Pokalbis su Santjagu

Pradėkime viską nuo pradžių. Neriu į gelmę, mane prakalbina senasis patyręs žvejys.

– Taigi, – dabar jau į mane prabyla senis Santjagas, – į kūrybą reikia nerti kaip į jūrą. Ir tas valas, jungiantis mane ir žuvį, reikalingas kaip juslė, kaip gija, jungiantis du: šį materialųjį ir nematerialųjį (kūrybos) pasaulius. Kai esi valtyje ir tik čiuopi rankomis valą, regis, žuvis nė neegzistuoja. Tuo momentu juk negali jos matyti, gali tik pajusti... Gali pajusti jos jėgą, į kurią pusę plaukia, ką žada daryti. Įkišęs ranką į vandenį, gali suprasti, į kurią pusę ir kaip greitai ji tempia laivelį.

– O, kaip įdomiai tu šnekiesi su žuvimi, – prabylu aš, cituodama jo žodžius. – „Žuvie, aš nepaliksiu tavęs iki mirties“ arba „Žuvie, […] aš labai tave myliu ir gerbiu, tačiau užmušiu tave, dar nepasibaigus šiai dienai.“ Galiausiai priduri: „Šventoji mergele, pasimelsk, kad žuvis numirtų. Nors ji tokia nuostabi.“ (ištrauka iš „Senis ir jūra“). Dar įdomiai tu šnekiesi su atskridusiu paukšteliu, kuris tarsi nori tave įkalbėti sugrįžti į krantą ir atsisakyti savojo ambicingo tikslo:

– „Pabūk su manim, jeigu nori, paukšteli. [...] Aš čia turiu draugą, kurio negaliu palikti“,– cituoju senąjį žveją aš. – Ir iš karto žuvis taip smarkiai trukteli valą, kad tavo veidas prisiploja prie valgyti paruoštos skumbrės mėsos ir tave beveik supykina.

– Taip, mane tuoj supykins, – atsako senis. Kiek patylėjęs, prataria. –  „Nors tai neteisinga, [...] tačiau aš parodysiu, ką sugeba žmogus ir ką jis gali pakelti.“

– Ar ir dailininkas privalo būti toks ambicingas ir stiprus, beatodairiškai siekti savo tikslų, nuolat galvoti, kad jis yra paskutinis nevykėlis salao? – klausiu aš.

– „Juk aš sakiau berniukui, kad esu nepaprastas senis. Dabar atėjo laikas tai įrodyti“, – ištarė senis.

– Ką įrodyti? – neatlyžau aš.

– „Aš įrodžiau tai tūkstančiais atvejų. Tai kas? Dabar reikėjo viską įrodyti iš naujo.“

– O tą amžino pralaimėjimo vėliavą, kurią simbolizuoja tavo laivelio burė, mes visi turime ar tik susikuriame savo galvoje?

Tačiau senis į šį mano klausimą nieko nebeatsako. Sėdžiu susigūžusi besisupuodama senio valtelėje ir matau, kaip visiškai sutrikęs jis beveik visai manęs nematydamas kalbasi su savimi. Visa mano nugara nubėga šaltas šiurpulys. Tada Santjagas toliau kalbasi su savimi:

– „Įsivaizduok, kad žmogus kasdien mėgina užmušti mėnulį! O mėnulis bėga nuo jo. Tačiau pamėgink įsivaizduoti, kas būtų tuomet, jeigu žmogui kasdien tektų persekioti saulę? Ką gi, mums dar pasisekė. [...] Tačiau kaip gerai, kad mums netenka užmušinėti nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių. Pakanka ir to, kad mes gyvenam iš jūros, užmušinėdami tikrus savo brolius.“ („Senis ir jūra“)

Skaitydama šią knygą aš atrandu naująją Akvilę. Ji yra kūrėja ir susiduria su įvairiais sunkumais, su kuriais kasdien susiduria ir kiekvienas menininkas. Julia Cameron savo knygoje „Kūrėjo kelias“, rašo: „Šlovė skatina mus manyti, kad jeigu jos iki šiol nepasiekėme, tai ir nepasieksime.

