Visuomenėje gana ryškiai yra nušviestas muziejaus kūrimosi laikotarpis ir pirmieji jo dešimtmečiai (1921–1940), kartu liudijantys ir Kauno kaip laikinosios sostinės klestėjimo metą. Aprašytos Pauliaus Galaunės (1890–1988) iniciatyvos ir direktoriavimas (1936–1949), jo surinktos Kauno meno mokyklos, arsininkų, liaudies meno kolekcijos.

Vis dėlto jo sukauptų nepriklausomos Lietuvos ženklus liudijančių rinkinių galėjo ir neišlikti, jei pokario, sovietinės santvarkos metais prie muziejaus vairo būtų stojęs lojalus režimui direktorius. Priklausomybės laikotarpiu muziejus, kaip ir kitos kultūrinės įstaigos, buvo ideologijos skleidimo vieta, turėjusi šlovinti socializmą ir slopinti tautinę bei religinę žmonių sąmonę. Ne viena įstaiga pasekė socializmo statymo keliu ir naikino tautinės tapatybės ženklus. M.K.Čiurlionio dailės muziejaus sėkmingą išlikimą lėmė sumanus ir patriotiškas vadovas.

Petras Stauskas (1919–2003) buvo direktorius, kuris išsaugojo ir papildė muziejaus kolekcijas vertingu Lietuvos dailės istorijos palikimu, praplėtė muziejų ir subūrė itin draugišką patriotiškai nusiteikusių inteligentų kolektyvą. Muziejui jis vadovavo 1951–1988 m. – per visą sovietinio režimo epochą. Šiemet minint 100-ąsias P.Stausko gimimo metines, verta prisiminti (o gal ir sužinoti) šio Lietuvos kultūros istorijai ypatingo žmogaus gyvenimo, darbo ir kūrybos akcentus.

Biografija – ir Lietuvos istorija

P.Stauskas muziejui vadovauti atėjo būdamas dailininkas. 1950 m. baigęs studijas Valstybiniame Vilniaus dailės institute, trumpai padirbęs Kauno srities Meno skyriaus viršininku, 1951 m. paskirtas Kauno valstybinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriumi. Tuo metu buvo akcentuojami jo kaip karo veterano nuopelnai: P.Stauskas 1944–1946 m. tarnavo 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje. Kariavo fronte prie Šiaulių, vėliau prie Tilžės. Buvo kontūzytas ir su karo ligoninės sąstatu nuvežtas Mandžiūrijon kariauti su japonais. 1946 m. kaip antrojo kurso studentas demobilizuotas.

Pokariu nebuvo kalbama apie patirtą lietuvių tautos genocidą. O juk P.Stauskas į kariuomenę pateko, kai 1943 m. jį paleido iš lagerio. 1941 m. birželio 14 d., prasidėjus pirmiesiems tremtinių vežimams, Petras, supainiotas su kitu Stausku (Povilu Petru), iš Vilniaus dailės akademijos (nuo 1944 m. pavadintos Vilniaus valstybiniu dailės institutu) buvo išvežtas iš pradžių į Starobilską, o karui prasidėjus – už Uralo, į Gari rajono lagerius. Ta klaida buvo pastebėta po dvejų metų. Tačiau vietoj kelionės namo, jis Balachnoje buvo įtrauktas į 16-ąją lietuviškąją diviziją. Taip P.Stauskas dar kartą buvo pasiųstas į mirtį.

Bet Sibiras P.Stauskui nebuvo naujiena. Jis gimė ten – Tolovkos kaime, Samaros gubernijoje. Jo proseneliai, padėję 1863 m. sukilimo dalyviams, buvo ištremti į Rusijos gilumą. Ten atsidūrė daug lietuvių. Ir Petro tėvai ten susitiko. 1922 m., kai jam buvo jau treji, Stauskų šeima grįžo į Lietuvą, į tėvų žemę Jaskoniškėse, už Dusetų.

Tokia P.Stausko biografija nežadėjo laimingos ateities sovietinės santvarkos laikais. Stodamas į Lietuvos komunistų partiją P.Stauskas užsitikrino nors dalinę apsaugą dirbant kultūrinį darbą. Jis, turintis tremtinio geną, partinį bilietą panaudojo Lietuvos kultūrai išsaugoti.

