Kabinete – apie paveikslus

Apie ką mes nesikalbėjome? Apie darbą. Apie priklausomybes nuo alkoholio, kvaišalų, lošimo, vaistų, kompiuterinių žaidimų ir nežaidimų, kurių stabdymas kartais panašus į Sizifo triūsą ritinant į kalną akmenį, bet viltis ir profesionalų pastangos visada išlieka. Ir kartais pavyksta. O kartais – ne, bent jau ne iš pirmo ir net ne iš antro ar trečio karto.

"Visos skyriaus lovos šiuo metu užimtos, visos keturiolika", – atsiliepęs telefonu kažkam aiškino L.Kačinskas, pasiūlęs mums išgerti kavos iš mažų grakščių puodelių. Jo kolekcijoje jų – maždaug 85.

Apie ką kalbėjomės? Taip, apie tuos kolekcinius puodelius ir apie L.Kačinsko paveikslus, puošiančius ir gydymo, ir ne gydymo  įstaigų, ir privačių būstų sienas. Vienas paveikslas, "Miškas rudenį", kabo ir nusipelniusio Lietuvos gydytojo psichiatro L.Kačinsko kabinete.

"Labai jį mėgstu. Patinka, ir viskas. Norėjau jį matyti savo kabinete", – apibūdino autorius santykį su kūriniu, kuriame tankūs medžių siluetai dega akinančiomis rudens spalvomis.

Į urną įdėjo relikviją

Nusipelniusio gydytojo vardas L.Kačinskui buvo suteiktas prieš metus, per Medicinos darbuotojų dieną. "Net nežinau, ką tas man suteiktas vardas labiau pradžiugino – mane ar mano tėtį, – tarė gydytojas. – Tėtis buvo nusipelnęs žemės ūkio darbuotojas ir tas žodis "nusipelnęs", skirtas man, jam kėlė džiaugsmą. Gal ne džiaugsmą, bet pasididžiavimą. Jis manimi didžiavosi."

Savo kortelę su užrašu "Nusipelnęs Lietuvos gydytojas psichiatras" įdėjau į jo urną. Jam ta kortelė buvo svarbi ir brangi.

Paskutinėmis šiųmečio balandžio dienomis L.Kačinskas išlydėjo savo tėtį amžinojo poilsio.

"Savo kortelę su užrašu "Nusipelnęs Lietuvos gydytojas psichiatras" įdėjau į jo urną. Jam ta kortelė buvo svarbi ir brangi", – pasakojo L.Kačinskas.

"Ko gero, mano tėtis buvo prie meno, – svarstė gydytojas. – Visada turėjo dažų." Tad tai, kad sūnus pradėjo tapyti, greičiausiai buvo dėsninga.

"Atsisveikinęs su tėčiu, tą vakarą, tapiau. Daug, – prisiminė L.Kačinskas. – Tai buvo labai skirtingi paveikslai ir tikrai ne vien tamsūs. Vienareikšmiškai sakyti "man blogai" niekada negalima, nes ta būsena nebūna vien juoda, ji slepia  įvairių spalvų."

Vaikų dovana

"Aš negaliu turėti namuose švarios drobės, nes iškart kyla pagunda ją suteplioti, – nusijuokė L.Kačinskas. – Kol yra švarios drobės, tapau, kol užtapau, – per vakarą ar porą vakarų."

Nuo ko viskas prasidėjo? Kada psichiatras, nusivilkęs baltą mediko chalatą, pajuto trauką imti į rankas teptuką?

"Iš pradžių paveikslai man tiesiog buvo labai gražu, – prisiminė gydytojas. – Paskui kartą vaikai man padovanojo tapybos pamokas... Nuėjau į penkias aš šešias. Ir supratau, kas visų geriausia, – kad tu ten neturi telefono!"

Būsena, kai atsijungi nuo viso pasaulio, nuo reikalų, pareigų, kai lieki tik tu, drobė ir dažai. Ji gali užburti, įtraukti?

"Taip, tai gera būsena, – sutiko L.Kačinskas. – Įdomu tai, kad pradėjęs tapyti aš lioviausi rašyti eilėraščius. Anksčiau kūriau eiles, o pradėjęs piešti – nebe, man to, matyt, nebereikia."

Už darbą – 280 eurų

"Gal aš visai nemoku tapyti, o tik išlieju tai, kas tuo metu mano viduje, kas iš manęs tą akimirką sklinda? – svarstė gydyojas. – Visada labai nustembu, kai kas nors pasiima mano darbą ir pasikabina jį namuose ar darbe."