Suprantu, išvargusiam seniui pasimaišė galvoje. Jau beveik tris paras be miego ir poilsio jis bando ištraukti užkibusią žuvį, todėl galynėjasi, inkščia, kenčia alkį, rankų skausmą, bet nepasiduoda. Tokios keistos mintys jį kamuoja. Suprantu, kad per šią ilgą ir varginančią trijų dienų kelionę jis susitapatino su šia nuostabia žuvimi, paukščiuku, jūra ir viskuo, kas jį supa aplinkui, ir jam pasidarė žuvies labai gaila, nes jis ją pamilo. O labiausiai jam gaila, kad nėra šalia jo mylimiausio draugo – berniuko vardu Manolinas. „Gaila, kad berniuko nėra su manim ir kad neturiu druskos, — tarė jis garsiai“, ir šį savo sakinį pakartojo daugybę kartų, nes jo jam trūksta kaip tyro vandens ar gyvenimo druskos.“ („Senis ir jūra“)

Pokalbis su E. Hemingway'umi

– Apie ką ši knyga? Nesuprantu. Apie žvejybą, gamtą ar dar ką nors? – klausiu rašytojo, – skaičiau, kad pirmiausia ši knyga buvo išspausdinta viename žurnale.

– Apie daug ką. Šis mažos apimties kūrinys pirmiausia buvo išspausdintas žurnale „Life“, kurio per dvi dienas parduota daugiau kaip 5 mln. egzempliorių. Kiek vėliau „Senis ir jūra“ pasirodė atskira knyga ir išgarsino mane visame pasaulyje.

– Tačiau iš tų 5 mln. žmonių turbūt pusė manė, kad tai knyga apie žvejybą, –  pridūriau aš, – dar trečdalis, kad tai istorija apie senio kovą su žuvimi ir už žuvį – apie žmogaus kovą su likimu ir už išlikimą arba kad tai yra žmogaus vyriška ir nuožmi, nepalaužiama kova su likimu, būtinybė priimti gyvenimo iššūkius ir mokytis iš nesėkmių.

– Jūra – visas senio gyvenimas, – toliau man porino rašytojas, – bet paskutines 84 dienas jam nesisekė kaip niekad.

– Kodėl nesisekė? Juk 85-ąją dieną pasisekė, bet apie tai beveik neužsimenama, tarsi sėkmė būtų kažkoks nesuvokiamas, neįsisavintas reiškinys, kaip sportininko didžiojo Joe DiMaggio sėkmė ar laimingas loterijos bilietas, ir ją reikėtų nuolat įrodinėti ar patvirtinti. O laivelio burė apibūdinama metafora – „amžino pralaimėjimo vėliava“. Tačiau ar tikrai taip yra?

– Aš manau, kad tikrai taip ir yra. Vis dėlto, vieną dieną Santjagas ryžtasi išplaukti į jūrą, šįkart dar labiau nutolti nuo kranto, kur paslapčia tikisi sutiksiąs tą žuvį – viso gyvenimo vertą laimikį. Tačiau nesvarbu, ką aš manau apie savo knyga, svarbu tik tai, ką tu manai apie ją. Juk iš viso – manęs šioje žemėje jau nebėra, o tu esi. Būti gyvam – tai gyvenimo dovana. Tu esi gyva, o aš – tik tavo vaizduotės kūrinys. Taigi ką tu manai apie ją? – mįslingai primerkęs vieną akį, tarsi paslaptingai šypsodamasis, manęs klausia pašnekovas, suprasdamas, kad perkandau jo netikras užuominas, kaip prievilą, skirtą žmonių masėms privilioti. Ir priduria dar porą klausimų: – O kas tau yra sėkmė? O kas tau yra laimė?