Subūrė patriotų kolektyvą

Vienas ryškiausių P.Stausko vadovavimo ypatumų – bendraminčių intelektualių patriotų kolektyvo subūrimas. Didelę to kolektyvo dalį sudarė buvę tremtiniai, negalėję gauti darbo mokslinėse įstaigose.

Muziejuje dirbo meno istorikė, muziejininkė Kazimiera Galaunienė, pedagogas, numizmatas, bibliofilas Povilas Karazija, skulptorius Bronius Petrauskas, menotyrininkas, dailininkas, pedagogas Adelbertas Nedzelskis, istorikė, pedagogė Ieva Aleksienė, dailininkas Pranas Porutis, profesorius Tadas Petkevičius.

P.Stausko muziejuje saugiai jautėsi ir kitų specialybių žmonės: Kazimieras Dausa, Jadvyga Naikauskaitė, Liuda Velaniškienė, Birutė Valiušytė, Julija Radzevičiūtė. Tai tik dalis tų, kurie saugumui buvo labai nepageidautini. Dažnai jie buvo priimami kaip pagalbiniai darbuotojai, bet iš tikrųjų dirbdavo muziejinį, mokslinį darbą. Iškilus grėsmei juos atleisdavo, paskui vėl priimdavo.

Muziejuje buvo išsiugdyta sistema, kaip saugotis nuo į įstaigą atėjusių tikrinti KGB agentų. Pasirodžius saugumiečiams, P.Stauskas, eidamas link tualeto, duodavo ženklą slėptis sovietiniam režimui netinkamą biografiją turintiems asmenims. Pats bendraudamas su saugumo agentais sugebėdavo nukreipti kalbą kita linkme ir informacijos nepateikdavo. Įsijausdavo į savo kaip dailininko vaidmenį ir imdavo pasakoti apie pro langą matomą nuostabų peizažą.

Didžiausias Petro nuopelnas yra tai, kad šitas šaunus žmogus sugebėjo muziejuje sukurti nepaprastai gražų mikroklimatą.

Mokėjimas laviruoti sudėtingoje politinėje sistemoje buvo labai svarbi P.Stausko kaip direktoriaus savybė. Jis pasinaudodavo savo kaip karo didvyrio nuopelnais ir biografijoje atsiradusia pačių saugumiečių padaryta klaida. Gelbėjo jį ir humoro jausmas. Į daugelį situacijų P.Stauskas reaguodavo nutylėjimu, keista veido išraiška ar aukštaitiška tarme išsakomu juoku. Darbuotojams suteikdavo pravardes, po kuriomis slypėdavo jo požiūris ir santykis į žmogų. Fifomis vadino nenuoširdžius, apsimetinėti linkusius žmones, o karvė, turinti dideles gražias akis reiškė palankų darbuotojo vertinimą.

P.Stausko suburtas, pasak K.Galaunienės "nesavanaudžių patriotų kolektyvas" buvo ir jo paties ramstis. Turbūt nedaug kas galėtų pasigirti tokiu kolektyvo lojalumu, kokį turėjo šis direktorius. Muziejuje, kuriame atlyginimai buvo itin maži, darbuotojai dirbo iš idėjos. Sakydavo: "Mes čia dirbame tik dėl Stausko. Atleis Stauską, išeisime ir mes." Net už muziejaus sienų buvo jaučiama pozityvi muziejaus atmosfera. Lietuvos dailės muziejaus direktorius yra pasakęs: "Didžiausias Petro nuopelnas yra tai, kad šitas šaunus žmogus sugebėjo muziejuje sukurti nepaprastai gražų mikroklimatą" (Vytautas Jakelaitis, "Apgaulinga muziejų tyla", p. 83.)

P.Stauskas savo darbuotojus gerbė ir mylėjo. Niekada jiems neįsakinėjo, nereikalaudavo, o tik prašydavo. Pats patyręs brutalumą, sugebėjo išsaugoti žmogiškumą, liko nesulaužytos dvasios. Todėl muziejuje dirbti buvo gera, darbuotojai buvo linkę augti ir tobulėti. Jie rinkosi šią įstaigą, nes joje "galiojo aukštas moralės kodeksas. Muziejuje buvo ne tarybų sąjunga" (iš buvusių darbuotojų prisiminimų).

Dailininko nuojauta

Visai kitokios nuotaikos vyravo muziejaus kaimynystėje. Vladimiro Dubeneckio suprojektuotame Vytautui Didžiajam dedikuotame pastate, su dviem savarankiškais fasadais, glaudėsi skirtingi muziejai – Karo ir Kultūros (pastarasis 1944 m. pavadintas Kauno valstybiniu M.K.Čiurlionio dailės muziejumi).

