Istorijos audrose

Atkaklumu A.T.Antanaitis pasižymėjo jau nuo mokyklos metų. Tol siuntė visokią medžiagą (žinutes, eilėraščius) „Šaltinėliui“, kol buvo išspausdinta jo žinutė apie Naujamiesčio pradinės mokyklos ekskursiją į Panevėžį, o jubiliejinį 1938 m. „Šaltinėlio“ numerį papuošė ir jo, kaip žurnalo bendradarbio, portretas. Jau šeštoje septintoje Panevėžio berniukų gimnazijos klasėse atsiskleidė kaip aktyvus literatas. Tą jo veiklą kiek pristabdė sovietinė okupacija ir tai, kad, pašalinus iš gimnazijos septintos klasės už antisovietinį Spalio revoliucijos metinių paminėjimą, teko net slapstytis.

Vokiečių okupacijos metais jis ne tik grįžo į Panevėžio gimnaziją, bet ir visa jėga atsidavė abiem savo gyvenimo aistroms – literatūrai ir teatrui. Vytautas Beliūnas straipsnyje „Draugo“ laikraščiui, be kita ko, rašė: „Vokiečių okupacijos metais A.T.Antanaitis lankė Juozo Miltinio dramos studiją. Patiko. (...) Taip tapo sceninio humoro ir satyros vaidybinės grupės „Antras kaimas“ vadovu, režisieriumi, aktoriumi, libretų autoriumi. (...) Mokydamasis berniukų gimnazijoje, „Meno kuopos“ susirinkimuose skaitė savo eilėraščius, noveles, o būdamas septintoje klasėje – ištraukas iš rašomo romano "Vėjas ir jaunystė". 1942 / 43 m. buvo išrinktas kuopos valdybos sekretorium, 1943 / 44 m. jam patikėtos ir pirmininko pareigos.“ (Nuo Lemonto iki Panevėžio / Vytautas Beliūnas // Draugas. – D. 2. – 2004, vas. 7, p. 3).

1944 m. liepą pasitraukęs į Vakarus, A.T.Antanaitis gyveno Vokietijoje, kur krovė bėgius, dengė stogus, dirbo pašto tarnautoju, mokytojavo, Vailhaime, Ludvigsburge lankė dažymo ir dekoravimo, mūrininkų, siuvėjų kursus. Siuvėju, dažytoju trumpai teko dirbti ir JAV, tik tai, aišku, buvo laikini užsiėmimai, kaip ir lemtingas darbas pianinų fabrike, kur jis susitiko su Mariumi Katiliškiu, Antanu Škėma ir kitais.

Portretas: A.T.Antanaitis 1941-aisiais, kai degė aistra teatrui ir literatūrai. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

Tiesa, likimas A.T.Antanaitį dar šiek tiek pamėtė. Kai 1949 m. išvyko į JAV, atrodė, kad ten ir liks, bet 1951–1953 m., tarnaudamas JAV kariuomenėje, vėl grįžo į Europą. Zalcburge dirbo žvalgyboje – apklausinėdavo iš Rusijos grįžusius karo belaisvius vokiečius, o paskui, 1951 m., tarnaudamas kariuomenėje, baigė radijo mokyklą Lince, Austrijoje, ir dirbo radistu kurortiniame Celio prie Zė miestelyje, kuriame buvo radijo stotis. Ši specialybė, jam suteikusi tam tikrų privilegijų kariuomenėje, buvo naudinga ir dirbant JAV lietuvių radijo laidų vedėju (1971–1988 m.).

Tai buvo tas kritikas, kuris tiek gyvai bendraudamas, tiek spaudoje ar radijuje nesirinko žodžių ir kartu pasverdavo kiekvieną savo žodį apie tuos, kuriuos mylėjo ir vertino.

Šeiminė laimė

Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, JAV patrauklus, žodžio kišenėje neieškantis jaunuolis nestokojo merginų dėmesio – apie tai liudija jų nuotraukos su dedikacijomis ir paties A.T.Antanaičio komentarais, saugomos VU bibliotekos Rankraščių skyriuje, A.T.Antanaičio fonde. Bet pats A.T.Antanaitis rimtai į tuos santykius nežiūrėjo. Tiesa, JAV susipykęs su dėde dėl jam peršamos pastarojo meilužės dukros, buvo susiradęs artimą draugę Ireną Bežonytę, su kuria susirašinėjo ir kariuomenėje. (Emilijos Antanaitytės-Vaitiekūnienės užrašyta istorija apie brolio Algirdo pasitraukimą į Vakarus ir įsikūrimą JAV, gimines ir artimuosius. VU bibl. Rankr. skyrius. F. 270–249, l. 19 v., 24 v.).

