Smalsaujant apie muzikos mokyklų populiarumą šiais, interneto, laikais, buvo tikimasi apgailestavimų ir padūsavimų, kad emigracijos ir sumažėjusio gimstamumo faktas skaudžiai juntamas, tačiau A.Kačanausko muzikos mokyklos direktorius Arūnas Kigas susidarytą nuomonę paneigė.

Pradėjus kalbėtis su 25 metus A.Kačanausko muzikos mokyklai vadovaujančiu A.Kigu, duris ėmė varstyti išsigandusios vaikų mamos, klausdamos: "Ar mano vaikas įstojo? O gal dar yra vietų?"

– Išties neįtikima, kad dabar, kai, regis, visą dėmesį pasiglemžia kompiuteris, jūs neatsiginate norinčiųjų muzikuoti, juk mokymasis groti – sunkus ir reikalaujantis kantrybės darbas, pagaliau muzikanto perspektyvos – tai ne IT specialisto? O kur dar emigracija, sumažėjęs gimstamumas, turėtumėte skųstis, bent padejuoti?

– Kad nėra dėl ko. Būtų mokykla didesnė, priimtume dar daugiau, nes visų norinčiųjų priimti negalėjome, pateko tik tie, kurie sėkmingai išlaikė egzaminus. Mokytojų kolektyvas puikus, gal todėl negalime skųstis ir moksleiviais, nes baigę ir suaugę buvusieji mūsų mokyklos mokiniai atveda savo vaikus, o ir muzikinis vaiko lavinimas mūsų visuomenėje buvo ir yra svarbus, poreikis, mano manymu, netgi didėja.

– Net kompiuteris neatima iš jūsų moksleivių?

– Ne. Pagrindinis mūsų konkurentas – krepšinis, taip pat, žinoma, gausi įvairiausių būrelių pasiūla, kad ir dainavimo, tačiau iš tokių dainavimo būrelių tėvai vėliau atveda vaikus į muzikos mokyklą, deja, dažnai nepažįstančius natų.

– Sakote, kad muzikinio išsilavinimo poreikis netgi didėja, jūs mokyklai vadovaujate jau 25-erius metus, pradėjote dar sovietmečiu, taigi matote ir kiek pakitusį muzikos besimokantį moksleivį?

– Taip, 1989 m. buvo dar sovietmetis, A.Kačanausko muzikos mokykla – Panerių g., kūrenama krosnimis, tačiau tais pačiais metais gavome šias patalpas Aušros g., kurioje anksčiau buvo vaikų infekcinė ligoninė. Tais metais buvo 249 muzikos besimokantys mokiniai, šiandien jų yra 760.

Be abejo, moksleiviai kitokie, jie laisvesni, nebijo užduoti klausimų, pasakyti savo nuomonę, nepamiršta priminti ir savo teises, deja, neretai pamiršta savo pareigas, su jais yra kur kas sunkiau dirbti, mokytojai taip pat turėjo pasikeisti, būti lankstesni, nebeužtenka pakeltu tonu bendrauti, užduoti namų darbus ir reikalauti rezultatų. Kita vertus, mokytis muzikos be disciplinos neįmanoma, taigi muzikos pedagogų darbas tikrai nelengvas.

– Juo labiau kad į muzikos mokyklą ateinama kaip į užklasinės veiklos barą, jau po pamokų?

– Taip, tačiau ir pas mus yra programa, kurios turime laikytis, moksleivis ne tik groja pasirinktu instrumentu, bet ir fortepijonu (privaloma), mokosi muzikinio rašto, muzikos istorijos, tai tikrai ne pramoga, tai – išsilavinimas, kuris neabejotinai turės daug įtakos asmenybės vystymuisi. Tai supranta ir tėvai, todėl ir atveda savo vaikus.

– O kokie instrumentai, specialybės populiariausios?

– Na, fortepijonas ir gitara pozicijų niekada neužleidžia. Gal kiek keistoka, bet šiuo metu labai populiarus smuikas. Žinoma, juntame akivaizdžią televizijos įtaką, nes po muzikinių projektų vaikai, o greičiausiai ir tėvai, užsidega noru dainuoti ir groti gitara. Mokykloje lengvai surinktume vaikus mokytis vien šių dviejų specialybių. Tačiau vaikams išaiškiname, kad klasikinės gitaros specialybė – ne akompanavimas sau, o kasdienis gamų, etiudų grojimas. Populiari estradinio dainavimo specialybė, tai, žinoma, irgi lemia televizija, taip pat saksofonas, kiek mažiau – fleita ar klarnetas, o tie tikri klasikiniai instrumentai, kuriais taip pat galima groti viską, dažniausiai dėmesio sulaukia ryškiai mažiau.

– Kažin kodėl?

