: Džo-Džozefinos ir Džerio-Dafnės vaidmenų atlikėjai kviečia žiūrovus į Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Sugar“. Kvietimas: Džo-Džozefinos ir Džerio-Dafnės vaidmenų atlikėjai kviečia žiūrovus į Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Sugar“. Kvietimas: Džo-Džozefinos ir Džerio-Dafnės vaidmenų atlikėjai kviečia žiūrovus į Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Sugar“.

Apie vyriškas kančias ir iššūkius, netikėtai atsidūrus dailiosios lyties kailyje, kalbamės su Džo-Džozefinos ir Džerio-Dafnės vaidmenų atlikėjais Raimondu Baranausku (R. B.), Martynu Beinariu (M. B.), Ramūnu Urbiečiu (R. U.) ir Žanu Voronovu (Ž. V.).

– Miuziklas „Sugar“ – penkiems „Oskarams“ nominuoto kino filmo „Džiaze tik merginos“ miuziklinis variantas. Jo siužetas remiasi B. Wilderio ir I. A. L. Diamondo pjese „Kai kam patinka karštai“ (angl. „Some Like It Hot“). Kam iš jūsų patinka saldžiai?

R. U.: „Sugar“ – cukrus… Deja, esu priklausomas nuo jo. Galiu pasiteisinti tik tuo, kad šis narkotikas labiausiai paplitęs pasaulyje.

Ž. V.: Nesiginsiu, mėgstu, bet buvo laikas, kai bandžiau jo visiškai atsiakyti. Nes vieną dieną atsistojau ant svarstyklių ir išsigandau. Dariau eksperimentą: atsisakiau alaus – niekas nepasikeitė; atsisakiau cukraus – per metus numečiau 18 kg. Tačiau pradžioje jausmas buvo nekoks – savaitę kaulus laužė... Šiuo metu atsisakau tik pridėtinio.

M. B.: Nesuprantu, apie ką jie kalba… Jei duotų pasirinkti pyragėlį ar picą, rinkčiausi picą.

R. B.: Aš irgi, o dar geriau – lašinius.

– Nemažai filmų sukurta apie tai, kaip vyrą nutrenkia elektra ir jis ima girdėti moterų mintis arba neįtinka kokiam nors Akašos kronikų kūrėjui ir karmos dėsnio veikiamas virsta moterimi. Ar kada sapnavote, kad likimas sumanys šitaip su jumis papokštauti?

Ž. V.: Ne tik sapnavau, bet ir vaidinau moterį (juokiasi.) Pernai vykusiame „Fluxus“ festivalyje tapau sekretore Žana. Pagal pirminį sumanymą turėjau avėti aukštakulniais, bet scenos grindys buvo su skylutėmis, tai vaikščiojant kulniukai jose strigdavo. Todėl apsiaviau kedus ir tapau šiuolaikiška mergina.

R. B.: Mes kartu su Žanu per festivalį „Operetė Kauno pilyje“ atlikome vieną numerį iš šio spektaklio. Teatre jau sklido kalbos, kad galbūt kada nors jis bus statomas. Žodžiu, užmetėme tinklą ir tarsi rezervavomės sau šiuos vaidmenis (juokiasi).

M. B.: Tikrai nesapnavau ir negalvojau, bet dabar labai įdomu. Tenka ieškoti visai kitokių vaidybos elementų, keisti savo fiziologiją, ploninti balsą ir pan. Įdomiausia, kad mums su Raimondu tenka būti tai vyrais, tai moterimis – vos spėjame persirengti ir kaitalioti balsus. Jei užsimiršti – žiūrėk, jau kalbi, dainuoji tuo pačiu. Tiesa, dar yra ir trečias balsas – milijonieriaus (t. y. Jaunėlio). Jis visaip kaip bando sužavėti Sugar Kein, kurią filme „Džiaze tik merginos“ vaidino garsioji Marilyn Monroe. Taigi, mums tenka kurti net tris skirtingus charakterius iš karto!

Pagalba: KVMT artistas R. Baranauskas patarimų, kaip vaidinti moterį, sėmėsi iš teatro kolegių. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Teko girdėti, kad dirbti su M. Monroe filmavimo komandai buvo sunku dėl jos priklausomybės nuo alkoholio. Tikiuosi, kad jums su Sugar vaidmens atlikėjomis problemų nekilo?

R. B.: Oi, ne, ką jūs… Jokių problemų. Turime net tris Sugar Kein – Mariją Arutiunovą, Akvilę Garbenčiūtę ir Ingridą Kažemėkaitę – visos gražios ir talentingos. Sunku net tekstą prisiminti, kai šalia tokios merginos.