Jai ištekėjus už lenkų karininko, o A.T.Antanaičiui grįžus į JAV, į jo gyvenimą pasibeldė didžioji meilė, vardu Auksė. 1960 m. spalio 29 d. vedęs Auksę Rimkutę, liko jai ištikimas visą gyvenimą, o pora džiaugėsi nemažu būriu vaikų ir vaikaičių. Išaugino keturias dukras: Guodą, Dainą, Gailę Indrę ir Jūrą, įsirengė namą Čikagos priemiestyje Lemonte.

Jo sesers užrašytuose atsiminimuose apie šį laikotarpį rašoma: „Aš galvoju, kad daug padėdavau namuose prižiūrint vaikus, maudant, maitinant, paūgėjusias vesdavau į liet. šešt. mokyklą. Auksė mėgo pamiegoti. Keisdavau vystyklus, juos skalbdamas ir tvarkydamas. Vienkartiniai vystyklai atsirado tik Jūrai gimus. Ir jie buvo gana brangūs, neprieinami. Pirmą mašiną nusipirkom tik apsivedę, nes Auksė mokėjo vairuoti nuo 11 metų (traktorių pas tėvus), o nuo 13 metų vairuoja automobilį. Visos mergaitės (išskyrus Indrę) vairuoja ir turi automobilius. Moka ir Indrė, tik neturi automobilio. Gimus visiems vaikams nusipirkau 9 vietų automobilį.“ (Emilijos Antanaitytės-Vaitiekūnienės užrašyta istorija apie brolio Algirdo pasitraukimą į Vakarus ir įsikūrimą JAV, gimines ir artimuosius. VU bibl. Rankr. skyrius. F. 270–249, l. 20).

Užaugusios Guoda ir Gailė buvo ištikimos tėvo palydovės Čikagos poezijos dienose, buvo jų skaitovės ir dainorėlės, tik į humoro grupės „Antras kaimas“ programas kažkodėl nebuvo įtrauktos.

Emigracija: iš JAV į Austriją grįžęs A.T.Antanaitis dirbo žvalgyboje. 1951 m. žiema, Insbrukas. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

Aštri plunksna

Literatūros kritikas, žurnalistas A.T.Antanaitis pasižymėjo savitu, lakonišku, kandžiu stiliumi, suderino minties gilumą ir provokuojančias antraštes bei humorą. Tai buvo ne poza – A.T.Antanaitis taip jautė ir taip gyveno. Toks jis atsiskleidė ir laiškuose – tiek dalykiniuose, tiek ir asmeniniuose.

Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje saugomi keletas A.T.Antanaičio laiškų Kaziui Barėnui ir Panevėžio gimnazijai. A.T.Antanaičio laiškų yra ir Biržų krašto muziejuje „Sėla“, vienas jo laiškas iš Čikagos Bernardui Brazdžioniui dėl informacijos apie M.Katiliškį yra saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (Algirdo Titus Antanaičio laiškas Bernardui Brazdžioniui. Čikaga. 1981 12 29. MLLM BBR GEK 5510).

Daugiausia A.T.Antanaičio rankraštinės medžiagos: nuotraukų, dokumentų, įvairios humoro grupės „Antras kaimas“ medžiagos, straipsnių mašinraščių ir surinktos straipsniams medžiagos saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (F. 270 yra 328 saugojimo vienetai įvairių dokumentų ir nuotraukų, perduoti šiam skyriui per du kartus, vienu aktu 224 s. vnt., kitu aktu 104 s. vnt.). Dėkodami šios bibliotekos rankraščių skyriaus darbuotojams už maloniai suteiktas gražias A.T.Antanaičio įvairių gyvenimo tarpsnių nuotraukas, neįkainojamus sesers Emilijos Antanaitytės-Vaitiekūnaitės užrašytus A.T.Antanaičio atsiminimus apie jo pasitraukimą į Vakarus bei įsikūrimą JAV, taip pat jo laiškus broliui, mamai, galime pasidžiaugti, kad ir KAVB, J.P.Palukaičio rankraščių fonde, turime septynis A.T.Antanaičio laiškelius ir originalią grupės „Antras kaimas“ reklamą (A.T.Antanaičio fonde VU bibliotekos Rankraščių skyriuje yra daug grupės „Antras kaimas“ medžiagos ir dar septyniolika šios grupės koncertų skelbimų).