– Ši knyga yra visai ne apie žmogaus sėkmę, laimėjimus ar taip visų garbinamą nepalaužiamą vyriškos dvasios ryžtą. Tai vis tik knyga apie žmogaus nuopuolį ir pralaimėjimą, apie norą laimėti viską ir turėti viską, pagauti žuvį, didesnę už laivelį, kad kiti jį vadintų nepaprastu seniu. Tai noras visiems įrodyti, koks jis nepaprastas senis, geresnis ir sumanesnis už kitus ir dar prisiskirti sau žuvies nuopelnus, tarsi jis, o ne Kūrėjas, būtų tą žuvį sukūręs. Dar tai yra knyga apie žmogaus puikybę, kuri griauna viską aplinkui.

– O, – mįslingai nusišypsojo man Ernestas, suprasdamas, kad pagaliau rado įdomų pašnekovą. – Įdomu, kaip tu tai supratai? Juk aš šią esmių esmę taip skrupulingai paslėpiau: senį savo knygoje nupiešiau seną, vargšų vargšą ir bejėgį, badaujantį ir neturintį ką kasdien pavalgyti, aprėdytą sulopytais marškiniais, miegantį ant laikraščiais išklotos lovos, neturintį net tinklo mažoms žuvelėms gaudyti, nei prievilo joms suvilioti. Ir dar parašiau, kad jam nė motais, kad kiti iš jo šaiposi. Ar negalėtų tai būti tiesiog noras pranokti save ar kitus savo nepaprastu išskirtinumu?

– Tačiau argi mes visi nesame išskirtiniai? – porinau toliau savo mintis E. Hemingway'ui. – Per savo nepalaužiamas kovas jūroje Santjagas iškyla kaip Kristaus figūra. Pavyzdžiui, Santjago sužeistos rankos primena Kristaus stigmas (žaizdas delnuose); kai rykliai užpuola, Santjagas tampa kaip nukryžiuotas, kenčiantis žmogus; ir tas vinies dūris į delną, kurio realiai net nebuvo, kuris tiktai įsivaizduojamas:

„Ai! – sušuko senis. Šitas žodis nepaaiškinamas, – tai nelyginant garsas, kuris nejučiom išsiveržia žmogui, kad jis jaučia, kaip vinis, persmeigusi jo delną, lenda į medį.“ („Senis ir Jūra“)

– O tu pastabi, – šypsodamasis patvirtina Ernestas, – pastebi viską, ką bandžiau paslėpti. Taip, tu teisi, nebuvo to lendančio į delną vinies, jis iškilo tik kaip vaizdinys senio galvoje, kai rykliai tuoj tuoj ketino suleisti dantis į sugautos žuvies kūną. Literatūros kritikai rašo, kad aš labai graužiausi, nes mano, kaip rašytojo, paskutinės dvi knygos iki šios, kurią skaitai, patyrė nesėkmę. Jas sukritikavo ir padarė nieko vertas, tarsi rykliai būtų užpuolę ir sunaikinę mano kūrinius. Taigi šioje knygoje aš pavaizdavau žuvį, kurią užpuolė rykliai, neatsitiktinai. Tie rykliai sunaikino viską, prie ko ilgas valandas dirbau ir kas man buvo labai brangu, todėl skausmas buvo toks stiprus, kaip lendančio į delną vinies. Štai citata, kurią užrašiau kurdamas: „Pasaulis sulaužo visus, o vėliau daugelis yra stiprūs sulaužytose vietose.“ Dar viena mano citata: „Jūs žinote, kad grožinė literatūra, o greičiau proza, turbūt yra grubiausia / žiauriausia prekyba raštu. Neturite atramos, seno svarbaus dalyko, į ką galima būtų atsiremti. Jūs turite tuščio popieriaus lapą, pieštuką ir įsipareigojimą išrasti tikresnius dalykus, nei jie gali būti tikri iš tiesų. Turite paimti tai, kas nėra apčiuopiama, ir padaryti tai visiškai apčiuopiamą, taip pat padaryti, kad tai atrodytų normaliai / įprastai, kad tai taptų jį skaitančio žmogaus patirties dalimi.“ ( https://getfreewrite.com/blogs/writing-success/32-inspirational-hemingway-quotes-to-get-you-writing)