– Šv. Valentino dieną Čikagoje vyksta gangsterių žudynės, kurių liudininkais atsitiktinai tampa du džiazo muzikantai. Kad pasislėptumėte nuo jus persekiojančios mafijos smogikų, sugalvojate persirengti moterimis ir įsidarbinti moterų džiazo orkestre. Štai čia ir prasideda iššūkiai...

Ž. V.: Ar depiliavomės kojas? Na, jau nepradėkite. Anais laikais –  miuziklo veiksmas vyksta 1929 m. – tokių dalykų nebuvo. Yra net žodžiai: „Dafne, tavo kojos labai plaukuotos…“, kurie mus visiškai išteisina.

Negana to, repetuok kiek nori, bet kol neapsiavei moteriškų batelių (beje, specialus užsakymas – 46 dydis!), neapsirengei suknelių – vis tiek ne tas. Vos tik pasipuoši moteriškai – kaipmat visa tavo povyza, stovėsena, net kūno forma, atrodo, tampa kitokia. Beje, mažytė intriga: išvysite mus ir su maudymosi kostiumėliais (koketuoja).

M. B.: Mane kolegos vis gąsdina tomis depiliacijomis, nes mano kojos iš visų keturių pačios gauruočiausios (juokiasi). Todėl į repeticijas iškart einu su pėdkelnėmis, kad niekam nekiltų jokių blogų minčių suteikti man papildomų kančių.

R. U.: Drabužiai labai padeda persikūnyti. Aišku, iš pradžių organizmui būna lengvas šokas. Turi išmokti vaikščioti su aukštakulniais, o tai, pasakysiu, sudėtinga: kojas naktimis traukia, nugarą skauda. Kaip tai nuolatos daro moterys, man ligi šiol didžiulė paslaptis. Kosmosas!

Reakcija: kai trys dukrytės savo tėtį, KVMT artistą Martyną Beinarį, pamatė su Džozefinos drabužiais, – kvatojosi iki ašarų. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Ar, jūsų nuomone, miuziklas „Sugar“ specialiai statomas būtent dabar, kai žmogaus lyties tapatybės klausimas nuolat atsiduria žiniasklaidos epicentre?

Ž. V.: Manau, kad jūs per giliai kapstotės… Spektaklis „Sugar“ – tiesiog linksmas miuziklas, komedija. Tiesa, yra viena tokia pikantiška scena su seniu milijonieriumi, bet… tegul tai išlieka intriga. Žiūrovai ateis ir patys pamatys.

– Šiek tiek pabūti moterimis – likimo dovana ar kryžius? Beje, kaip į jūsų persikūnijimą reagavo žmonos?

R. B.: Kryžius – per švelniai pasakyta…

Ž. V.: Kai tik pradėjome repetuoti ir, aišku, skųstis merginoms, kurios vaidino kartu su mumis, kad naktimis mėšlungis traukia blauzdas, manote, sulaukėme užuojautos? Jos sakė: „Aha, tai dabar žinosite, kaip mes kasdien jaučiamės!“ Tačiau, mielosios, o kas jus verčia taip daryti?!

M. B.: Mano namuose daug moterų… Turiu žmoną ir tris dukras! Kai dukros pamatė mane su Džozefinos drabužiais, kvatojosi susiriesdamos. Jei rimtai, su vaidmeniu atėjo didesnis supratimas, kiek moterys stengiasi dėl savo grožio. Supratau, kad būti gražiai – nepatogu baisiausiai: ir aukštakulniai spaudžia, ir blakstienos lapsi priklijuotos, ir špakliaus tonos ant veido… Žiauriai sunku! Tačiau vaidinti smagu. Po repeticijos dar ilgai būnu geros nuotaikos!

R. U.: Jei realiame gyvenime šitaip reikėtų kasdien – nuprotėčiau… Bet linksmumas ir man dar nepraėjo, nors „Sugar“ jau seniai repetuojame.

Reakcija: kai trys dukrytės savo tėtį, KVMT artistą Martyną Beinarį, pamatė su Džozefinos drabužiais, – kvatojosi iki ašarų. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Kas kiekvienam iš jūsų, atliekant šiuos moteriškus vaidmenis, yra sunkiausia: aukštakulniai, balsas, eisena, makiažas, moters psichologija ar dar kas nors?

