Politiko, muzikologijos profesoriaus V. Landsbergio eilių rinkinys, sudarytas sūnaus Vytauto V. Landsbergio, puikiausiai atskleidžia, iš kur radosi Vytauto V. Landsbergio nonsenso literatūros kūriniai – knygos „Rudnosiuko istorijos“ (1994), „Obuolių pasakos“ (1999), „Angelų pasakos“ (2003), „Arklio Dominyko meilė“ (2004), „Pelytė Zita“ (2005), „Tinginių pasakos“ (2006), „Kiaušinių pasakos“ (2006), „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“ (2007), „Kiškis Pranciškus“ (2007), „Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“ (2009), „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“ (2011), „Kiškis Pranciškus be abejo“ (2012) ir daugelis kitų šio žinomo literato – prozininko ir poeto, o labiausiai – pasakininko, bardo, scenaristo, filmų kūrėjo, režisieriaus įvairia ir skirtinga menine raiška sukurtų darbų.

„Kai buvau dešimties vienuolikos metų, kartą pamačiau po tėvuko stalu geltoną užrakintą portfelį. Tai mane suintrigavo ir netrukus atlenkta sąvaržėle portfelis buvo atrakintas. Nustebau ten radęs „tik“ eilėraščius, nes tikėjausi ko nors rimtesnio. Kai tėvų nebūdavo namie, ėmiau paslapčiomis skaityti, smalsaudamas, ką tas tėvas galvoja „iš tikrųjų“. (p. 7)

Šie V. V. Landsbergio žodžiai geriausiai ir tiksliausiai įvardija, kas yra „Organizuotų tekstų“ rinktinėje, – joje tai, ką ir kaip „iš tikrųjų“ galvoja V. Landsbergis – pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas. Šiuo atveju išskirtas būtent šis V. Landsbergio pareigybinis vaidmuo, nes tekstuose justi, tikrai yra gilus galvojimas apie Lietuvą, rūpinimasis ja, jos dabartimi ir ateitimi, mąsliai žvelgiant į praeitį, išmanant sąsajas, takoskyras, istorines pervartas, proveržius kaip galimas, reikalingas pamokas:

„Pasiūlymas // Gal nenaikinkim dar / šito pasaulio dar / tinka jis / pagyventi / galima gimti senti / lietuviui šalia žydo / (arba dar kuo / šalia kito) / po ūkanotu žydru ir / dar kokiu / ir pievelėje girioje / Nemuno Rio marių / vidury juk / rasi tu tiek pri- / imtina (daug / daugiau negu nepri- / imtina) / todėl ir sakau jum vyrai / nereikia / nes / dargi kažkam jo reikia dar / galime būti mes / (toks pasiūlymas)“ (p. 19)

Kaip pažymi sudarytojas – sūnus, „eiliavimų tėvukas niekada nevadina eilėraščiais ar poezija, jam tai tiesiog – organizuoti tekstai.“ (p. 7) Organizuoti tekstai sudarytojo, o gal ir paties autoriaus suorganizuoti į devynis skyrius: „Kriaukleliai pasirinkti“; „Iš dienoraščio“; „Mini pasakėčios“; „Istorijos blyksniai“; „Dėl įvairumo“; „Iš tyko rudeniop“; „Romansai ir dainos“; „Apie paskui“; „Liūdnėjantis kraštovaizdis“. Rinktinės tekstai iki tol niekur nebuvo publikuoti, tačiau jie, taip pat ir jau nauji, autoriaus gausiai žarstomi veidaknygėje, kitaip socialinio tinklo „Facebook“, paskyroje.

Iš tiesų, ką pažymi ir sudarytojas, V. Landsbergio tekstai – labai artimi, tiesiog persmelkti fluxus dvasios, autoriui kalbant apie Lietuvą, įvairias dabarties tikrovės problemas. Tai kelia nuostabą, priverčia stabtelėti, tačiau būtent tokia minčių raiška, žodinės žaismės laisvė, sakytina,  suteikia daug daugiau prasminės gelmės.