– O kai Santjagas grįžta į krantą po didžiulės nesėkmės, – tęsiau savo pokalbį, – nes į namus parplukdė tik didžiosios žuvies skeletą, jis neša savo stiebą – amžinojo pralaimėjimo vėliavą, suvyniotą ant jo. Senis neša savo sunkią naštą iki lūšnos ant peties, lygiai taip pat, kaip palaužtas, iškankintas Jėzus buvo priverstas nešti savo paties kryžių ir eidamas išsekęs parpuolė; ir paskutinė Santjago kūno padėtis, atsigulusi ant lovos, primena padėtį ant kryžiaus. Santjagas panašus į Kristų tuo, kad, kaip ir Jėzus, jis netektį paverčia triumfu, be priekaištų susiduria su mirties neišvengiamumu, bet skirtingai negu Kristus, jis pats ir sukuria savo neišvengiamą nuopuolį. Gyvenimas ar jūra visada pasiima maisto ar bet kokį kitą materialinį perteklių sau. Juk knygoje tu parašei: „Tu užmušei žuvį ne tik dėl to, kad pats apsisaugotum nuo bado ir parduotum ją kitiems kaip maistą, [...] tu užmušei ją iš puikybės ir dar todėl, kad esi žvejys. Tu mylėjai žuvį, kol ji buvo gyva, myli ir dabar. Jeigu ką nors myli, tuomet ne nuodėmė jį užmušti. O gal dar didesnė nuodėmė?“ („Senis ir jūra“)

– Taip, – dabar jau be galo džiugiu balsu prabyla rašytojas, – Kristus tiesiogine prasme prisikelia, o Santjagas atgauna berniuką Manoliną kaip mokinį, atrasdamas ir prarastą bendrystę ir galimybę perduoti savo žinias kitai kartai. Galbūt Santjagas (juk jo vardas šventas) dabar taps žmonių žveju? Ir nors visai nesitikėjau, būtent ši mano knyga sulaukė stulbinančios sėkmės. Būdamas gyvas, aš apie savo kūrybą parašiau štai ką: „Rašykite sunkiai ir aiškiai apie tai, kas žeidžia.“

(https://getfreewrite.com/blogs/writing-success/32-inspirational-hemingway-quotes-to-get-you-writing)

– O ta žuvis, kurią senis pamilo ir kuri atiteko jūrai ir buvo tarsi išdalyta visiems rykliams, – tai komunija, ar Kristaus kūnas, kuri yra išdalijama visiems kaip šventa auka. Žuvis ir yra Kristaus simbolis, ji negali atitekti vienam žmogui, nes ji išdalijama žmonės, net ir tokiems kartais alkaniems kaip rykliai... Taigi Santjagas ne Kristus, bet kai jis paragauja gabalėlį žuvies, juo tampa...

– Tačiau juk nesvarbu, kas yra kas, – porino toliau senasis rašytojas, – jūroje viskas: mėšlungio traukiamos senio rankos, valas, mažos žuvys, virstančios senio užkanda (prisimeni tą žuvį, prarijusią dvi žuvis skraiduoles), paukščiai, dangus su ledų formos debesimis, žvaigždės ir mėnulis – viskas kinta ir keičia savo formą ir būvį, viena forma pereina į kitą formą, kaip žuvis, prarijusi dvi žuvis skraiduoles. Visa tampa viską vienijančiu vieniu. Viskas yra vienis – viską sukūrusi ranka.

