Imrės Kalmano operetė "Grafaitė Marica" kartais vadinama vengrų rapsodija, nes čia susipina romantiniai, svajingi, kiek kaprizingi vengrų ir čigonų motyvai, išradingi improvizaciniai melodijų vingiai. Operetėje kompozitorius lieka ištikimas savo principui ne tik suteikti žiūrovams pramogą, bet ir paliesti sielą, sujaudinti. Tad nekeista, kad jau daugiau nei 80 metų operetė neišnyksta iš pasaulio muzikinių teatrų repertuaro.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre spalio 8 d. operetę "Grafaitė Marica" žiūrovai išvys naujos atlikėjų sudėties. Debiutantus įvyksiančioje premjeroje matysime daugelyje vaidmenų. Maricą vaidins ir dainuos Ieva Goleckytė, Lizą – Ingrida Kažemėkaitė, Tasilo herojų žiūrovams pristatys Andrius Apšega, o Župano – Egidijus Bavikinas. Už dirigento pulto stos taip pat kitas muzikinis vadovas – naująją solistų sudėtį ruošia maestro Virgilijus Visockis. Prieš premjerą mintimis apie būsimą spektaklį dalijasi visa debiutantų komanda.

Virgilijus Visockis

Dirigentas

Tai ne pirmasis mano perimtas spektaklis. 2010-siais teko visiškai atnaujinti Johanno Strausso operetę "Vienos kraujas", o 2003-siais "įvedžiau" visą solistų sudėtį į legendinę I.Kalmano operetę "Silva". Ją, beje, dirigavau 200 kartų. Todėl suprantu, kad kiekvienas spektaklio atnaujinimas dažnai pareikalauja tam tikrų korekcijų, po kurių šiame greitai besikeičiančiame gyvenime spektaklis tampa  dinamiškesnis ir naujesnis. Kita vertus, naujiems artistams įsilieti į nebenaują spektaklį nėra paprasta. Dažnai trūksta repeticijų, būtina prisitaikyti prie jau esamos koncepcijos, režisūrinio sumanymo, paisyti esamų šablonų. Negana to, reikia naujų, ryškesnių spalvų, pateikti savitą muzikinį matymą. Tačiau tam ir yra dirigentas, galintis jaunuosius solistus inspiruoti, paskatinti, padėti pasukti tinkama linkme. Toks šio sumanymo tikslas. Todėl į repeticijas dėl scenoje vykstančio nuostabaus kūrybinio proceso einu su didžiausiu malonumu. Be to, man tenka didelė atsakomybė ruošti tokius puikius solistus kaip I.Goleckytė (Marica) ir A.Apšega (Tasilas), kuriems tai tikrai rimti vaidmenys dar tik pradedantiems žengti muzikiniu keliu. Puikiai nuteikia ir turinti nuostabų operetinį šarmą antroji, subretinė, pora I.Kažemėkaitė ( Liza) ir E.Bavikinas (Županas). Tikiu, jog jau nusistovėjęs spektaklis jaunųjų solistų dėka sužėrės visai kitomis, naujomis, spalvomis ir nenuvils žiūrovų.