Ž. V.: Sunkiausia buvo, kai pradėjome vaidinti visą spektaklį. Kai repetuoji atskiromis scenomis – nejauti to sunkumo. Tačiau kai ne per seniausiai pabandėme viską iš eilės – su makiažu, persirengimais ir pan. – atrodėme kaip po gero dušo. Tik pradedi vaidinti, persirengti – kaipmat prakaitas žliaugia upeliais, blakstienos nebelimpa, dažai varva nuo veido, o mano papų indėklas (atsiprašau, už nepagarbų išsireiškimą) būna visas šlapias – gali gręžte gręžti.

R. B.: Mes čia vis dejuojame išsijuosę, kad tai tas, tai anas nepatogu, bet tie nepatogumai mums ir leidžia sukurti juokingus personažus. Įsivaizduokime, kad viskas yra labai patogu – tuomet tą moterį, manau, suvaidinti būtų kokį šimtą kartų sunkiau. Kai dabar viskas neįprasta, viskas kitaip – tik apsirengi ir net vadinti nereikia: viskas tavyje pasikeičia savaime, be jokios vaidybos.

R. U.: Tikrai… Mes netgi nevaidiname. Tie aukštakulniai mus tiesiog veda kitaip: juk nepaeisi su jais kaip su kedais.

Ž. V.: Man irgi sunkiausia – eisena. Kalį ir magnį geriu nuolat, kad kojų netrauktų, ir elektrolitus, nes su tais drabužiais nežmoniškai daug prakaituoju. Matyt, kiti raumenys dirba, kurie iki tol – būnant vyrais (kvatojasi) – nebuvo įveiklinti.

M. B.: Man ne tik raumenis traukia, bet ir pirštus spaudžia. Batai nėra maži, bet kažkaip svoris krinta ant pirštų galiukų, o dar šokti nemažai reikia… Labiausiai bijau, kad vieną dieną šokdamas su tais aukštakulniais kryptelėsiu koją ir tada bus amen. Laimei, turime silikoninius pirštų apsaugus (rodo silikoninius batų įdėklus) – tokius balerinos dedasi į puantus, kad pirštų nespaustų. Nes ta nailoninė kojinytė bateliuose labai slidinėjo, o silikoniniai įdėklai pėdas stabilizavo.

– Kaip kiekvienas ruošėtės savo vaidmeniui? Gal konsultavotės su žmonomis, dukromis ar teatro kolegėmis?

M. B.: Mano žmona – pianistė. Ji visada padeda, kai reikia ruoštis kokiam nors vaidmeniui – drauge peržiūrime tekstus, solinius numerius. Kai sužinojau, kad būsiu Džozefina, kartu pasižiūrėjome filmą „Džiaze tik merginos“. Patarimų kol kas dar neprašiau, bet Džozefiną į šeimą priėmė!

R. B.: Patarimų žmonos, dukrų neprašiau, bet ir taip gavau: juk pilnas teatras merginų. Tai joms ne taip eini, tai ne taip užpakaliuką kraipai ar ne taip akytėmis mirksi… Žodžiu.

Ž. V.: Mano žmona – balerina, tai iš jos išmokau kaip manekenė podiumu eiti: dėlioti kojas viena linija. Atrodo, visai neblogai pavysta…

R. U.: Čia tik tau taip atrodo (kvatojasi), o iš tiesų – atrodai labai savotiškai. Panašiai, jei mergina apsirengtų močiutės drabužiais ir pati sau jaustųsi labai faina.

Problemos: KVMT artistui Žanui Voronovui iš moteriškų subtilybių sunkiausia buvo susidoroti su eisena ir dažnu persirenginėjimu per spektaklį. „Su tomis visomis suknelėmis labai daug prakaituoju“, – skundėsi jis. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Ar nuo to laiko, kai sužinojote, kad tapsite Džozefinomis ir Dafnėmis, ėmėte atidžiau stebėti moterišką pasaulį: kaip jos kalba, elgiasi, valgo, rūko, taisosi plaukus, koketuoja ir pan.?

Ž. V.: Gatvėje tai ne, bet teatre tikrai pasižiūriu ir netgi ką nors pakopijuoju.

R. B.: Visada mėgau stebėti žmones gatvėje. Ne tik moteris, bet ir vyrus. Ypač kokias nors įdomesnes asmenybes. Juk esu aktorius, tad visada vienam ar kitam vaidmeniui galiu ką nors pritaikyti.

R. U.: Aš irgi mėgstu stebėti charakteringus žmones – kitaip besielgiančius, kitaip atrodančius. Kartais iš jų pasiskolinu kokią mažą charizmos dalelę ir mano personažas sušvinta naujomis spalvomis.