Gėlių pokalbis

– O, man jau baisu, – baugiai ištaria ant palangės auganti gėlė Pelargonija, žvelgianti, kaip Akvilė sėdi visa palinkusi prie mažos knygelės.

– Kas tau baisu? – keistai susidomėjusi klausia Juka.

– Ar ji tikrai su tuo keistu seniu jūroje ketina nužudyti tą žuvį, kilnų ir gražų padarą dailiu liemeniu ir nuostabiais violetiniais dryžiais ir nuostabia pjautuvo formos uodega? Dabar kaip tik ji skaito tą baisiąją ištrauką apie senį ir didžiąją žuvį: „Tačiau aš turiu ją tempti vis artyn, artyn, artyn, – galvojo jis. – Ir nereikia taikyti į galvą. Reikia smogti į širdį.“ Ji skaito, kad reikia smogti žuviai į širdį. O, kaip tai baisu...

– Ir kas gi čia tokio? Nebūk ištiželė. Hemingway'ų žavėjo idėjos, kaip vyrai įrodinėja savo vertę susidurdami su gamtos iššūkiais, juos įveikdami. Kai seniui užkimba Marlinas, ilgesnis nei jo valtis, jis save išbando iki pat jo sveikatos ribų, nes jis dirba kraujuojančiomis rankomis, stengdamasis priartinti ją pakankamai arti harpūno. Savo kova Santjagas parodo žmogaus dvasios sugebėjimą ištverti sunkumus ir kančias, kad laimėtų. Tai taip pat yra jo gili meilė ir jūros pažinimas, jos neįveikiamas žiaurumas ir geranoriškumas, leidžiantis jam nugalėti. Esminis pasakojimo fiziškumas – deguto, druskos ir žuvies kraujo kvapai, mėšlungis ir pykinimas, begalinis ir aklas senio išsekimas, siaubingi didžiosios žuvies mirties spazmai – yra kaip priešprieša eterinėms akinančios šviesos ir vandens, izoliacijos ir jūros judesio savybėms. Ir per visa tai pasakojimas nuolat traukiasi, dar šiek tiek atsiskleidžia, o paskui vėl traukiasi, kartu su senio kova. Juk senis myli žuvį. Pameni, kaip jai sako:

– Duok Dieve jai sveikatos…

– Šneki visiškas nesąmones, – atkirto jai Pelargonija, – paprašysiu Akvilės, kad patrauktų mane augti kur nors toliau nuo tavęs. Gaila, kad ji tau tik sudžiūvusius lapus nuskabė. Juk miršta žuvis, toks pats gyvas padaras kaip tu ir aš, didžioji žuvis, o ne koks didysis DiMaggio.

– Oi, filantropė atsirado, o ką seniui valgyti, kaip gyventi, jeigu neturi iš viso kuo pramist?

– Taigi juo rūpinasi berniukas. Jis atneša jam maisto ir visko, ko tik seniui gali prireikti. Berniukas ir yra didysis senio laimėjimas ir tikra laimė, o ne pagauta žuvis. Berniuko ištikima meilė jį saugo. Ir tai yra didžiausias senio laimėjimas per visus jo gyvenimo metus, nes žuvis ir atnešta jos šlovė – tik laikina laimė, tikroji laimė yra berniukas. Nors esi tik vargana tropikų gėlė, mąstyk plačiau. Biblijoje mažo kūdikėlio ar vaiko simbolis reiškia tik vieną: tyras ir nekaltas vaikelis išgelbės pasaulį ir jis yra kur kas vertingesnis už trofėjumi tapusią žuvį, vertingesnis už bet ką pasulyje, už visus sukurtus meno kūrinius didžiuosiuose pasaulio muziejuose ar dar ką nors. Ir knygoje „Senis ir jūra“ rašoma, kai senis su berniuku kalbasi:

„– Ne. Aš neturiu laimės. Man visiškai nebesiseka.

