Dešimtąją sukaktį minintis Kauno miesto simfoninis orkestras (KMSO) šiandien klausytojus kviečia į koncertą, kuriame skambės vien tik kompozitoriaus Wolfgango Amadeus Mozarto kūriniai.

Su orkestrui pasirodys ilgametis "Metropolitan Opera" dirigentas, vokalo pedagogas ir prodiuseris Johnas Fisheris, konsultuojantis orkestrą įgyvendinant vokalo ir operos projektus. Jis yra dirbęs Milano "La Scala" teatro meno administracijos nariu, 2006–2011 m. buvo Velso nacionalinės operos vyriausiuoju meno ir vykdomuoju direktoriumi, dirbo kaip įrašų prodiuseris "Deutsche Grammophon" ir "Decca Records" įrašų kompanijose, bendradarbiavo su operos režisieriumi Jeanu Pierre Ponnelle "Unitel Films" kuriant keletą operos filmų. Tai – tik keli faktai iš maestro biografijos.

Orkestro vakaro viešnia – pianistė Golda Vainberg-Tatz. Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų gimnazijos absolventė ne kartą koncertavo su Lietuvos orkestrais ir dirigentais, kameriniais ansambliais.

Maestro J.Fisheris į Kauną atvyko radęs laiko intensyvioje darbotvarkėje – tiesiai iš čia jis vyksta vesti meistriškumo kursų Maskvos Didžiajame teatre, vėliau – Mechike, vasarą dirbs prestižinio P.Čaikovskio pianistų konkurso Maskvoje žiuri. Įsibėgėjus repeticijoms, J.Fisheris sutiko pasidalyti mintimis apie W.A.Mocarto kūrybą, autentikos paieškas, dirigento vienatvę ir didįjį muzikavimo džiaugsmą.

– Koncerto programa dedikuota W.A.Mozartui. Galbūt tai sutampa su kokiu nors jubiliejumi ar sukaktimi?

– Jokios specialios priežasties koncertui nėra. Dažnai sureikšminamos sukaktys, tačiau tai, kad jų nėra, nereiškia, jog negalime atlikti kitų kompozitorių kūrinių. Pagrindinė priežastis – labai vertinu W.A.Mozartą, todėl, Algiui (Algimantui Treikauskui, orkestro vadovui – aut. past.) pasiūlius parengti programą, pamaniau, kad šio kompozitoriaus kūriniai skambės puikiai.

– Prieš tai su orkestrui dirbote įgyvendindami stambius vokalo projektus, Giuseppe's Verdi Requiem, to paties kompozitoriaus operą "Simonas Bokanegra", dabar pasukote kameriškesniu keliu?

– Galvodamas apie muziką neteikiu pirmenybės formai. W.A.Mozarto kūryba labai vokališka – užtenka prisiminti jo operas, kurių daugumą ne kartą teko diriguoti. J.S.Bachas, Ludvigas van Bethovenas ar Georgas Frydrychas Haendelis turi savo stilistinius bruožus, tačiau svarbiausia – muzikavimas, nesvarbu, ar imamės vokalinės, ar instrumentinės muzikos. W.A.Mocarto muzika, orkestruotės spindi ir operoje, simfonijose, instrumentiniuose koncertuose.

– Ar turite kūrinį favoritą?

– Vertinu visiškai viską. W.A.Mozartas – genijus, net jeigu kalbėsime apie pačius ankstyviausius jo kūrinius. Man teko diriguoti operą "Mitridate, re di Ponto", trijų veiksmų veikalą, italų kalba, kurį jis parašė būdamas keturiolikos. Ten randu meistriškų rečitatyvų, meistrišką italų kalbos valdymą, ir tai liudija apie kompozitoriaus genialumo lygį. Žinoma, ši opera nėra tokia tobula kaip vėlyvieji jo darbai.