Laisvalaikis: A.T.Antanaitis 1952 m. Celyje prie Zė (Austrija), restorane žaidžia šachmatais. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

A.T.Antanaičio laiškeliai J.P.Palukaičiui ir dar vienas laiškelis jam, dėkojant už atsiųstą knygą, yra pavyzdys betarpiško, nefamiliaraus bendravimo, konkretūs susirašinėjusiems ir mažai ką pasakantys nežinantiems aptariamų situacijų ar straipsnių „Dirvoje“ pasirodymo konteksto. Laiškeliai be datų ir be straipsnių pavadinimų, kuriems rengta medžiaga. Tiek recenzijose, tiek šiuose laiškuose A.T.Antanaitis nebijojo prisipažinti, kad kažko nemėgsta a priori, nors nėra lankęsis to asmens koncerte, spektaklyje ir pan. Taip viename laiške J.P.Palukaičiui dėkoja už publikuotą žinutę su nuotrauka apie vienos bobos dainininkės koncertą, nors jos nėra girdėjęs ir abejoja, ar ji ko verta, o ta boba – garsi JAV lietuvių dainininkė Apolonija Stoškutė (A.T.Antanaičio laiškelis J.Pr.Palukaičiui. 1959. KAVB. Jono Prano Palukaičio rankraščių fondas. RF 8–169, l. 1).

Straipsnyje apie teatrą Kaune, kai vėl buvo grįžęs į Lietuvą, taip pat rašo nenuėjęs į vieną džiazo festivalio renginį, nes pagailėjęs pinigų, bet pasitikįs Žilvine Petrauskaite ("Kauno dienos“ žurnaliste), kad ji teisingai apibūdina renginį (Teatro sezonas Kaune... ir visas tas džiazas / Algirdas Titus Antanaitis // Akiračiai. –1996, Nr. 5, p. 13).

Net ir JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos premija "Antram kaimui" pasidžiaugė, bet čia pat pastebėjo, kad geriau būtų skyrę naują sceninį gramofoną.

Kultūros apžvalgininkas

A.T.Antanaitis rašė romanų, novelių, poezijos ar visos lietuvių literatūros vienais ar kitais metais apžvalgines recenzijas ir jau vien tuo buvo išskirtinis, nes dauguma literatūros kritikų tokių apžvalginių recenzijų vengė. Jo parengtos literatūros, teatro ir apskritai kultūrinio gyvenimo Lietuvoje ir išeivijoje panoramos „Margutyje“ (kol jį redagavo tragiškai žuvęs Algimantas Mackus), V.Kavolio redaguojamuose „Metmenyse“, poleminės, atviros minties „Akiračiuose“ (kuriuose bendradarbiavo nuo pat įsikūrimo) atskleidė ne tik įvairių sričių kūrėjų indėlį literatūros, meno, žurnalistikos, kultūros procesų raidai, bet ir jų tarpusavio neakivaizdinę sąveiką, įgalinančią vertinti tos srities pasiekimus ir trūkumus, atskleisti tam tikras raidos tendencijas, kurios, žvelgiant į kiekvieną kūrėją atskirai, neišryškėtų.

Akimirka: 1952 m. su Resi Feldkirch, Austrija. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

Žinoma, A.T.Antanaitis rašė taip pat daug įprastų recenzijų apie kažkurio autoriaus neseniai išleistą knygą, pastatytą spektaklį, įvykusį koncertą ir pan. Nevengė rašyti ir apie kultūrinį gyvenimą okupuotoje Lietuvoje, užsitraukdamas kraštutinių patriotų nemalonę.

Įsitraukęs į literatūrinį gyvenimą „Naujienų“ laikraštyje, „Akiračiuose“ jau galėjo pagrįstai teigti, kad išeivijos literatūrinį gyvenimą pažįsta beveik 100 proc., juo domėjosi nepaviršutiniškai, labai daug skaitė. Toje recenzijų, kultūrinio gyvenimo reportažų gausoje, aišku, būta ir to, ką pats autorius parašė ir užmiršo arba buvo pasirinkęs paviršutinišką vertinimo stilių. Vis dėlto daugumai A.T.Antanaičio recenzijų, straipsnių būdingos pastangos pasikapstyti giliau.