Po vienu stogu šeimininkavo priešingas stovyklas užėmę direktoriai. Karo muziejaus direktorius Jonas Apuokas-Maksimavičius, lojalus sovietų valdžiai idėjinis komunistas, įsakė tautinėmis vėliavomis plauti grindis. O P.Stausko vadovaujamame muziejuje nepriklausomos Lietuvos vėliavos buvo saugomos stalčiuose su dvigubais dugnais. Kartu buvo slepiamos ir inventorinės knygos. P.Stauskas jas laikė kaip nepriklausomybės ženklą, sakydamas "o gal dar prireiks".

Išsaugojo M.K.Čiurlionio dailės muziejus ir Karo muziejaus kiemelyje nupjautus medinius kryžius. Juos muziejaus kaimynas ketino panaudoti malkoms. Nepriklausomybės laikų M.K.Čiurlionio dailės muziejuje sulaukė ir prezidentiniai apdovanojimai, ordinai, medaliai.

Saugodamas dar nuo P.Galaunės vadovavimo laikų surinktą Lietuvos kultūros palikimą, P.Stauskas muziejaus rinkinį papildė naujomis kolekcijomis. Be abejo, turėjo muziejus įsigyti ir privalomų, sovietinę santvarką šlovinančių darbų. Tačiau tuo pat metu į muziejaus saugyklas pateko daug modernios, tuometinės oficialiosios dailės kritikos vadinamos formaliosios, idėjinių reikalavimų neatitinkančios vaizduojamosios dailės kūrinių. Ypač jis vertino jaunuosius tapytojus – Antaną Martinaitį, Ričardą Vaitiekūną, palaikė Kauno dailininkus.

Pažinti tuometinį Lietuvos dailės pasaulį P.Stauskui padėjo ir vienu metu jo užimtos pareigos Lietuvos dailininkų sąjungoje. 1963–1977 m. P.Stauskas buvo sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. Jo dėka amžininkų kūryba tapo dažniau eksponuojama muziejaus erdvėje. O ir pats jis buvo aktyvus parodų dalyvis, surengė ir individualių parodų.

P.Stauskas, kaip dailininkas ir kaip nepriklausomos Lietuvos patriotas, rinkdamas muziejaus kolekciją žvelgė toliau, nei reikalavo tuometinis politinis režimas. Valdžios primestą bažnyčių naikinimo planą panaudojo kultūros vertybėms išsaugoti. 1967 m. muziejui buvo priskirtas Pažaislio vienuolyno ansamblis. Prieš tai, 1950–1964 m., jame veikė Respublikinė psichoneurologijos ligoninė. O paskui – Turizmo biuras. Ansamblį perdavus muziejui, šis buvo išsaugotas nuo tolesnio suniokojimo. 1962 m. uždaryta ir nusiaubta Įgulos bažnyčia taip pat perduota muziejui. 1965 m. joje įkurta vitražo ir skulptūrų galerija. Įrengiant meno ekspozicijas, pasistengta nesugadinti buvusių maldos namų interjero.

P.Stausko direktoriavimo metu buvo atidarytas memorialinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus Druskininkuose (1963 m.), Vinco Grybo muziejus Jurbarke (1960 m.). Kaune atidaryti padaliniai: A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus (1966 m.), Keramikos muziejus (1978 m.), Kauno paveikslų galerija (1978 m.). Sovietmečiu į Kauną plūdo turistai iš visos Sovietų Sąjungos, o Kaunas buvo vadinamas muziejų miestu.

Vis dėlto tokia muziejaus plėtra ir naujų kolekcijų priėmimas tapo P.Stausko eros pabaiga. Neapsaugojo jo nei karo didvyrio, nei partiniai ordinai. Mykolui Žilinskui nusprendus savo daugiau kaip 1 500 kūrinių kolekciją padovanoti gimtajam miestui Kaunui, P.Stauskas nuo jos perdavimo buvo nušalintas. Kolekcijai atvežti vadovavo Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, o P.Stausku valdžia nepasitikėjo. Jam buvo palikta rūpintis galerijos kolekcijai statymu. Pirmoji – Kauno paveikslų galerija K.Donelaičio gatvėje buvo atidaryta 1978 m., tačiau pamačius, kad visa M. Žilinsko kolekcija joje netilps, buvo nuspręsta statyti kitą Nepriklausomybės aikštėje. Tame, kad statoma ši galerija, Karo muziejus įžvelgė galimybę iškelti M.K.Čiurlionio kūrybą iš istorinio pastato į naująjį ir užimti M.K.Čiurlionio muziejaus patalpas.