Koncerte išgirsime daug biografinių jungčių. Štai Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 20 priskiriamas viduriniam W.A.Mozarto periodui, tai vienas mėgstamiausių kūrinių fortepijonui – džiaugiausi, kai G.Vainberg-Tatz pasiūlė atlikti būtent jį. Kiekvienas užrašytas balsas, nata ar solistas pasakoja istoriją, žinoma, be žodžių. Taip pat atliksime paskutinę kompozitoriaus simfoniją "Jupiterio" iš brandžiojo periodo – ji gili, mistiška, energinga, sudėtinga, kaip ir kompozitoriaus asmenybė. Galima pasakyti, kad ji apima viską, kas buvo nuveikta simfoninės muzikos srityje ir pranašauja L.van Bethoveno darbus.

– Įdomu įsigilinti į W.A.Mozarto epochos muzikos atlikimo subtilumus – juk nebuvo didžiulių koncertų salių, orkestrai buvo daug mažesni...

– Šią muziką galima pavadinti kamerine, intymesne. Kitą vertus, kai kurių instrumentų galimybės ir spalvos skyrėsi, pavyzdžiui, fortepijono. Gerbiu scholastinį požiūrį, reikalaujantį autentiško atlikimo ar požiūrio į jį. Tačiau vadovaujamės galimybėmis ir žiniomis apie tą periodą – juk įrašų nebuvo. Galime tik spėlioti, kaip skambėjo XVIII a. instrumentai, frazuotės, artikuliacija, o kas vėliau transformavosi, pavyzdžiui, romantizmo laikais. Šiuolaikinėse salėse grojant šiuolaikiniais instrumentais gimsta kitoks garsas, epochos supratimas ateina giliai studijuojant muziką, todėl atliekdami W.A.Mozartą ieškome kitokio garso nei grodami Johanesą Brahmsą, L.van Bethoveną ar vėlyvuosius romantikus. Tad autentikos ieškočiau stiliuje, o ne tiksliame salės ar orkestro dydyje.

– Vienas dirigentų, paprašytas apibūdinti geriausią ir blogiausią savo profesijos momentą, pasakė, kad tai vienatvė. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?

– Ar diriguoji koncerte ar operoje, esi koordinatorius tarp orkestro duobės, dirigento pulto ir įvykių scenoje, esi atsakingas, esi matomas visiems. Orkestrantai, choristai turi kolegas instrumentų, balsų grupėse, solistai sudaro savą kastą.

– Kas yra jūsų kolega?

– Geras klausimas. Muzika yra mano kolega, arba, kitaip tariant, visi yra kolegos – kiekvieną minutę. Vienas pagrindinių muzikos tikslų – bendradarbiavimas, be jo muzika nesuskamba. Ko gero, labiausiai savarankiški muzikantai – pianistai. Grojant rečitalius, solo koncertus, jiems mažiausiai tenka susidurti su aplinkiniais. Dirigentui tenka vienišiaus vaidmuo, tačiau jis susijęs su kiekvienu įvykio dalyviu ir tuo, kaip kiekvienas jų priima dirigentą. Tačiau aš nesijaučiu vienišas būdamas muzikoje, nes visuomet, kai diriguoju ar groju, – bendradarbiauju. Tai didysis muzikavimo džiaugsmas.

– Šie metai jubiliejiniai KMSO. Ko palinkėtumėte?

– Linkiu augti, mėgautis muzika ir toliau užkariauti tarptautinį pripažinimą. Tapti kolektyvu, kurio siektų ir atlikėjai, ir klausytojai. Augimas susijęs su nuolatiniu geriausių rezultatų siekiu. Žinoma, linkiu orkestrui finansinės sekmės. Nėra įprasta kalbėti apie meną ir pinigus tuo pat metu, tačiau realybė kitokia – stebuklų nebūna. Finansinis palaikymas užtikrina, kad  orkestras galėtų būti toks, koks nusipelnė.

Kauno miesto simfoninio orkestro koncertas įvyks šiandien 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje.