Vasaris Nacionalinio Kauno dramos teatro kolektyvui, o sykiu ir miestui, padovanojo ypač ryškų akcentą – edukacinį festivalį jaunimui "Nerk į teatrą". Festivalio programa siūlė gausią renginių įvairovę: nuo aktorinių dirbtuvių su režisieriumi Gyčiu Padegimu iki šėlionių su Vytauto Didžiojo universiteto vaidybos kurso studentais. Vis dar gyvais ką tik praūžusio festivalio įspūdžiais dalijosi vieni iš jo organizatorių – NKDT rinkodaros skyriaus vadovas Donatas Medzevičius (D.M.) ir vadybininkė Agnė Burovienė (A.B.).

– Kurie festivalio renginiai sulaukė ypatingo publikos susidomėjimo?

A.B.: Didžiausio dėmesio vienareikšmiškai sulaukė ekskursija po teatro erdves. Kaip įsitikinome, žmonėms yra labai įdomu ir smalsu pamatyti tą teatro pusę, kuri paprastai nėra prieinama eiliniam žmogui. Taip pat būtų galima išskirti aktorines dirbtuves su režisieriumi Gyčiu Padegimu ir šėlsmą su VDU vaidybos studentais.

D.M.: Šiais metais buvome nudžiuginti tuo, kad visi bilietai į spektaklius buvo parduoti. Sulaukėme tikrai aktyvaus ir gausaus žmonių susidomėjimo. Pastebime, kaip laikui bėgant auga skaičius tiek festivalio dalyvių, tiek pačių dėstytojų.

– Festivalio programą stengėtės suskirstyti pagal amžiaus grupes. Viena iš jų – pradinių klasių moksleiviai. Koks jų požiūris į festivalį "Nerk į teatrą"? Ar jie noriai lankosi teatre?

A.B.: Labai stengiamės išvengti tokio dalyko kaip auklėtojo raginimas dalyvauti festivalyje. Kalbėjomės su mokytojais, kad į festivalį ateitų tik tie vaikai, kurie yra suinteresuoti teatru, kuriems iš tikrųjų tai yra įdomu.

D.M.: Aišku, iš pat pradžių jie būna susikaustę, nedrąsūs, nors ir mūsų visų tokia prigimtis, kad reikia laiko apsiprasti naujoje aplinkoje. Tačiau, praėjus kuriam laikui, pamatai, kaip vaikai išlaisvėja, išdrąsėja, nebijo klausinėti, rodyti emocijų. Labai smagu, kad yra juntamas grįžtamasis ryšys.

– Ką, jūsų nuomone, reikėtų keisti, kad teatras taptų dar patrauklesnis žiūrovui, ypač – jaunajai kartai?

D.M.: Reikėtų keisti viską. Pagrindinė problema yra ta, kad teatre nėra jaunimui aktualių temų, tokių kaip susvetimėjimas, bendravimo stoka, vaikų ir tėvų santykiai, skyrybos. Atrodo, kad režisieriai nepastebi tų aktualių temų, o galbūt tiesiog neranda tinkamos medžiagos. Iš esmės turėtų užaugti nauja karta, kuri teatrą matytų visai kitomis akimis, negu yra įprasta iki šiol.

A.B.: Manau, kad į teatrą turėtų ateiti labai stiprus režisierius su savo prioritetais, uždaviniais ir vizija, kad sugebėtų pradėti naujos pakraipos teatre kūrimą. Tai turėtų būti asmenybė, kuri tiksliai žinotų, kokią žinutę nori perduoti publikai. Tuomet gal teatras pasikeistų ir taptų artimesnis jaunimui. Žinoma, klasikiniai spektakliai niekada nedings iš repertuarų, neišeis iš mados, tačiau kalbėti apie nūdienos aktualijas neperspaudžiant, – tai aukštasis pilotažas. Su dabartiniais resursais būtų galima sakyti, kad tai įmanoma padaryti, bet kai žinai galimybes, supranti, kad tai kol kas rožinė svajonė.

– Festivalio kartelė yra užkelta gana aukštai. 2013 m. pabaigoje Lietuvos kultūros ministerija festivalį "Nerk į teatrą" įvardijo kaip geriausiai parengtą ir įvykdytą vaikų bei jaunimo kultūrinės edukacijos projektą. Kokią įtaką šis įvertinimas padarė festivaliui?

D.M.: Per kiekvieną festivalį iškildavo įvairiausių nesklandumų ir problemų. Tačiau šių metų festivalis praėjo kaip niekad sklandžiai, organizuotai ir koncentruotai. Sunku pasakyti, ar ta kartelė yra užkelta aukštai, ar ne. Tai yra mūsų pačių sukurtas festivalis, tad neturime su kuo lyginti, įvardyti siekiamybės, to kriterijaus, pagal ką tai vertinti. Viena aišku – šis įvertinimas pastūmėjo mus į priekį ir padėjo pačiam festivaliui.

A.B.: Ko gero, tik pagal jaučiamą potencialą savo viduje galėtume nujausti, kaip gerai tai galėtų būti. Tačiau žinau, kad ką galime geriausiai, dar nėra padaryta. Viskas dar  priekyje.

– Festivalyje jums tenka bendrauti su labai skirtingais žmonėmis, išgirsti jų pastebejimus. Kokia jų nuomonė apie šiandienos teatrą?

D.M.: Šiemet aš pats nemažai dalyvavau festivalio renginiuose, bendravau su žmonėmis. Buvo ir tokių žmonių, kuriuos sutikdavai beveik visuose renginiuose. Labai smagu stebėti, kaip po dirbtuvių žmonės teatrą palieka laisvesni, besišypsantys ir atsipalaidavę, o ne tokie, kokie atėjo: pilni fobijų ir susikaustymo. Įšdrįsta perlipti per savo baimes. Tada supranti, kad "Nerk į teatrą" iš tikrųjų paliečia žiūrovus.

A.B.: Žmonės labai džiugina tai, kad teatras atranda betarpišką sąlytį su žiūrovu. Tie patys teatro darbuotojai, turi galimybę pabendrauti akis į akį su žiūrovu, atsakyti į jų klausimus, išgirsti pastebėjimus. Savojo žiūrovo pajautimas, žinojimas, kuo jis gyvena, parodo, kad vien jau atėjimas į festivalį yra susidomėjimas teatru, noras giliau susipažinti su teatro užkulisiais. O mus, festivalio organizatorius, tai yra labai džiuginantis dalykas.

– Festivalis jau tapo nuolatine edukacine programa jaunimui. Ar jis ir toliau sėkmingai tęs tradiciją ir bus organizuojamas kitąmet?

D.M.: Manau, kad taip. Ypač po šių metų esame nusiteikę pozityviai, o ir visi ženklai, pradedant Kultūros ministerijos skirta premija, baigiant žiūrovų reakcija, rodo, kad tai ką pradėjome, reikia tęsti ir toliau. Teatro darbuotojai jau įprato kiekvienais metais rengti įvairias dirbtuves, bendradarbiauti su festivalio dalyviais. Nors iš pat pradžių buvo sunku prikalbinti, kad įsileistų žiūrovus į savo asmenines darbo erdves. Laikui bėgant teatro darbuotojai su tuo susigyveno ir tai tapo kasmete tradicija.

A.B.: Festivalis bus. Galbūt ilgesnis, galbūt skirtas konkretesnėms amžiaus grupėms. Stengsimės pasimokyti iš jau įvykusių festivalių, tobulėti, brandinti naujas idėjas ir kitais metais nustebinti patys save.