Landsbergis Vytautas. Organizuoti tekstai. Vilnius: Dominicus Lituanus, 2017. – 200 p. S. Juodelytės nuotr.

Ištartys, savitai unikalios žodžių, jais įvardijamų objektų sąsajos, jungtys, dermės, pagardintos ironišku, švelniai sarkastišku šypsniu, matant, regint, įžvelgiant, suvokiant daugiau ir plačiau, nei esama siaurame, plokščiame akiračio paviršiuje, suteikia skaitytojui, patyrėjui daugiaklodžio mentalinio peno, juo pamaitina protą ir dvasią, dargi ne iškart, ne bematant, o su laiku ir ilgam, nes išradingai, išraiškingai organizuoti tekstai išlieka tavyje ir tave kalbina, kviečia kalbėtis...

Rinkinyje daug būties mąstymo, tačiau jis nepasunkintas, nėra sudėtingai klampus, priešingai, prasminės tiesos kalbamos, perteikiamos su džiazuojančio lengvumo laisve.

 

„Pagrindas // Jie kaip tėvynę / gynė / tą savo teisę / ginti / savo teisę / ginti / savo teisę.“ (p. 70)

Kaip matyti, V. Landsbergis „Organizuotuose tekstuose“ ne kartą „vaikiškai žaidžia“. Retsykiais tai atrodo ir reminiscencijos būtojo laiko – būtojo savęs, dar mažo, santykyje su tėvais, kitais artimaisiais, vėliau – jau suaugusiojo santykyje su savo vaikais, paskui – vaikaičiais, dabartyje – provaikaičiais. Esi ir tu pakviečiamas leistis žaisti – žaisti kalbà, mintimis, gyvenimu:

„Žaidimai // 1. / Eik paskui upę. / Kai sutiksi paukštį, dainuok. / Kai sutiksi debesį, miegok. / Jei rasi negyvą žuvį, grįžk atgal. // 2. / Surink / visus akmenėlius / aplink. // 3. / Suvalgyk savo dantis. / Apsidairyk. / Gyvenk atgal.“ (p. 13)

Rinkinyje daug būties mąstymo, tačiau jis neapsunkintas, nėra sudėtingai klampus, priešingai, prasminės tiesos kalbamos, perteikiamos su džiazuojančio lengvumo laisve:

„Pasirodymas // Kaip lengva pamatyti kad klaida / buvimas ir gyvenimas ir šiaip koks / daiktas / įvykęs arba pasirodęs ir tada / lengva / ranka susišukuoja moji / iš surašytos lygumos į / baltus / atsitiktinumo / dūmo kalnus.“ (p. 15)

Ne viename V. Landsbergio tekste dėmesys sutelktas, susikoncentruota į laiką, jo bėgsmą, takumą, visa ko ir paties žmogaus – savęs laikinumą, to pajautą, galimas, realiai juntamas, suvokiamas ar tik numanomas prasmes:

„Yra // tiktai manau / yra / ar nemanai kad / yra kažkas geriau nei / laikas / laikinas praleistas / laikinai.“ (p. 17)

„Bus geriau // Žmonės vis laukia kad laikas greičiau / praeitų / kad ateitis ateitų. // Kad praeitis nueitų išvyktų kur laukia / tartum naktis / neviltis // o prasikaltų šviesusis rytas / pro juodą luobą ne / išpasakotas. // Kas būtų jei laiko nebūtų? / Laimingi / pabūtume neprasikaltę.“ (p. 24)

„Bus didelė erdvė // Aš apkabinsiu ežerą. Gražiai / į dangų skęsiu. / Paglostysiu pušyno keterą / ir pasimesiu. Taip / kad niekas nesibartų. // Nebus jau man kelių bus / didelė erdvė. / Maža žvaigždė. / Žvaigždėj vieta prie vartų / nusimesti rūbus.“ (p. 25)

„Ligoninėje // bet kas / yra gali būti poezijos / daiktas // vinis ir vinies tos / plyšys ir šešėlis / dulkės pavienės gaidos / jas / lydi ramybė liūdi / nebedidelis o prakeiktas / norėjimas būti.“ (p. 34)

