Odė primirštam Lietuvos meno genijui

Mylėjo operą

L. Truikys išgarsėjo kurdamas dramos ir operos spektaklių scenovaizdžius, juose novatoriškai sprendė jį dominusios menų sintezės problemas. Menininkas originaliai interpretavo senųjų Egipto ir Japonijos civilizacijų, krikščioniškosios Vakarų Europos, pagoniškosios Lietuvos ir lietuvių liaudies meno motyvus.

Tad parodoje eksponuojami svarbiausi L. Truikio sukurti scenovaizdžių eskizai operoms „Trys talismanai“ (1936), „Eglė“ (1939), „Gražina“ (1968), „Madam Baterflai“ (1937, 1959, 1986), „Aida“ (1963–1965, 1975), „Otelas“ (1938, 1983–1984) ir „Don Karlas“ (1959, 1981).

Kai kurie šie projektai buvo įgyvendinti, kiti taip ir liko tik eskizuose, tačiau visuose juose išryškėja svarbi menų sintezės idėja. Greta scenovaizdžių eskizų eksponuojami ir menininko sukurti teatriniai kostiumai operoms „Don Karlas“ ir „Aida“, unikalus 1938 m. M. Petrausko sceninis kostiumas iš operos „Otelas“. Ekspozicijoje gausu scenografijos elementų, parodą lydi teatro aura.

Parodoje atkurtas ir nedidelis L. Truikio ir jo mūzos – operos solistės Marijonos Rakauskaitės (1892–1975) namų fragmentas. Čia galima pamatyti išskirtinių menininko sukauptos Rytų ir lietuvių liaudies meno kolekcijos daiktų, L. Truikio ir M. Rakauskaitės portretinių ir jų buto interjero nuotraukų ir asmeninių užrašų.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Unikalus radinys

Vienas įspūdingiausių parodos eksponatų – pernai atrasti ir restauratorės Teresės Blažiūnienės subtiliai restauruoti Kauno Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje L. Truikio nutapyti trys monumentalieji presbiteriją puošę paveikslai, vaizduojantys dvylikos apaštalų procesiją. Šis Vėlyvosios antikos, Bizantijos ir Viduramžių epochų mene gyvavęs ikonografinis siužetas Lietuvoje nebuvo paplitęs, todėl L. Truikio kūrinys yra unikalus mūsų bažnytinės dailės pavyzdys. Restauruoti, mėliu ir prigesinta aukso spalva tauriai švytintys apaštalai pribloškia savo didybe ir grožiu. Restauratorė T. Blažiūnienė yra buvusi paties L. Truikio mokinė, tad drobes restauravo itin jautriai, išlaikydama mistinę paveikslų skleidžiamą šviesą.

Paveikslai Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo nutapyti 1938–1939 m., atnaujinant jos interjerą. Tuo metu presbiterija buvo įrengta pagal L. Truikio projektą, kuris sukūrė Didįjį altorių ir jo aplinką. Vienas ryškiausių projekto akcentų buvo minėti trys apaštalų paveikslai, kurie nuo 1948 m. laikyti dingusiais.

Rengiant parodą, bendradarbiavo net dvylika skirtingų šalies institucijų, kurios Nacionaliniam M. K. Čiurlionio muziejui talkino ir skolino reikšmingų eksponatų. Daugiausia prie parodos rengimo prisidėjo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, paskolinęs parodai L. Truikio scenovaizdžių eskizus ir jo kurtus kostiumus, ir Kauno seserų benediktinių vienuolynas, sutikęs paskolinti neseniai atrastus Šv. Mikalojaus bažnyčią puošusius paveikslus.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Tikėjo meno galia

Pasak Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorės Dainos Kamarauskienės, paroda ne veltui pavadinta „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Tai viena prasmingiausių ir reikšmingiausių L. Truikio frazių, nuo kurios atsispiriant buvo sukomponuota visa ekspozicija. Scenografas jautė pareigą tarnauti Šviesai ir laikė meną priemone, kuri gali apsaugoti pasaulį nuo chaoso ir užtikrinti Kosmoso harmoniją.

Būdamas vienu įsimintiniausių Lietuvos menininkų, savo kūryboje L. Truikys įgyvendino unikalų menų sintezės principą.

Parodos kuratorė dr. Radvilė Racėnaitė atkreipė dėmesį, kad L. Truikio scenovaizdžio eskizuose itin dažnai sutinkamas mistinį paslaptingumą kuriantis mėnulis. Tad būtent jis pasirinktas parodos grafinio dizaino centru, o lankytojai kviečiami mėnuliukų ieškoti parodoje eksponuojamuose darbuose – jų čia galima rasti ne vieną.

„Būdamas vienu įsimintiniausių Lietuvos menininkų, savo kūryboje L. Truikys įgyvendino unikalų menų sintezės principą. Įkvėptas senovės Egipto, Japonijos kultūrų ir krikščioniškosios dvasios, jis tikėjo, kad menas gali tapti galinga jėga, saugančia pasaulį nuo chaoso ir destrukcijos. Religinis, kultūrinis ir istorinis L. Truikio visatos supratimas, jo aistringas žavėjimasis senovės Egiptu, domėjimasis Japonijos ir Kinijos daile, krikščioniškojo misticizmo ir lietuviško tautinio stiliaus išmanymas tampa ir šios parodos raktu atrakinant gelminę menų sintezės plėtotę, – kalbėjo dr. R. Racėnaitė. – Esu beveik tikra, kad netikėtas įstabaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje nutapyto triptiko atradimas artėjant L. Truikio jubiliejui buvo surežisuotas paties maestro ranka – iš ten, iš anapus plonyčio debesėlio.“

Minint 120-ąjį L. Truikio jubiliejų, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Nideta Jarockienė linkėjo, kad šie jubiliejiniai metai taptų menininko kūrybos aktualizavimo, iškėlimo ir sureikšminimo laikotarpiu, kadangi šis genialus kūrėjas, netiesioginis M. K. Čiurlionio mokinys, nepelnytai buvo primirštas.