Andrius Apšega

Tasilo, pagrindinio vaidmens, atlikėjas

Tai pirmasis mano pagrindinis vaidmuo. Tasilas operetėje visą laiką kitoks: įsimylėjęs ir nusivylęs, žmogiškai šiltas ir pasiaukojantis, kandus ir ironiškas. Tai stengiuosi perteikti kuo natūraliau, įtaigiau. Vaidmuo reikalauja skambaus, dinamiško balso, laisvos ir neperspaustos vaidybos, plastiškų šokio judesių. Stengiuosi to siekti. Žmogiškosios herojaus savybės man artimos, todėl savyje išgyvenęs jo jausmų peripetijas ieškau lengvesnių, operetinių atspalvių. Neabejoju, kad šis vaidmuo taps vienu mano mėgstamiausių. Nesiruošiu nurungti jau ilgus metus šiame spektaklyje dainuojančių kolegų ir netvirtinu, kad mano sukurtas herojus bus geresnis ar blogesnis. Kurdamas vaidmenį ne kopijuoju, o žiūriu į jį per savo patirties prizmę. Tikiu, kad geriausias rezultatas pasiekiamas pasitelkus savo kūrybinę nuojautą ir asmeninius gebėjimus. Operetėje beveik visi pagrindiniai veikėjai nauji ir jauni žmonės, dar nesukaupę turtingos gyvenimiškos patirties. Gerai tai ar blogai – analizuoti nesiimu, bet žinau, kad norint sukurti gerą vaidmenį nebūtina išgyventi herojaus gyvenimą. Gal jaunystė ir lengvas valiūkiškumas kaip tik atriša rankas kūrybiniams ieškojimams ir laisvai besiliejančiam jaunatviškam gaivalui. Be to, scenoje turiu nuostabius pagalbininkus – dirigentą, režisieriaus asistentę Svetlaną Gudukienę ir choreografę Antoniną Masalkiną, kurie iš visų jėgų stengiasi kuo profesionaliau mus paruošti. Nuo jų neatsilieka ir kolegos senbūviai, kurie labai geranoriški, be išankstinių negatyvių nusistatymų.

Ieva Goleckytė

Maricos, pagrindinio vaidmens, atlikėja

Operetės veiksmo aplinka man, kaip šiuolaikiniam žmogui, atrodo patraukli ir žavinga. Joje daugiau subtilumo, grakštumo, mandagumo, rafinuotumo. Daugiau pagarbos tradicijoms, autoritetams, žmonių bendravimui, vyrų ir moterų santykiams. Kartu mažiau tiesmukumo, primityvumo, šiurkštumo, chaoso, kurio gausu būtent šiandienėje aplinkoje. Galvodama apie šiuos dalykus ir stengiuosi prisijaukinti Maricą, jos aplinką, tradicijas, gyvenimo būdą. Nesvarstau, ar tai sudėtinga – tai įdomu, tai įtraukia. Jausmai – meilė, pavydas, ilgesys, aistra – visais laikais išlieka tie patys, kaip ir poreikis juos išreikšti. Skiriasi tik išraiškos priemonės, būdai.

Man gera būti scenoje, kurti vaidmenį, interpretuoti, gyventi savo personažo gyvenimą, kažko iš jo išmokti ir duoti kažką savo. Kiekvienas teatro žanras yra nuostabus ir turi savitų bruožų. Aš ypač myliu operą. Taip pat žinau, kad operetė tebeturi susiformavusį požiūrį su neigiamu paviršutiniškumo atspalviu, senstelėjusį tradicinį suvokimą. Aš galvoju, kad operetė yra gyvybingas, tikras, jaudinantis, gilus ir jausmingas reginys. O jauni žmonės gali įnešti jaunystės, šių laikų dvelksmo ir dar labiau priartinti ją prie mūsų dienų. Galbūt dėl to šioje operetėje jaučiuosi ne taip tvirtai ir užtikrintai, kaip būtų galima jaustis naujame spektaklyje, kai jis yra visiems naujas. Šiuo atveju jau yra susiformavę personažų portretai, jų tarpusavio santykiai, įsivaizdavimas, kaip viskas, iki menkiausių smulkmenų, turėtų atrodyti. Norisi rasti savo raktelį į Maricos širdį. Žinoma, tai padaryti kartais gana sudėtinga. Mano Marica bus tokia, kokią aš ją jaučiu, ir tai yra natūralu. Nesistengiu kažkaip specialiai laužyti nusistovėjusio tipažo suvokimo, interpretuoti kardinaliai priešingai vien dėl to, kad tai būtų nauja. Man svarbu, kad tai būtų tikra, suprantama ir nuoširdu ne tik man pačiai, bet ir žiūrovui. Nemanau, kad jaunystė šiuo atveju yra tik pliusas ar tik minusas. Jaunystė nori nenori suteikia savų spalvų ir atspalvių.

