Ada­ta ir sa­go­mis kur­ti pa­veiks­lus ji pra­dė­jo tik išė­ju­si į pen­si­ją, ta­čiau ir da­bar, su­lau­ku­si gar­baus am­žiaus, vis dar pa­pil­do uni­ka­lią pa­veiks­lų ko­lek­ci­ją. „Mo­kiau ke­lias, tur­būt jau ša­ly­je yra ne vie­na mo­te­ris, pa­veiks­lus ku­rian­ti iš sa­gų“, – kuk­li­no­si bab­tiš­kė.

2012 m. da­lį ori­gi­na­lios kū­rė­jos dar­bų su­nio­ko­jo ar­ba apgadino na­me ki­lęs gais­ras. Jo pa­da­ri­nius mo­te­ris vis dar lik­vi­duo­ja ir šiuo me­tu at­ku­ria še­šių pa­veiks­lų se­ri­jos „Skal­bė­jos prie Du­by­sos“ dar­bus. Ret­kar­čiais sa­go­mis nuta­po ir vie­ną ki­tą nau­ją pa­veiks­lą – nau­jau­sia­me plunksnomis mir­ga paukš­čiai. Pak­laus­ta, kiek per me­tus su­ku­ria dar­be­lių, moteris šyp­te­li ir pri­si­pa­žįs­ta jų ne­skai­čiuo­jan­ti.

Man rei­kė­jo su jo­mis susigyventi. Bū­da­vo, žai­džiu nuo ry­to iki va­ka­ro, bet vis tiek nie­kas į gal­vą nea­tei­na.

„Sa­gų tu­riu dar du mai­šus ir dau­gy­bę idė­jų, tik joms realizuoti jau trūks­ta jė­gų, nu­si­lpo akys“, – ne­slė­pė pašnekovė.

Kur pa­nau­dos, ne­ži­no­jo

Į Babtus E. Bakienė iš Raseinių rajono atsikėlė 1974 m., o kurti pradėjo dar vėliau, tik išėjusi į pensiją. Tačiau sagas, net nežinodama, kur jas panaudos, pradėjo kaupti vos ne nuo jaunystės. Laukininkystės brigadoje viename Raseinių rajono kolūkyje dirbusi moteris, norėdama prisidurti prie algos, vakarais ir naktimis siūdavo. Atlikus užsakymą, dažnai likdavo saga ar kelios. Mažutė dukra ir su jomis nuolat žaisdavo. Pamačiusios mergaitės pomėgį, klientės atnešdavo nereikalingų sagų. Taip jų susikaupė keli maišeliai. Nors likimo nelepintai moteriai ne kartą teko keisti gyvenamąją vietą, visur su savimi gabendavosi ir spalvingąją kolekciją.

Serija: šis darbas – vienas iš dvylikos Zodiako ženklų. / R. Guigos nuotr.

Ją mo­te­ris ge­ro­kai pa­di­di­no, kai, per­si­kė­lu­si į Bab­tus, pra­dė­jo dirb­ti pa­šte. E. Ba­kie­nė pa­pra­šė se­nu­čių ati­duo­ti ne­rei­ka­lin­gas sa­gas. „Pra­dė­jo ne­šti maišeliais, dė­žu­tė­mis, vi­si ėmė klau­si­nė­ti, ką su jo­mis da­ry­siu. O aš atsakydavau, kad ne­ži­nau, nes tik­rai jo­kia min­tis ne­bu­vo į gal­vą atė­ju­si. Tik niekas ne­ti­kė­da­vo, kad ne­ži­nau. Tie mai­še­liai ir dė­žu­tės net re­vi­zo­rei įta­ri­mą su­kė­lė, pa­pra­šė ati­da­ry­ti sta­lčių ir pa­ro­dy­ti jo tu­ri­nį“, – pri­si­mi­nu­si šyp­so­jo­si E. Ba­kie­nė.

Mo­te­ris ne­slė­pė, kad jai pa­š­te ne­pa­ti­ko, to­dėl tvir­tai ži­no­jo, kad, su­lauk­si pensinio am­žiaus, ne­dirbs nė die­nos. Ir kai to­kia die­na išau­šo, sa­gas su­rū­šia­vo pa­gal spal­vas. „Man rei­kė­jo su jo­mis su­si­gy­ven­ti. Bū­da­vo, žai­džiu nuo ry­to iki va­ka­ro, bet vis tiek nie­kas į gal­vą nea­tei­na. Kar­tą taip be­dė­lio­jant už­su­ko paštininkė, at­ne­šė laik­raš­tį. Stai­ga pri­si­mi­niau, kaip vai­kys­tė­je žais­da­vau karpydama ir lanks­ty­da­ma iš laik­raš­čio įvai­rius nie­ku­čius. Iš­si­kir­pau ąso­tį, pagalvojau, jei­gu spal­vas su­de­rin­čiau, gal kas ir išei­tų. Ąso­tis vi­sai ne­pras­tai atrodė ta­da ėmiau su­kti gal­vą, kaip jį da­ry­ti“, – pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė.