– Velniop nesėkmę! – tarė berniukas. – Aš tau atnešiu laimę!“

Dabar Akvilė skaito kitą ištrauką apie senį: „[...] naktį aš išspjoviau keistą gumulą, ir man pasirodė, jog kažkas trūko krūtinėje.“ Tas keistas gumulas ir buvo senio prasisiekeliška puikybė, trofėjų vaikymasis. Ačiū Dievui, jis pagaliau jį išspjovė. Juk tik berniukui iš tiesų rūpi senis, juk jis verkė bėgdamas keliu, nes jam iš tikrųjų buvo gaila savo senojo draugo, kai pirmą kartą jį pamatė sugrįžusį namo po trijų dienų galynėjimosi su žuvimi: „Berniukas įsitikino, jog senis kvėpuoja; po to pamatė jo rankas ir pravirko. Patyliukais išslinkęs iš lūšnelės, jis nuėjo atnešti seniui kavos ir verkė visu keliu. [...]

– Tebūnie prakeiktos tos mano žuvys! – tarė berniukas ir vėl pravirko.“

– Na gerai, – kiek aprimus prabilo Juka, – paskaitykime ir vėl apie tuos kritikų išpeiktus ryklio dantis. Juk tai, anot kritikų, visai ne E. Hemingway'aus prastos biologijos žinios, juk tai gudriai įkomponuota rašytojo metafora: „Už sučiauptų dvigubų ryklio lūpų ėjo aštuonios eilės kreivų dantų. Tai nebuvo paprasti piramidės formos dantys, kuriuos turi daugelis ryklių. Jie priminė žmogaus pirštus, riestus kaip žvėries nagai. Ilgumo tie dantys buvo sulig senio pirštais, o iš kraštų aštrūs tarsi skustuvo ašmenys.“ Juk tai senio godūs pirštai!

– Na pagaliau tu viską supratai, – tarė Pelargonija Jukai, – nors esi tik menka tropikų gėlė, bet visai neprasta.

– Na gerai, bet kaip suprasti tą ištrauką iš Biblijos, kurią Akvilė parašė straipsnio pradžioje? – neatlyžo Juka.

– Štai, pasiklausyk, ką tau paskaitysiu: „Dykumos gundytojas norėjo Jėzui pasiūlyti savimeilę vietoje meilės, siūlė „valdovo“ postą. Išsireiškus biologiniais terminais – siūlė tapti „mitybos piramidės“ viršūne. Pavyzdžiui, vandenyne mitybos piramidės apačią užima planktonas, o viršų – plėšrieji banginiai orkos. Tačiau Jėzus ne tik atsisako „aukščiausios vietos“, Jis atsisako ir patogių „žemų vietų“ toje piramidėje. Vietoje to, kad rinktųsi aukščiausiojo „vartotojo“ kelią, Jis renkasi „davėjo“ kelią. Jis neima, bet atiduoda. Vietoje to, kad valdytų karalystes ir visas viršūnes, Jis pats tampa maistu.“ (https://ref.lt/pamokslai/818-gundymas-ir-isganymas-ii)

Išvados

Skaitydama šią knygą aš atrandu naująją Akvilę. Ji yra kūrėja ir susiduria su įvairiais sunkumais, su kuriais kasdien susiduria ir kiekvienas menininkas. Julia Cameron savo knygoje „Kūrėjo kelias“, rašo: „Šlovė skatina mus manyti, kad jeigu jos iki šiol nepasiekėme, tai ir nepasieksime. [...] Ji nėra tas pats, kas sėkmė, ir giliai širdyje mes tai žinome. [...] Kūrinio esmė yra pats kūrinys. Troškimas būti geresniam užgožia paprastą troškimą būti. [...] Atminkite, jūs stiprėjate elgdamiesi su savimi tarsi su neįkainojamu objektu. Apsinuodijus šlovės narkotiku, reikia rūpesčio savimi, švelnumo ir noro patikti pačiam sau.“