Kauno priklausomybės ligų centre sienas puošia dvylika  L.Kačinsko darbų. Keli jo paveikslai kabo Respublikinėje Kauno ligoninėje. Gydytojo namuose eksponuojami gal penki darbai, o likusieji, kurių maždaug 70, išdalyti draugams, vaikams, pažįstamiems, kolegoms, pacientams.

"Ir vienas – parduotas! – nusišypsojo gydytojas psichiatras. –  Tai mane ir nustebino, ir pralinksmino, bet buvo taip, kaip buvo: Respublikinė Kauno ligoninė rengė labdaros vakarą, kurio metu, aukcione, ir buvo parduotas mano darbas – pirkėjas už jį sumokėjo 280 eurų ir taip tas paveikslas tapo brangiausiai tą vakarą parduotu meno kūriniu. Lėšos buvo skirtos vaikams."

Apie ką kalba potėpiai

"Šviesos gimimas", "Jūros dugnas", "Chaoso sutramdymas". Ar nardindamas teptuką į dažus L.Kačinskas jau žino, ką tapys? "Būna, kad net neįsivaizduoju, – prisipažino jis. – Kartais pavadinimą paveikslui sugalvoju ne prieš piešdamas, o jau tada, kai darbas baigtas."

O būna, kad jau baigtą darbą kyla noras pertapyti. "Ir viską užtepu, neatpažįstamai pertapau iš naujo", – pasakojo gydytojas.

Ar psichiatras, tapydamas paveikslus, į drobę perkelia tai, kas vargina, pykdo, kelia įtampą?

"Egzistuoja ir meno terapija, ir diagnostika analizuojant piešinį, bet tai visai kiti dalykai. Ne, nėra taip, kad man tapyba būtų išsilaisvinimas iš blogų emocijų. Ir išvis, kodėl būtinai – blogų?" – nusijuokė gydytojas.

"Paveikslai kalba apie tai, kad pasaulis ne visada yra toks, kokį jį matome, – tarė L.Kačinskas. – Jei tapyčiau tik darbo tema, tai visi paveikslai būtų "Šviesos gimimas". Bet aš negalvoju apie konkrečią temą. Kaip ir kiekvienas kuriantis žmogus, tapydamas perteikiu savo pasaulio matymą, suvokimą, pajautimą. Taip, paveikslui gali turėti ir turi įtakos tos akimirkos būsena, tu ją perteiki, ir kartais kitas žmogus, pamatęs tavo darbą, jame atpažįsta savąją būseną. Tai yra geriausi ir svarbiausi momentai."

Puodelių filosofija

Kiek kavos puodelių per dieną išgeria L.Kačinskas – psichiatras, skyriaus vedėjas, o laisvalaikiu ir tapytojas?

"Anksčiau išgerdavau šešiolika puodelių, dabar išgeriu keturis, – atsakė jis. – Kas du mėnesius aš duodu kraują, tai jei, kaip anksčiau, išgerčiau keliolika puodelių, nebegalėčiau vykdyti donoro pareigos. Šiandien jau geriu trečią puodelį, ketvirtą pasiliksiu prieš miegą. Išgėręs kavos aš labai gerai miegu."

Puodelį L.Kačinskas pasirenka pagal nuotaiką. 85 jo puodelių kolekcijoje yra ir favoritų, kurie naudojami dažniausiai, ir tokių, kurie gražūs pažiūrėti, bet gerti kavos iš jų gydytojui nesinori. Nors kartais kuris nors L.Kačinsko svečias (kolekcijos savininkas pasiūlo pasirinkti) ima ir ištiesia ranką būtent į tokį puodelį.

Šios kolekcijos rinkimas L.Kačinskui yra didelis malonumas. "Žinote, kaip prasideda mano šeštadienio rytas? – paklausė jis. – Pabundu 4.30 val., keliuosi visada tuo pačiu metu – 5.30 val., ir – į Aleksoto turgų medžioti puodelių."

Pastaruoju metu kolekcininkas rečiau grįžta su laimikiu ("Išsisėmė resursai, jau labai sunku aptikti ką nors originalaus", – paaiškino). Vis dėlto kartais – turguje ar mugėje – jam pavyksta rasti išskirtinį egzempliorių. Arba – gauti dovanų.

"Man visiškai nesvarbu nei puodelio kaina, nei gamintojas, – paaiškino L.Kačinskas. – Svarbiausia – grožis, forma, malonumas žiūrėti ir liesti."

"Tie dalykai, kurie džiugina sielą, padaro mus laimingesnius, – kalbėjo gydytojas. – Ar tai būtų paveikslo tapymas, ar kolekcionavimas, ar šokis, ar eilės – viskas, kas suteikia mums laimės, kas išjudina kūrybines galias, yra labai gerai mūsų gyvenimui."