Grafaitė Marica – jauna moteris, kuri jau patyrusi, ką reiškia nusivylimas, skausmas, ilgesys, meilės troškimas. Ji stipri, aistringa, ryški, spalvinga, o kartu – labai jausminga, moteriška, švelni. Ji myli, pyksta, pavydi visa širdimi, jos vengriškas temperamentas verda. Tačiau savyje turi stiprybės susitvardyti, išlikti ori, nuryti kartėlį, kai to reikia. Marica yra grafaitė – išsilavinusi, rafinuota, išdidi. Bet kartu ji – tiesiog moteris, mylinti ir trokštanti meilės. Man Marica tikriausiai artimesnė dėl savo švelnumo, jausmingumuo, emocionalumuo. Savotiško kietumo, užsispyrimo, tos, kad ir kas benutiktų, išdidžios laikysenos aš mokausi iš jos. O meilės poreikis, švelnumo, tikrų jausmų ilgesys apskritai artimas tikriausiai kiekvienai moteriai.

Ingrida Kažemėkaitė

Subretinio Lizos vaidmens atlikėja

Teatras – nuostabi sfera. Juk mes turime galimybę nusikelti į jau praėjusius laikus, susipažinti su nuostabiais kostiumais, dekoracijomis, puikia muzika. Galėčiau teigti, kad persikūnyti į to meto vaidmenį nėra sunku, manyčiau, net be galo įdomu, juolab kad operetė – mano itin mėgstamas žanras: linksmas, spalvingas, grakštus, kupinas emocionalios ir gerai įsimenamos muzikos. Sunkiausias uždavinys – viską sujungti ir suvaldyti: aktorinį meistriškumą, judesio laisvę, gebėjimą derinti dainavimą ir kalbėjimą, ypač kai tenka įšokti į traukinį, kuris jau seniai važiuoja. Bet naujas atlikėjas suteikia ne tik intrigos – ir naujų spalvų. Mano Liza – jauna mergaitė, gyvenanti pensione ir atvykstanti pasisvečiuoti pas draugę Maricą. Ten netikėtai susitinka su savo broliu (kuris iš visų jėgų stengiasi uždirbti pinigų jos kraičiui) ir įsimyli jo draugą Ištvaną. Naivoka, padaužiška, linksma, savo vertę žinanti aukštuomenės mergaitė – štai kokia bus mano Liza. Šiuo metu dar ieškau savęs teatro scenoje, bet galiu drąsiai teigti, kad subretiniai vaidmenys man labiausiai prie širdies ir artimi mano charakteriui, kaip būtent ir šis Lizos vaidmuo.

Egidijus Bavikinas

Župano vaidmens atlikėjas

Nežinau, kaip žmonės bendraudavo anuomet, bet šiandien susitinkame gerokai rečiau, beveik nekalbame – bendravimas persikėlė į kibernetinę erdvę, todėl scenoje taikomės prie dabartinių bendravimo standartų, šiuolaikinio tempo. Tiesa, mylime, kenčiame, džiaugiamės, pavydime taip pat – tik visa tai darome greičiau... Operetę, kaip ir bet kurį kitą žanrą, veikia laikmetis. Negaliu interpretuoti tekstų taip pat kaip prieš šimtą metų, bet negaliu paminti ir nusistovėjusių operetės tradicijų. Stengiuosi sujungti vyresniųjų teatro kolegų patirtį, sugerdamas jų patarimus su tuo, ką pats jaučiu. Operetė yra specifinis žanras, kur nuolat kaitaliojasi kalba su dainavimu, o tai reikalauja specifinių įgūdžių ir praktikos. Geras operetės atlikėjas – dainuojantis aktorius, o ne vaidinantis dainininkas. O įsiliejimas į jau pastatytą spektaklį visada šiek tiek ekstremalus, tai tarsi sprintas, kuris man patinka. Bet kol neįvyko mano premjera, negaliu žinoti ar bent iš dalies vaidmuo pavyko... Tikiuosi iki premjeros spėsiu prisijaukinti savo personažą, kuris, be abejo, kaskart bus kitoks. Taip atsitiko, kad šitame operetės pastatyme du personažai sujungti į vieną vaidmenį, kurį man ir reikės atlikti. Šis personažas charakterinis – todėl turiu nemažai laisvės ir erdvės fantazuoti, improvizuoti.