„Kuo daugiau // Kuo / daugiau / būna jau buvę kas bus / lieka mažiau tuo labiau / mylime būtąjį / laiką kapus.“ (p. 96)

Savo paties laikinumas-baigtinumas V. Landsbergio mąstomas ir matomas per santykio su artimaisiais, su visa aplinka prizmę, tarytum klausiant arba (ir) pačiam atsakant, kas bus, kai nebebus:

„Pamažu // Kai miršta draugai tai / tu / pamažu / išeini // iš savo gyvenimo jų / kurie / buvo tavo / gyvenimas.“ (p. 149)

„Con dolore // Kaip aš matysiu tas / egles / kai nematysiu? // Kaip aš girdėsiu vėją / gluosniuose / kai apsiklosiu? // Ir kas / man pasakys ar tęsis / visas tas / eskizas / be manęs?“ (p. 150)

„Šiandien gyvenau // Prisiminiau Mamą. / Tėvą. Būrelį kitų artimiausių. / Juose susikaupsiu. // Gal tiek ir gyvenimo / mano. / Tiek ir gyvenimo.“ (p. 191)

Šiandien gyvenamu tekstu V. Landsbergis byloja išpažįstamą ir asmeniškai patiriamą-(iš)gyvenamą bendravimą su mirusiaisiais, jų artimumą mums – amžiną, neretai tikresnį, gal ir svarbesnį už daug ką būtyje su gyvaisiais.

„Organizuotų tekstų“ autorius neretai juos (per)organizuoja iš partizanų lyrikos, žymių Lietuvos poetų, dainių, kūrybos:

„Daina prie ugniakuro // Tu ne viena / mažoji mano sese / tu ne viena. // Vakaras rytas rytas ir vakaras / vėl užsiplieskia ugniakuras – / ryto žara / tu ne viena. // Nušautas broli / prisikelk! / Pavargęs broli / nepavark... / Pusiaukelėje į namus / mes vėl sujungsim likimus. // O ten žaliuojantys laukai / ten dar nežinomi laikai – / mažoji sese Lietuva / tu ne viena / tu ne viena...“ (p. 71)

„Meilės daina // Tėvyne / būk // šiandie rytoj per amžius vakar / visada / viena tikra tu / sveikata / teisybė / sniegas / mėlynam danguj / papuręs vėjas tarp miškų / sukrautas pumpuras balandžio vėsią naktį / vasarą / pušies kamieno šiluma / prariektas žemės kvapas rudenį // širdis tu liūdinti / nedaloma gyvybė // būk / tu mano vakaro spalva / ir peleno ramybė.“ (p. 85)

Kartais autorius atsispiria nuo vienos visiems puikiai žinomos ištarties, kartais pasitelkia esminę kokio žymaus kūrinio idėją, kartais ima organizuoti tekstą ar išradingai į jau organizuojamą įpina kokią, tarkim, pasaulinio garso dainos eilutę... Viskas šmaikštaujant, maištaujant prieš visa, kas nusistovėję, visuotinai priimta, rodos, nekvestionuojama. Taip V. Landsbergis parodo, kad visa yra sprendžiama mūsų pačių, tai galioja ir kūrinio perskaitymui – „Organizuotuose tekstuose“ palikta, suteikiama daug laisvės skaitytojui nuspręsti, ką ir kaip perskaityti, kur sudėti prasminius akcentus:

„Organizuotuose tekstuose“ palikta, suteikiama daug laisvės skaitytojui nuspręsti, ką ir kaip perskaityti, kur sudėti prasminius akcentus.