Iškilus grėsmei prarasti pastatą, dailininkė, muziejininkė, M.K.Čiurlionio skyriaus vadovė M.Kulikauskienė su bendramintėmis įkūrė M.K.Čiurlionio draugiją. O ši pasirūpino, kad muziejus gautų istorinio ir architektūrinio paveldo statusą. Taip buvo išsaugota V.Dubeneckio suprojektuoto pastato su du atskirus paradinius fasadus turinčiais muziejais paskirtis. Tik P.Stausko kaip muziejaus direktoriaus tai neišgelbėjo. Jis, 1988 m. kovo 15 d. tuometinio kultūros ministro Jono Bielinio buvo atleistas. Be didelių ditirambų apie nuveiktus darbus, tačiau padovanojus didelę vazą.

Kiek ironiška ir netikėta situacija. Kaip ir paties P.Stausko gyvenimas. Direktoriumi jis būti neplanavo, tačiau juo tapęs padarė daugiau, nei buvo įmanoma. O iš tiesų širdyje jis visada liko dailininkas. Deja, dėl užimamų pareigų – labiau sekmadieninis.

Atgaivai – dailė

Kūryboje labiausiai P.Stauskas vertinamas kaip portretų ir akvarelės meistras. Beveik visi darbuotojai, šeimos nariai, draugai turėjo savo portretus. Juose P.Stauskas fiksuodavo emociją ir bendrą charakterį. Pagaudavo jį spalvinis akcentas. Liejo daug peizažų. Juos sukurdavo greitai, impulsyviai. Liejamos ant šlapio popieriaus akvarelės ir dabar atrodo kaip ką tik sukurtos. P.Stauskas naudojo apibendrinimus, o tai tuo metu buvo laikoma naujove. Nukrypimas nuo realistinio link abstrahuoto vaizdo tapo P.Stausko kūrybos išskirtinumo ženklu. Tapybos kūriniuose tokia apibendrinta stilistika įspūdžio nedarė.

Labai daug akvarelių P.Stauskas nuliejo atostogų metu savo tėviškėje, Jaskoniškėse. Ten buvo jo atgaiva po sunkių administracinių darbų, ten jis jautė sąlytį su gamta. P.Stauskas buvo gamtos dainius, o glaudus ryšys su tėvų žeme, tradicija padėjo jam ne tik kaip dailininkui, bet ir kaip žmogui.

1991 m. muziejui švenčiant 70-metį, P.Stauskas, jau nebebūdamas direktoriumi, sakė: "Šiandien, kai vyksta vertybių perkainojimas, iš tikrųjų reikia dirbti taip, kad mūsų Lietuvėlės menas ir kultūra būtų parodytas." Šie žodžiai aktualūs ir šiandien. Kaip ir daug kitų dalykų, kurie netilpo šiame straipsnyje.

P.Stausko šimtmečio proga atidaroma jo kūrybos paroda ir pristatomas filmas. Pakalbinti jo kolegos, draugai, artimieji. Ne visi panoro savo įspūdžius pasakoti į kamerą. Ne visi, kurie būtų galėję ką nors papasakoti, buvo pakalbinti. Tačiau visi vieningai liudijo nepaprastą P.Stausko gerumą ir įžvalgumą. Liudininkų pasakojimai sukūrė P.Stausko paveikslą, koks jis buvo direktorius, dailininkas, žmogus.

Atminimo ženklai

Filmą apie Petrą Stauską sukūrė M.K.Čiurlionio dailės muziejaus kūrybinė grupė: Linas Citvaras, Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė, Kristina Civinskienė.

Filmo pristatymas – M.K.Čiurlionio dailės galerijoje rugsėjo 12 d. 16 val.

Parodos "Tarp tapybos ir tarnybos. Parodos, skirtos Petro Stausko (1919– 2003) 100-mečiui" atidarymas A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje rugsėjo 12 d. 18 val.

Kas? Parodos „Tarp tapybos ir tarnybos. Paroda skirta Petro Stausko (1919– 2003) 100-čiui“ atidarymas, filmo pristatymas.

Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? Rugsėjo 13 d. 16 val.