Neatsitiktinai jo archyve yra likę nemažai surinktos medžiagos apie įvairius kūrėjus, nes tik gerai juos pažindamas, net ir tuos, su kuriais buvo daug bendravęs, drįsdavo pateikti vienokių ar kitokių įžvalgų. Tai buvo tas kritikas, kuris tiek gyvai bendraudamas, tiek spaudoje ar radijuje nesirinko žodžių ir kartu pasverdavo kiekvieną savo žodį apie tuos, kuriuos mylėjo ir vertino. Jo vertinimuose yra ir daug humoro, ironijos, net sarkazmo, ir intymaus atsivėrimo bei akademinio rimtumo, rašant apie draugus, tokius kaip M.Katiliškis, Henrikas Nagys, A.Mackus, kurių kūrybą pats labai gerai vertino, noriai pristatydavo, ne kartą kėlė ant pjedestalo ir skaudžiai išgyvendavo dėl nepakankamo jos įvertinimo (pvz., dėl M.Katiliškio kiek pavėluoto įvertinimo už jo „Miškais ateina ruduo“, kai džiaugėsi, kad, vienai premijai nuplaukus, kitą šis autorius vis dėlto gavo ir ta premija, kaip matome iš A.T.Antanaičio laiškelio, jau iš anksto buvo aplaistyta: A.T.Antanaičio laiškelis J.Pr.Palukaičiui. 1959. KAVB. Jono Prano Palukaičio rankraščių fondas. RF 8–169, l. 1).

Matęs daug užkulisinių premijų skyrimo srovių, pats tame procese ne kartą dalyvavęs, apskritai labai skeptiškai vertino įvairių premijų skyrimą, gana pagrįstai įtardamas, kad komisijų nariai kai kurių kūrinių nė neperskaitydavo, o ir ne visi autoriai galėjo pakliūti į vertinamųjų sąrašą, tad premijomis, pasak jo, nebūtinai įvertinami patys geriausieji. Net ir JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos premija "Antram kaimui" pasidžiaugė, bet čia pat pastebėjo, kad geriau būtų skyrę naują sceninį gramofoną, kurio jau labai reikia (Premijos ir kūryba / Algirdas T.Antanaitis // Akiračiai. – 1982, Nr. 2, p. 9–10). Kai P.Naujokaitis pareiškė, kad A.Vaškelio kritika dėl 1982 m. Lietuvių rašytojų draugijos premijų paskyrimo pareikšta netinkamu tonu, esanti nekultūringa ir užgauli, A.T.Antanaitis citata iš paties Pr.Naujokaičio pasisakymo leido suprasti, kad pastarasis kuo pats kvepia, tuo kitus tepa (Žodžiai pamoko, pavyzdžiai patraukia / Algirdas Titus Antanaitis // Akiračiai. – 1982, Nr. 5, p. 14).

Afiša: humoro grupės „Antras kaimas“ reklama. 1986 m. / VU bibliotekos archyvo nuotr.

A.T.Antanaitis nevengė ir aštrokos polemikos su įvairių leidinių bendradarbiais, redaktoriais (pvz., su „Varpo“ redaktoriumi Antanu Kuču). Daug tokios polemikos matome „Akiračių“ rubrikoje „Atvirai kalbant“, kurią vienokiomis ar kitokiomis įžvalgomis ir užpildydavo A.T.Antanaitis. Tiesa, kartais prisiimdavo ir taikdario vaidmenį įvairių politinių krypčių kovoje spaudos puslapiuose. A.T.Antanaitis visada su humoru žvelgė į gyvenimą ir tai jam padėjo be pykčio, argumentuotai reaguoti net į atvirus užgauliojimus. Neatsitiktinai A.T.Antanaičio rašytas vienas jo parengtos knygos „Antras kaimas“ skyrius pavadintas „Juokiamės pirmiausia iš savęs“ (Juokiamės pirmiausia iš savęs / Algirdas Titus Antanaitis // Antras kaimas: Veidai ir tekstai / sudarė Algirdas Titus Antanaitis. – Čikaga: Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla, 1989, p. 45–60).

"Antro kaimo" programose netrūko ir saviironijos, provokuojančio įsikūnijimo į savo vaizduojamus personažus ne tik vaidinimuose, bet ir grupės reklamose, gyvenime už scenos, o pats A.T.Antanaitis, tėviškai vadinamas humoro grupės prievaizda, vienoje jos reklamoje pavaizduotas tampantis grupės artistus tarsi kokias marionetes už virvučių. Iš tikrųjų to nebuvo, bet kaip kitaip, jei ne su humoru parodysi, kad jo buvo pilna visur.

Pokalbių su savo aprašomais herojais ar neformalių žurnalistų susiėjimų nuotraukose A.T.Antanaitis nepozuoja, neslepia rankoje turėtos taurelės ar cigaretės, jis tiesiog vaidina save ir tai jam puikiai pavyksta. Nevaidinsime ir mes, kad A.T.Antanaičio gyvenimas jau išgliaudytas kaip riešutai ant vaišių stalo. Šios pabiros tegu būna pretekstu pasidomėti, koks buvo Algirdas Titus – įdomi, bet nepakankamai pažinta ir įvertinta asmenybė.