 

„Pasakykit karaliui // Jūs pasakykit karaliui / ir nebijokit – / jam tik atrodo kad jis yra miręs. // Jam tik atrodo kad žmonõs jo / visos / išmanūs raudotojai / puošnūs dvariškiai plaukia / kilnioj ceremonijoj. // Iš tikrųjų / karaliau / nieko nėra. / Tik vėjas pavargęs lapus paskutinis / paukštelis čiurena. // Jūs nesakykit karaliui / kad jis yra miręs.“ (p. 157)

Vaiko kaip visa žinančio, išmanančio motyvas ne kartą pasikartoja V. Landsbergio eilėse, jų prasminiame skambesyje, taip pat ir santykyje su autoriui itin svarbiu, jį visą gyvenimą lydėjusiu ir tebelydinčiu, sakytina, svarbiausiu Lietuvos menininku Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu:

„Iš Igno Prielgausko // buvo senukas muzikos / mokytojas // mokė negalima muzikos / nieko išmokyti // reikia pačiam išmokti reikia / jausti ko reikia.“ (p. 29)

„Iš MKČ piešinių bloknoto // Mažuti, ar tu žinai ką nors? / Nieko tu nežinai. / Bet žinai viską.“ (p. 159)

Tai įprasminta išpažintiniame tekste, kuriuo autorius vienu savo paties esmės sandų įvardija kaukolę, pilną M. K. Čiurlionio muzikos:

„Ką turi // Nusinešiu kraitelę fantazijų, / kaukolę pilną Čiurlionio muzikos. / Šalį gimtąją savo gražiąją / ir tikėjimą – bus dar kas. // Pasitiks mane Petras. Paklaus: / ką tempi atmatavęs šį kelią? / Aš parodysiu menką kartelę / ir joje – gabalėlį dangaus.“ (p. 136)

Visa, kas žmogui prasmingiausia, išsakyta lyg sekmadieniui, kai, tikimasi, švenčiamos šv. Mišios, o tada gali ištikti ir rami palaiminga mirtis:

„Šv. Mišių pabaigai // Linkiu jums laisvės / didingos / laisvės nuo jūsų / demonų. / Eikite linkui / tiesos šviesos / ir dalykitės meile. / Pameskite pyktį. Tebus / jūsų dienos kaip ežeras ramios rami / mirtis.“ (p. 160)

„Katekizacija // Atėjo Mamutė ir atsisėdo greta. / Buvau ligoninėj, o ji sužinojo. / Ji apskritai viską žino, ir nieko nereikia sakyti. // Kiti kalba kitaip. / Kiti apie Kitą. Siūlo net melstis. / O man tas Kitas – tiesiog Mamutė. // Aš ne meldžiuosi, aš kalbuosi.“ (p. 174)

Vienas žymiausių fluxus idėjos Lietuvos kūrėjų Jonas Mekas prakalba ir „Organizuotuose tekstuose“ – V. Landsbergis jam skyrė, parašė „Galbūt laišką“, šis atsakė:

„Galbūt laiškas / (Jonui Mekui) // Jonai, / pasakyk, kaip tau atrodo, ar esam įkritę į laiko upę, / ar tik sėdim ant kranto, o upė plaukia pro šalį, / mes žiūrim, upėj atsispindi kai kurie debesys, / bet ne visi, tai galvojam, ar yra ir kitų, / ar jie niekur neplaukia ir todėl jų nėra, / tiktai tie, kurie jau upėj? (p. 181)

„Jono atsakymas // Vytautai, / mes neįkritom: / mes esam toje laiko / upėje. / upė plaukia, ir mes / plaukiam kartu su ja, / joje – / ir mes matom debesis joje / ir žinom / kad yra ir daug kitų / debesų – ir kad jie / atsispindi kitose / upėse – ir visos upės / plaukia kartu ir mes / plaukiam kartu su jomis ir su visais / debesimis. / bet kai kuriems iš mūsų / yra duota / pakilti kiek, iki kranto, / ir rymoti ant jo, / ir matyti ir upę ir debesis / ir save toje upėje / kartu – / ir būti kartu su / Viskuo. // – jonas.“ (p. 182–183)

Šiuose dviejuose tekstuose, galima sakyti, sutelpa visa, apie ką ir kas, kokie ir kodėl yra V. Landsbergio „Organizuoti tekstai“. Linkėtina susiorganizuoti progą panirti, įkristi šios didžios išminties asmenybės giliaprasmiškai išsakytų įžvalgų upėn.