– Kertu lažybų, kad dabar dailiąją lytį suprantate iš pusės žodžio?

R. U.: Oi, ne… Eisena, kalba, manieros, man atrodo, visa tai – tik paviršutiniai dalykai. Sunkiau moterį apskritai pajausti, negu kad fiziškai pabandyti ją imituoti. Suprasti moters turbūt neįmanoma... Net ir po tokių vaidmenų, kokius gavome mes.

Mes čia vis dejuojame išsijuosę, kad tai tas, tai anas nepatogu, bet tie nepatogumai mums ir leidžia sukurti juokingus personažus.

– Į ką pirmiausia krypsta jūsų akys gatvėje, kai pamatote gražią moterį?

Ž. V.: Aš žiūriu į plaukus… Savo žmoną Astą pamačiau teatre. Ji – KVMT balerina, žodžiu, darbinis romanas. Tada dar buvo blondinė, o dabar – ugninė. Sakau, galėtų grįžti prie tos spalvos, kuri mane sužavėjo, o ji įtikinėja, kad ugninė spalva plaukams sveikiau.

R. B.: Atkreipti dėmesį galima į daugelį dalykų: juk vienos moterys turi įspūdingus plaukus, kitos gražiai šypsosi, trečių – puiki figūra… Tačiau man labiausiai gyvenime imponuoja akys. Ne be reikalo yra posakis, kad žmogaus akys – jo sielos veidrodis. Jei jau nori su moterimi ko nors daugiau – pažiūrėk į jos akis.

M. B.: Mane irgi sužavėjo žmonos akys. Jos tokios žalios, labai išraiškingos. Susipažinome dar studijų metais.

R. U.: Aš su savo būsima žmona susipažinau viename koncerte. Ten dainavau, ji klausėsi, o supažindino bendri draugai. Laikui bėgant užsimezgė didesnis ryšys, kuriuo dabar labai džiaugiuosi. Bendraujant man irgi svarbiausia akys: jei jos geros, šiltos, malonios, tai ir žmogus, atrodo, toks turėtų būti.

– Skaitytojams visada įdomu pažvelgti pro teatro kulisų plyšelį ir pamatyti ką nors juokingo…

M. B.: Kai repetavome „Sugar“, vos nepasimoviau ant tokios smailos kriauklės. Ji buvo padėta ne ten, kur turėjo būti. Nė nežvilgtelėjęs sėdausi ant kėdės, bet išgirdau iš salės kolegų juoką. Laimei, sėdynę dėjau atsargiai, nes kėdė buvo ant ratukų, tai pavyko išvengti avarijos.

R. B.: Dar viena situacija, kuri mums vis dar juokinga, bet ne mažiau sudėtinga, – scena, kur mes su Dafne važiuojame traukiniu. Veiksmas vyksta mažyčiame kupė. Vienas gultas – viršuje, kitas – apačioje, o mums ten reikia pasikeisti sukneles į naktinukus. Patikėkite, žiūrovai viską mato, tik nežinau, ar supranta, kiek ten yra reikalų.

Ž. V.: Kol mes nepersirengiame, tol orkestras groja. Laikas neribotas, bet vis tiek žiauriai sunku. Ten net improvizuoti nereikia – tiesiog norėti persirengti. Nežinau, kiek laiko mes ten malamės, bet prakaitas išpila abu, nes vien manęs kiek yra, o kur dar Marčius! (M. Beinaris – aut. past.) Per repeticijas dar kupė lubos neuždengtos – galvą galiu iškišti, o paskui ir jas uždengs!

Nušvitimas: „Šie vaidmenys padėjo suprasti, kaip vis dėlto nelengva būti moterimi“, – tikina artistai ir siunčia linkėjimus visoms dailiosios lyties atstovėms. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Žengiame žingsnį į šių dienų vyrų ir moterų psichologiją: moteriai tragedija – nulaužtas nagas, o kokia būtų to paties dydžio tragedija vyrui?

R. U.: Spėčiau, kad sugedęs automobilis. Ypač tada, kai reikia kur nors vežti šeimą ar pačiam važiuoti į darbą. Aš gyvenu užmiestyje. Jei atsikeliu, reikia važiuoti į darbą, o automobilio variklis neužsiveda? Autobusas į mūsų kaimą važiuoja tik keturis kartus per dieną. Ir ką tada? Tragedija!

Ž. V.: Manau, kad vyrams nebūna tokių tragedijų – nagas nulūžo ar plaukus kirpykloje per trumpai nukirpo. Negi dėl to jaudiensies? Tikrai neverta deginti savo nervų ląstelių.