– „Dabar, kai kova baigta, dar liko daugybė visokiausio Juodo darbo“, – prabilo į mane senis po valandėlės, kai smogė žuviai tiesiai į širdį. Gailestis begaliniai smaugė jam krūtinę. O aš, palinkusi prie knygos, skaičiau toliau apie šio nepaprasto pasakojimo atomazgą: „[...] o dryžiai buvo tokie pat blyškiai violetiniai, kaip ir uodega. Jie buvo platesni už išskėstą vyro ranką, o žuvies akis atrodė visam kam abejinga lyg periskopo veidrodis arba lyg šventojo veidas procesijos metu.“

Tada senis ištarė lemtinguosius žodžius:

– „Berniukas – štai kas neleidžia man numirti. Neapgaudinėk savęs, seni.“

– Na, pagaliau tu supratai, – švelniai ištaria man E. Hemingway'us. – „Mes visi esame pameistriai tokio amato, kuriame niekas niekada netampa meistru.“ Ir priduria: „Pamirškite savo asmeninę tragediją. Mes visi esame sužeisi nuo pat pradžių ir jūs turite būti ypač įskaudinti, kad galėtumėte rimtai rašyti. Bet kai tave velniškai sužeidė, naudokis tuo – neapgaudinėk.“ (https://getfreewrite.com/blogs/writing-success/32-inspirational-hemingway-quotes-to-get-you-writing)

Dar kiek patylėję, jis priduria:

– „Visos geros knygos yra panašios tuo, kad jos yra tikresnės, nei būtų iš tikrųjų nutikusios, o perskaičius vieną iš jų pajusi, kad viskas, kas nutiko tau, vėliau ir priklauso tau: gėris ir blogis, ekstazė, apgailestavimas ir liūdesys, žmonės ir vietos bei oro sąlygos. Jei gali gauti tai, kad galėtum tai duoti žmonėms, vadinasi, esi rašytojas.“

(https://getfreewrite.com/blogs/writing-success/32-inspirational-hemingway-quotes-to-get-you-writing)

– O iš kur žinoti, ar esi geras rašytojas ar tapytojas? O gal tiesiog prirašei ar pritapei niekų ar nesąmonių? Gal reikėtų klausti apie tai meno ar literatūros kritikų, paprašyti, kad jie meistriškai tave sukritikuotų ar pagirtų? – susimąsčiusi paklausiu aš.

– Į šį tavo klausimą aš atsakysiu taip: rašytoja tu galėjai tapti daug anksčiau, dar būdama mokykloje, kai mano knyga buvo įtraukta į privalomąją mokyklos programą. Tačiau tu labai bijojai, kad parašysi ką nors ne taip, tu bijojai vertinimo – ir taip, aš visiškai pripažįstu, kad įvertinimas yra didžiausias kūrėjo priešas arba jis yra tai, kas nužudo patį menininką ar meno kūrinį, – kiek pagalvojęs pridūrė jis, – ar žuvį. O dabar, net ir gavus gerų ar blogų meno kritikos pastabų, tik praėjus geram šimtmečiui paaiškės, ar jos nebuvo melagingos. Dar į šį tavo klausimą atsakysiu keturiomis savo citatomis, kurias parašiau dar būdamas gyvas:

1. Ne kitų reikalas, kad tu turi išmokti rašyti (kitiems nebūtina to žinoti). Leisk jiems manyti, kad tu tokia gimei.

2. Kad galėtum rašyti apie gyvenimą, pirmiausia turi jį gyventi.

3. Aš parašau vieną puslapį šedevro į 91 puslapį šūdo. Bandau sumesti šūdą į šiukšlių dėžę.

4. Pati svarbiausia dovana geram rašytojui yra įmontuotas smūgiams atsparus šūdo detektorius.

(https://getfreewrite.com/blogs/writing-success/32-inspirational-hemingway-quotes-to-get-you-writing)