– Na, būna ir taip, kad vaikas stoja ir sako, jog nori tik į saksofono specialybę, o pakalbėjus su mama, pasirodo, kad ji žino tik šį instrumentą. Populiarumui turi įtakos ir pedagogai, tarkim, dainavimą mielai renkasi dar ir dėl Danguolės Beinarytės ar Nijolės Miliauskaitės. Nutinka ir kurioziškų situacijų: pasiūlius vaikui, pavyzdžiui, klarneto specialybę ir supažindinus su mokytoju, vaikas pareiškia, kad mokysis tik pas šį mokytoją, bet klarnetu negros.

– Taigi yra ir nepopuliarių instrumentų?

– Man labai keista, bet kai pats stojau į muzikos mokyklą, buvo tiesiog neįmanoma įstoti į saksofono ir akordeono specialybę, buvo didžiuliai konkursai. Dabar akordeonas stipriai užleidęs pozicijas. Nepopuliarus instrumentas – fagotas, bet ši situacija, manau, tik dėl to, kad nėra mokytojų.

– Sakote: "Kai pats stojau į muzikos mokyklą..." Taigi kokį instrumentą anuomet išsirinkote jūs?

– Labai gerai prisimenu tą momentą: įvedė mane į kažkokį sandėlį ir klausia, kuo norėčiau groti? Mano akys sustojo ties tokiu geltonu, suraitytu instrumentu, rodydamas į jį sakau: šituo. Tai buvo valtorna, šią specialybę ir įgijau. Tiesa, man pasisekė – turėjau labai gerus mokytojus.

– O savo atžalas nukreipėte į muziką?

– Taip, žinoma, mano ir žmona muzikantė. Muzika man labai svarbi, ji lavina ne tik galvą, ne veltui dažniausiai tie, kuriems sekasi matematika, lengvai susitvarko ir mokydamiesi muzikos, taip pat besimokant groti išugdoma dėmesio koncentracija, koordinacija, daug gerų savybių. Tarkim, oratoriaus meno, juk nuo vaikystės reikia lipti į sceną, kurioje lieki vienas prieš publiką. Ir kai man kurio nors besimokančiojo muzikos mokykloje tėtis pasako, kad jo vaikas per koncertą susimovė, aš pasiūlau jam kokiame nors rimtame pobūvyje atsistoti ir pasakyti kalbą. Esu tikras: skruostai išraustų ir dažnas sutrikęs imtų mikčioti.

Savo sūnų nukreipiau į muziką dar ir todėl, kad jis vėliau nesakytų, kad jam neatskleidžiau savo sferos, taigi jis baigė aštuonias klases A.Kačanausko muzikos mokykloje, fortepijono klasėje, jam puikiai sekėsi, yra laimėjęs keletą konkursų, vis dėlto pasuko į krepšinį. Kad ir kaip būtų, neabejoju, jis – puikus klausytojas, tai irgi labai svarbu.O dukra – fortepijono specialybės pirmokė.

– Paminėjote konkursus, gal juose, kaip sakė anas tėtis, susimovę, vaikai išsigąsta ir nebenori daugiau groti? Ar jūsų mokykla rengia konkursus, ar vykstate į tarptautinius?

– Žinoma, vykstame į tarptautinius konkursus, aplankyta daugybė šalių, nuvykta net į JAV, tačiau tokios kelionės nemažai kainuoja. O pasitikrinti savo jėgas vaikai gali ir čia pat, vien mūsų mokykla rengia nemažai konkursų ir festivalių: "Muzikuojame dviese", "Populiarinkime violončelės muziką", A.Kačanausko chorinės muzikos, pučiamųjų instrumentų muzikos "Susiburkime drauge", lietuvių kompozitorių fortepijoninės muzikos festivalį "Lietuviška gaida" ir kitus.

O taip, kad prasčiau pasirodęs konkurse vaikas daugiau nebenorėtų groti, praktiškai nebūna, tai, žinoma, priklauso ir nuo jį paruošusio mokytojo. Muzika – ne krepšinis, kur tu įmetei tiek ir tiek taškų, muzikos vertinimas – subjektyvus, tu gali įtikinti komisiją arba ne, tarkim, tavo interpretacija jai nebuvo priimtina. Savo mokiniams sakau, kad mes važiuojame į konkursą ne laimėti, bet pagroti taip, kaip mes išmokome, o komisija nuspręs, ar jai patinka, ar ne. Beje, ne paslaptis, kad ir komisija neretai diktuoja vienokias ar kitokias madas.

Jei vaiką tikinsi, kad jis turi laimėti, pralaimėjęs jis jausis labai blogai, pagaliau ir muzikos ne ta prigimtis, ne kiekvienas, lankantis mokyklą, turi būti profesionalus muzikantas. Jis jau laimės, kad gebės klausyti, suvokti muzikinę kalbą. Besimokantieji muzikos visada laimi.