Skulptūra ir video

Paroda prasideda tamsiame kambaryje su D.Walwin sukurtu video įrašu. Tai – video koliažas, filmuotas Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje ir Maroke. Jungdamas skirtingus kadrus, menininkas bando sukurti įsivaizduojamą vietą, kuri būtų visiškai išgalvota, bet tuo pačiu ir įtikinama. Fragmentišku kameros žvilgsniu apžvelgiamos žmogaus sukurtos džiunglės – užtvanka, betonas, namų stogai, satelitinės antenos.

Iš šios erdvės žiūrovas patenka į visiškai priešingą erdvę – baltą, pilną šviesos, kur jį pasitinka dvi masyvios betoninės E.Vasiljevos skulptūros, sukurtos specialiai šiai parodai. Tai buvo iššūkis, kadangi menininkė niekada nedirbo taip aukštai. Kiekviena iš skulptūrų sveria 350 kg ir joms sumontuoti POST erdvėje prireikė net krano.

Savo darbe E.Vasiljeva naudoja daug matematinių skaičiavimų, tačiau darbai niekada nėra iki galo išbaigti, pilnai apskaičiuoti, juose tiesiog privalo būti paklaida. Taip pat svarbus menininkės kūrybos elementas yra laikinumas. Jos darbai sukuriami tik parodai, o po jos išardomi. Kaip sako pati E.Vasiljeva, tai yra savotiškas prieštaravimas. Jos skulptūros yra monumentalios, įžemintos, stipriai grąžinančios į čia ir dabar, tačiau tuo pačiu trapios, išnykstančios ir pavaldžios laikui.

Įprasminant neįprasmintą

"Ir ten, tarp dviejų kadrų mūsų laukia epifanija – dar vienas, nematomas kadras. Šis procesas yra be galo sudėtingas, kadangi, viena vertus, matai tekančius vaizdus, tačiau kita vertus ir kontrastus, pauzes ir prieštaravimus tarp šių vaizdų. Po kurio laiko žiūrovas ar žiūrovė, atsispirdama nuo vaizdų, kuriuos mato ekrane, ima kurti savuosius ir taip atsiranda antrasis filmas. Tai ir yra tikrasis filmas."

Tokia Alexanderio Kluge citata kuratorius pradeda įvadą į parodą. Ji labai tiksliai perteikia jausmą, kuris apima parodoje. Kūriniai labai konceptualūs, įėję į santykį su žiūrovu jie pradeda kurti savą naratyvą. Paleidus juos į gyvenimą, jų autoriams belieka tik skėsčioti rankomis, nebesuteikiant jokių prasmių savo darbui. Gal visgi meno paroda slypi kažkur tarp kūrinių, o gal tik žiūrovo galvoje?

"Mano darbai neturi tematikos. Jie labiau atliepia erdvę, kurioje yra", – sakė E.Vasiljeva, paklausta apie savo kūrinio paslėptas prasmes. "Kūriniu bandau perteikti netikėtumo emociją. Paskatinti mąstyti, kaip forma ir erdvė verčia jaustis stebėtoją". Suteikti prasmę savo kūriniui kratėsi ir D.Walwinas: "Pats kūrinys yra geriausias tekstas, kuris šneka už save. Sudėtinga apie jį kalbėti kitomis priemonėmis, tokiomis kaip žodžiai, kadangi jie anuliuoja vizualikos sukurtą efektą. Žiūrovai perskaitydami kūrinius įneša daugiau prasmės nei aš."

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Kuratorius A.Pocius įžvelgia aiškesnę tematinę ašį. Abu menininkai savo kūryba referuoja į architektūrą, jos elementus. Ypač akcentuojamas laikiškumas – svarbu tai, kokia ji tampa, kai yra nebenaudojama. Praradusi savo paskirtį architektūra yra panašesnė į laukinę gamtą, nei į žmogaus sukurtą objektą. Šis santykis su gamta atsispindi ir parodos pavadinime – tai yra tam tikra pasaka be galo, kurioje jaučiasi abipusės priklausomybės aspektas.

Industrinio peizažo galia

Žiūrint į šiuos kūrinius kyla dviprasmiški jausmai. Iš vienos pusės tai susierzinimas, persisotinimo jausmas. Urbanistinis peizažas yra tai, su kuo susiduriama kasdien, tad natūraliai kyla noras bent parodų salėse pabėgti nuo šios niūrios kasdienybės. Iš kitos pusės apima liūdesys, šioje neišvengiamoje gamtos destrukcijos akivaizdoje. "Jeigu TU jautei apokaliptines nuotaikas – tai kūrinys ir yra apie tai", – šypsojosi D.Walwinas klausydamasis šių įspūdžių.