Pa­si­py­lė kaip van­duo iš ąso­čio

E. Ba­kie­nė ma­nė, kad pa­si­rink­ta tech­ni­ka – pa­veiks­lus ta­py­ti sa­go­mis – bus leng­ves­nė. Ji tei­gia nė neį­si­vaiz­da­vu­si, kiek vie­nam pa­veiks­lui rei­kės dygs­nių ir sa­gų. „Kai pa­ma­čiau, kad rei­kia­mos spal­vos sa­gų trūks­ta, tuš­čias vie­tas užpildžiau li­ni­ne vir­ve­le. Vė­liau vir­ve­lė, kai jau ap­ni­ko žu­vų se­ri­ja, pui­kiai pasitarnavo van­dens ban­ge­lėms pa­vaiz­duo­ti. Už­bai­gu­si pir­mą dar­be­lį, su­kū­riau dar du ąso­čius – vi­si jie bu­vo skir­tin­gi“, – pa­sa­ko­jo E. Ba­kie­nė.

Nors kū­ry­bi­nės idė­jos pa­si­py­lė kaip van­duo iš ste­buk­lin­go ąso­čio, ne­ma­žai darbų bu­vo skir­ti bė­dai pri­deng­ti.

Originalu: babtiškės languose – žaismingos iš sagų suvertos žaliuzės. / R. Guigos nuotr.

„Na­me, ku­ria­me gy­ve­nau, lu­bos bu­vo aukš­tos, 3 m. Pa­sis­ta­čiau ko­pė­čias, įkaliau vi­nis, pa­ka­bi­nau sa­vo ąso­čius. Nu­li­pu­si pa­si­žiū­rė­jau iš to­liau – vi­sai neblogai at­ro­do. Ap­šil­dy­mo vamz­džiai na­me bu­vo iš­ve­džio­ti bjau­riai, krei­vai, akis ba­dė. Pa­ma­ta­vau, iš­skirs­čiau į dvy­li­ka da­lių ir nu­spren­džiau pa­slėp­ti po Zo­dia­ko ženk­lais“, – šyp­so­jo­si pa­šne­ko­vė.

Slė­pė tai, kas ne­gra­žu

Sut­rū­kus kam­ba­rio sie­nai, mo­te­ris ne­tu­rė­jau už ką da­ry­ti re­mon­to, tad ėmė­si kitaip de­fek­tą pa­slėp­ti. Sie­na – di­de­lė, pri­rei­kė ne vie­no pa­veiks­lo, tad E. Bakienė su­gal­vo­jo įam­žin­ti tris neiš­te­kė­ju­sias vy­ro se­se­ris, vie­na jų bu­vo skalbėja pas ku­ni­gą, o ki­tos atei­da­vo į tal­ką. Mo­te­ris ti­ki­no ne­la­bai mo­kan­ti pieš­ti, to­dėl ieš­ko­da­vo pa­na­šių pa­veiks­lė­lių ir juos ko­pi­juo­da­vo. Taip ir gi­mė šešių pa­veiks­lų se­ri­ja – „Skal­bė­jos prie Du­by­sos“.

Juos už­bai­gus, pa­si­py­lė ki­ti dar­bai, ku­riuo­se vaiz­da­vo vabz­džius, mo­te­rų portretus, gė­les. Kai ada­ta ir sa­go­mis nu­pieš­tų pa­veiks­lų skai­čius pa­sie­kė septynias de­šim­tis, bab­tiš­kės na­me ki­lo gais­ras. „Kai de­gė na­mas, nė aša­rė­lė ne­nu­rie­dė­jo. Pa­gal­vo­jau: su­nyks­ta mies­tai, vals­ty­bės, o čia tik na­mas, – ki­tiems dar blo­giau nu­tin­ka, lieps­no­se žūs­ta ar­ti­mie­ji. Kai­my­nams smal­siau bu­vo ne kaip tur­tas žūs­ta, o ar E. Ba­kie­nė la­bai ver­kia. Aš bai­ses­nių da­ly­kų esu ma­čiu­si, ne­ma­čiau, dėl ko rau­do­ti“, – ne­slė­pė pa­šne­ko­vė.

Restauruoja: šiuo metu moteris atkuria šešių paveikslų serijos „Skalbėjos prie Dubysos“ darbus, nukentėjusius per gaisrą. / R. Guigos nuotr.

Ug­nis su­nai­ki­no ar­ba su­ga­di­no ne­ma­žai kū­ri­nių. Su­de­gė, pa­sak au­to­rės, gražiausi, o juo­da­sis var­nas, ku­ris gal­būt pri­krank­sė­jo ne­lai­mę, ir ma­žiau širdžiai mie­li dar­bai li­ko, ta­čiau ir jie ap­rū­ko. Po gais­ro at­sta­ty­to na­mo lan­gų nepuošia įpras­ti­nės užuo­lai­dos. Nuo smal­sios akies ne­si­dangs­to­ma, at­virkš­čiai – vi­lio­ja­ma žais­min­go­mis iš sa­gų su­ver­to­mis ža­liu­zė­mis. O ap­ga­din­tus paveikslus iki šiol E. Ba­kie­nė kant­riai res­tau­ruo­ja ko­ne vi­są gy­ve­ni­mą kauptomis sa­go­mis.