Panašūs skaitymo arba pamatymo procesai įvyko aplankius menotyrininkės Monikos Krištopaitytės kuruotą parodą "Spyruoklės laiku" (iš "Lewben Art Foundation" kolekcijos) M.Žilinsko dailės galerijoje.
Jungties galia
Pirmiausia tikrai nugali sentimentai ir išsiilgta vaizdo estetika – Kaune atsirado reta proga vėl pamatyti Kazės Zimblytės abstrakcijas (prisipažįstu, galima buvo vien dėl to susigundyti nueiti į parodą). Domino ir kitos tapytojos, jų kūryba, bet veikiau nebe atskirai, o kaip galima netikėta jungtis. Buvo smalsu, kaip pažįstami ir nematyti skirtingi tapybos kūriniai pasirodys dailės galerijoje, kurios erdvės yra labai pretenzingos. Pirmajam skaitymui dar nepasibaigus (nespėjus pasigrožėti vien estetiška paveikslų dėlione), kuratorė tuoj įtraukė į antrąjį etapą, nes savąją interpretaciją turėjo aiškią, beliko į ją įsigilinti.
M.Krištopaitytė, anotacijoje paskelbusi, kad šioje ekspozicijoje bus vadovaujamasi kino terminais (Atidėjimas / Veiksmas / Atomazga), privertė prisiminti paskutinį žiūrėtą klasikinį "noir" filmą, Otto Premingerio "Angelišką veidą" (1952 m.). Kritikas Adrianas Martinas pasitelkia šį filmą kaip pavyzdį, sufleruodamas gero aprašymo būdą: filmus visada reikia aprašyti esamuoju laiku, jie įvyksta amžinajame esamajame laike; taip jie vystosi, taip mes juos patiriame. Nors žiūrėta ir penkiasdešimt kartų, tačiau "Angeliško veido" scena – Robertas Mitchumas griebia savo raktus ir vairuoja mašiną – aprašoma esamuoju laiku. Tik taip galime patekti savo tyrimuose į "veiksmo kontinuumą, kur niekas iš anksto nežinoma, kur viskas yra atvira ir dar turi būti nuspręsta". Toks aprašymas tampa tikra "ekphrasis" praktika (vaizdingu, gyvu meno kūrinio interpretavimu).
Erdvės labirintuose
Ar suveikia parodoje šis esamasis laikas? Einame į pirmąją ekspozicijos dalį "Atidėjimas" (angl. suspense), mus pasitinka dar daugiau užuominų, kuratorės sugalvotų raktažodžių – "negali būti, iš už kampo, nepažįstamas savas, mus stebi, keisti namai, trūksta oro, nemaloniai kunkuliuoja, nelogiškas rinkinys, kas čia per laikas? Mano defektai, kam laukti?"
Visi jie gali priklausyti kino esamajam laikui: Vitos Opolskytės iš viršaus atverti uždarų kambarių planai, Elenos Urbaitytės (Urbaitis) tuščios aikštės architektonika, Patricijos Jurkšaitytės interjerų gluminanti tyla – išreiškia tas būsenas, keistų pauzių ilgas mizanscenas. Per jas žiūrovas dabar pat turi nuspręsti, ar įvardyti visa tai, ar palikti, kaip yra: kažką nepažintą, bet savą (K.Zimblytė), užsitęsusį migloje (Alina Melnikova), uždarytą kaip džiną molberte (Jurga Barilaitė), kunkuliuojantį barokišką teatrą (Claire Tabouret, Kristina Ališauskaitė), nelogišką turinį (Eglė Karpavičiūtė) ir įtemptą jauseną (Rūta Jusionytė).
Tarsi jau pagauname save dėliojant tapybą pagal nurodytas gaires, kai čia pat, po pirmosios dalies, nuoseklumas dingsta, staiga mus ištinka ekspozicinis montažas: mūsų buvusią vaizduotės giją sutrauko sukeisti planai, ekspozicinės dalys sumaišomos. Sekant pagal parodų M.Žilinsko dailės galerijos erdves, lenktame koridoriuje, perėjime, kuris turi jungti ir sieti, pasirenkama trečioji dalis "Atomazga", t.y. pabaiga.
Šis pasirinkimas nėra nekaltas (netgi jei jį pasufleravo grynas praktiškumas – parodų erdvės), jis migdo mūsų budrumą: neišgyvenę fabulos nuoseklumo, nematę kulminacijos (pvz., užtaisyto pistoleto, sukeltos avarijos ar pan.), turime po ilgo laukimo vėl rimti, meditatyviai jaukintis trečiąją dalį "Atomazga" (angl. rezolution) ir priimti kuratorės raktažodžius: "atokvėpis, apgaulinga tyla, pokalbis, prisiminimas, abejonė, mirties ilgesys, nebe aš, susitaikymas, kas toliau?" Nors iš tikrųjų dar nieko neįvyko, dar neįkvėpėme tiek, kad spręstume – o kas toliau?
Paskutinis atodūsis
Vis dėlto draperijų labirintas (lyg spyruoklių viela) nerodo vienintelio išėjimo, kelio pabaigos, taip pat neleidžia atsikvėpti, kad viskas baigta, nuliūsti ar kažko viltis.
Užilgintą pradžią iliustruoja ir keletas tų pačių autorių, vėl matome Patriciją Jurkšaitytę, V.Opolskytę. Tik čia, tuščios erdvės po truputį prisipildo intriguojančio turinio (Ieva Martinaitytė-Mediodia) arba konkrečių žmonių, pasirodžiusių paveiksluose tyliems apmąstymams (Audronė Petrašiūnaitė), ramiems pokalbiams (Marina Rheingantz, Magdalena Birutė Stankūnienė), linksminimuisi (Ona Dokalskaitė-Paškevičienė) ar šventėms (Sigita Maslauskaitė).
Lenktas koridorius su tvyrančia nuojauta, kad tai laikas "prieš kažką", įveda mus į paskutinę salę. Į salę "Veiksmas" (angl. action) su raktažodžiais: "žinau, ką tu padarei, nebeišvengsim, bėga nusirengę, užpult jų vizijas, kūnas-mechanizmas, o ko tu tikėjaisi?" galima eiti tik nuo šešiolikos metų. Gal dėl to, kad ekspozicija kažkiek primena Piero Paolo Pazolinio filmų versijas ir prie to labiausiai prisideda Monikos Furmanavičiūtės išilgintas platus ekranas, per visą sieną einanti veiksmo juosta.
Bet kitų autorių (Tala Madani, Andrea Joyce Heimer, Auksė Miliukaitė) darbuose situacija irgi nevaldoma – jeigu ne turiniu, tai spalvomis, abstrakčiais sugretinimais, kurie virsta kraupiomis fantazijomis.
Galiausiai už salės, tiksliai neįvardytoje erdvėje (tai išėjimas, laukiamasis ar praėjimas?), atsigręžiame į (mano dar specialiai nepaminėtą "Atomazgos" dalyje) Marijos Teresės Rožanskaitės paveikslą "Geltonos draperijos". Jo padėtis keista – "Geltonos draperijos" atitrūkusios nuo kitų savo dalies tapybos kūrinių, M.T.Rožanskaitės paveikslas daugiau šliejasi prie veiksmo dalies, nes ir mes ką tik išėję iš "Veiksmo" salės.
Reikėjo iki čia ateiti. Juk ši keista, tarpinė padėtis vėl primena filmą "Angeliškas veidas". Jo pabaiga – baisusis šiurpulį keliantis veiksmas, o paskutinė scena – mirtina tyla (parodoje tai M.T.Rožanskaitės "Geltonos draperijos") sujungia ir naują įkvėpimą – atodūsį, ir pagrindinio veiksmo – gyvenimo – nutrūkimą. Vis dėlto draperijų labirintas (lyg spyruoklių viela) nerodo vienintelio išėjimo, kelio pabaigos, taip pat neleidžia atsikvėpti, kad viskas baigta, nuliūsti ar kažko viltis. Viskas vyksta dabar, kur viską ir sprendžiame. Taigi, ir parodą žiūrime dabar.
Naujausi komentarai