Abiejų menininkų įkvėpimo šaltinis – industrinis peizažas ir žmogaus sukurtos ekosistemos, tačiau jų kūriniai nesistengia pasakyti ar tai gerai, ar blogai. Apsisprendimas paliekamas žiūrovui. Kaip teigia E.Vasiljeva, ji mato betoną kaip natūralios žmogiškosios kūrybos pasekmę. Gyvenant tarp betono džiunglių, kūryba irgi yra persmelkta tos pačios tematikos. "Mes tai sukūrėme, tai yra tai ką mes darome. Aš tik atliepiu aplinką. Jeigu būčiau miške, nekurčiau tokių skulptūrų", – sako menininkės

Žmonės yra įpratę romantizuoti gamtą ar kalnų didingumą, tačiau anot D.Walwino, viskas priklauso nuo mastelio ir koncentracijos. "Jeigu žiūrėsi į mažas urbanistines detales, kurias galima rasti tiesiog vaikščiojant mieste, ar tai būtų grindinio plytelių formą, ar stogų forma... Galima išgyventi tą patį didingumo jausmą. Jis ten yra, reikia tik jį pastebėti".

Erdvė įgalinanti kūrinius

POST galerijos erdvė parodai buvo pasirinkta dėl šviesos ir pro penkto aukšto langus atsiveriančios įspūdingos miesto panoramos, kuri meno kūriniams suteikė peizažiškumo elementą bei tam tikrą santykį su miestu. "Šita erdvė yra tiesiog tobula rodyti meno kūrinius!" – neslėpė savo emocijų A.Pocius.

Priešais matomas apleistas "Britanikos" viešbutis sukūrė puikų dialogą su E.Vasiljevos betoninėmis skulptūromis. Menininkės įkvėpimo šaltinis visada yra pojūčiai, kurie užplūsta atėjus apžiūrėti erdvės. POST galerijoje jos dėmesį patraukė šviesa ir ji norėjo sukurti skulptūrą, kuri joje galėtų atsiskleisti. Pro langą pamačiusi apleistą pastatą E.Vasiljeva iškart pajuto, jog žmonės ims jos skulptūras sieti su juo: "Aš nieko prieš. Man patinka, kad mano skulptūros ir pastatas yra vienas prieš kitą. Tai skatina pagalvoti apie tai kaip mes statome, gyvename ir apleidžiame pastatus."

Eitvydo Kinaičio nuotr.

D.Walwinas taip pat savo kūryboje daug prasmės teikia erdvei: "Reikia suprasti, kaip kūrinys funkcionuoja tam tikroje erdvėje. Tu žinai erdvę, savo formatą ir galvodamas apie tai kuri."

Draugiška konfrontacija

Kaip teigė A.Pocius, dueto parodos žanras yra jo, kaip kuratoriaus, mylimiausias, kadangi tai yra savotiška provokacija. Tokiame formate menininkai turi galimybę šiek tiek išeiti iš savo komforto zonos, o dialogas su kitu kūrėju būna labai įdomus ir produktyvus. Tai ypač matoma naujuose darbuose, kurie sukūriami galvojant apie erdvę ir parodos kontekstą.

A.Pocius teigia, jog galima pastebėti šiokius tokius skirtumus tarp darbų, sukurtų dueto parodoje, ir įprastos menininko kūrybos.

"Dueto paroda – tai nėra toks stiprus ego tripas, kaip solo parodos, kurios pristato menininką kaip tokį. Grupinės parodos būna tematinės, kur kuratorius turi daugiau galios ir atsakomybės kuriant diskursą. Duetas – tai labai įdomus kompromisas. Kūrėjas ne tik gauna progą pristatyti savo kūrybą ekstensyviai, bet turi atsižvelgti ir į kito meninę raišką", – dalijosi savo įspūdžiais parodos kuratorius.

Paklausta apie kūrybinį santykį dueto parodoje, E.Vasiljeva įvardijo turinti daug ką bendro su D.Walwin kūryba, tačiau parodoje jie norėjo vienas kitam šiek tiek paoponuoti. "Dvi parodos patalpos yra tarsi du filmo kadrai. Daniel tamsus kambarys yra lyg kadro negatyvas, prieštaraujantis baltai mano erdvei. Savotiška konfrontacija, tačiau draugiška", – juokėsi E.Vasiljeva.

Tačiau būta ir sutarimo. Ant baltų sienų aplink E.Vasiljevos skulptūras galima pamatyti abiejų menininkų drauge sukurtus koliažus, kuriais ypač džiaugiasi A.Pocius: "Kalbant apie jautrumą aplinkai, pati erdvė tapo parodos dalimi, ką nėra taip lengva pasiekti. Kiek aš pats esu dirbęs su parodomis, tam reikia tikrai jautrios akies ir dažnai nebijoti rizikos."