– Ar po viso to, ką repetuodami patyrėte ir dar patirsite nuo spalio 4 d. vaidindami miuzikle „Sugar“, norėtumėte kitame gyvenime būti moterimis? Ne tik vaikščioti su aukštakulniais, pešiotis antakius, depiliuotis kūną, bet ir laikyti keturis namų kampus, gimdyti vaikus, siekti profesinės karjeros?

Visi choru: Sustokite, nevardykite! Užteks… Mes JAU nenorime, TIKRAI. Po pirmo jūsų sakinio nebenorėjome (juokiasi).

– Jūs – tokie kvatokliai, kad pasidarė įdomu, kaip susilaikote neprasijuokę per spektaklį?

Ž. V.: Mes tai susilaikome, bet štai Raimondas – ne… Todėl labai faina jį juokinti, nes jį greitai pramuša, o tuomet jau… šakės.

R. B.: Tu man kiši kiaulę nuolatos… Paskui po spektaklio einu namo ir graužiuosi.

Ž. V.: Kaip tu nesupranti, kad aš šitaip tave grūdinu. Mes vos ne kartu pradėjome dirbti teatre ir, pamenu, buvai skystas kaip lepšis. Žvengdavai iš piršto, o dabar žiūrėk, kaip neblogai laikaisi, nors… (Vėl kvatojasi.)

– Bėgdami nuo gangsterių pakliūvate į moteriško gyvenimo sūkurį ir susiduriate su dalykais, kurie šiaip jau vyrams neatskleidžiami. Ar daug paslapčių sužinojote?

Ž. V.: Aš sužinojau, kad ir moterims visa tai, apie ką mes dabar šnekame, sukelia nemažą diskomfortą. Kad ir joms traukia kojas nuo nepatogių batelių, skauda nugaras ir pan. Visada atrodė, kad šie dalykai joms lengvi ir malonūs. Klausiu žmonos: tai kam jūs visa tai darote, jei skauda? Grožis, sako, reikalauja aukų.

R. B.: Moterys mėgsta aiškinti, kad jos puošiasi dėl mūsų, vyrų. Dabar tikrai žinau, kad meluoja. Moterys puošiasi tik todėl, kad nori būti pačios sau gražios.

– Mieli vaikinai, palieku jus skaudančiais nuo juoko žandikauliais. Ar to paties palinkėsime ir žiūrovams: kad žandai iš juoko plyštų, o vitamino C užtektų iki pat Kalėdų?

R. B.: Ateikite į premjerą nusiteikę labai linksmai, nes iš tiesų bus daug juoko. Tai  jums garantuojame.

Ž. V.: Kertu lažybų, norėsite mus išvysti ir antrą, ir trečią kartą!


Džiaze – ir merginos

Mintimis apie vaidmens kūrimą miuzikle „Sugar“: dalijasi solistės Akvilė Garbenčiūtė, Marija Arutiunova ir Ingrida Kažemėkaitė

A.Garbenčiūtė: „Kurdama Sugar Kein stengiuosi nekopijuoti M. Monroe, nors užsidėjus baltą peroksidinį peruką sunku pabėgti nuo ikoniško įvaizdžio. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau atrandu šiame vaidmenyje spalvų. Sugar nėra tik kukli mergina – ji sugeba lengvai išsisukti iš nepatogių situacijų, kitų neįžeisdama, bet priversdama pasijausti kaltais. Šiame pastatyme yra daugiau prozos, todėl emocijas reikia skleisti natūraliau.“

M. Arutiunova atviravo, kad smagus naujas išbandymas šiame pastatyme – choreografija: „Viename „Sugar“ numeryje skraidome baleto vyrams ant rankų – čia daugybė skirtingų pakėlimų. Atrodo įspūdingai, be galo smagu, bet nelengva ir baisu. Taip pat norisi pasidžiaugti nuostabiais kostiumais: viena iš suknelių yra išsiuvinėta rankomis su beveik 3 tūkst. „Swarovski“ kristalų!“

I. Kažemėkaitė: „Kurdama šį vaidmenį pasitelkiu savo humoro jausmą ir charizmą, padedančią sukurti šiltą ir įsimintiną personažą. Tačiau viso kūrybos proceso metu vadovaujuosi auksine M. Monroe mintimi: „Neteisinga, kai moteris tikisi, kad pasaulį, kurio ji nori, sukurs vyras. Paprasčiau susikurti pačiai.“

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų