Miestas laike

Atrastas kūrinių bendrumas nustebino ir pačius menininkus. Kauno fotografijos galerijoje tik sukabinus darbus ekspozicijai, buvo pastebėta, kad dauguma kūrinių motyvų atsikartoja. "Tai buvo be galo netikėtas atsitiktinumas. Supratome, kad ne veltui nusprendėme kurti bendrą projektą", – pasakojo E.Markūnas.

Menininkų pažintis užsimezgė Šilavoto plenerų metu. Ne vienus metus miestą ir jo spalvinį kodą tyrinėjantis tapytojas pastebėjęs, kad ši tematika nemažai vietos užima ir R.Treigio kūryboje.

"R.Treigys yra miesto vaikas, fotografijomis fiksuojantis jo detales. Taip iš lėto subrandinome idėją bendrai parodai. Ji, be abejo, skirta miestui ir jo kontekstui", – atskleidė tapytojas.

Tiesa, kūrėjų vaizduojamas miestas nėra konkreti vieta. Tai – kažkur matyti miesto ženklai, siluetai. "Mano fotografijos nėra dokumentuojančios. Jose svarbiausias laiko fiksavimas. Vaizduojami fragmentai užfiksuoti Klaipėdoje, Vilniuje, Graikijoje, Italijoje. Tačiau daug svarbesnė jų nuotaika, atmosfera, emocija, o ne tiksli vieta", – Atskleidė R.Treigys.

Man be galo patinka toks meninis procesas, kai negali visko iš anksto suprogramuoti. Tas organizavimas tik atima šviežumą, nesurežisuotą, intuityviai nujaustą santykį.

Parodoje R.Treigys pristato ciklo "Pašnekesiai su Benu" fragmentus. Feisbuke vaizdais kalbėdamas su režisieriumi, aktoriumi Benu Šarka, fotomenininkas fiksavo niekam nežinomas kasdienybės istorijas. "Kai kalbėdavomės su Benu, į pokalbį kartais įsiterpdavo trečias, ketvirtas pašnekovas. Dabar į pokalbį įsijungė Eimutis, o patys kūriniai patapo savarankiški", – pastebėjo kūrėjas.

E.Markūno tapybos darbai visiškai nauji – sukurti tik šią vasarą. "Kai sutarėme rengti bendrą parodą, man buvo daugmaž aišku, kokius darbus pateiks R.Treigys, – pripažino tapytojas. – O mano kūriniai dar tūnojo galvoje. Vis dėlto, savo pozicijos nekeičiau, tapiau abstrakčiai, ir nebandžiau miesto atvaizduoti realistiškai. Tačiau kolegai, vis dėlto, buvo kiek sunkiau nuspėti, kokius kūrinius aš pateiksiu."

Tad iki paskutinės minutės išliko intriga – kaip atrodys paroda? Galbūt kūriniai bus per daug skirtingi?

"Man be galo patinka toks meninis procesas, kai negali visko iš anksto suprogramuoti. Tas organizavimas tik atima šviežumą, nesurežisuotą, intuityviai nujaustą santykį", – pripažino E.Markūnas.

Architekto žvilgsnis

Kolegai pritarė ir R.Treigys. "Nenumaniau, kokią tapybą Eimutis pateiks parodai. Jis taip pat iki galo nenutuokė, kokius darbus atsivešiu aš. Nors ir nesuderinome šio aspekto, galiausiai atradome bendrą kalbą, arba kitaip, susikalbėjome. Sukabinę parodą, išvydome begalę atsitiktinumų, kurie yra labai prasmingi", – pasakojo jis.

Iš tikrųjų, paaiškėjo, kad nemažai, rodos, skirtingų kūrinių motyvų atsikartoja, persipina tarpusavyje. Svarbu paminėti ir tai, kad kūrėjai į pagalbą pasitelkė dar vieną "pašnekovą" – architektą Liną Tuleikį. Jis, ištobulinto architekto žvilgsnio dėka, kruopščiai sudėliojo visą ekspoziciją.

"Nors dauguma menininkų architektų privengia, manau, kad jis dažnu atveju visgi yra reikalingas, – pripažino E.Markūnas – Su L.Tuleikiu esu bendradarbiavęs ir rengdamas savo personalinę parodą. Iš tikrųjų, architektai yra struktūrinių aspektų meistrai. Jie perpranta subtilybes, kurias mes, menininkai, ne visada suprantame. Tad, rengiant parodą, architektas sugeba atrasti raktelį durims atrakinti – gana ryškų ir aiškų koncepcijos prasme."

R.Treigys pripažino, kad jam taip pat ne kartą yra tekę parodose dirbti su architektais. Rodos, kad pats menininkas geriausiai žino, kaip išdėlioti jo paties kūrinius. Tačiau, pasak fotografijos kūrėjo, architektas taip pat gali pasiūlyti be galo svarbių užduoties sprendimo būdų. "Dviese su Eimučiu parodą būtume išdėlioję kitaip. Tad įdomu pažvelgti į savo kūrinius iš šalies, pamatyti jų interpretaciją. Svarbu ir tai, kad atradome trečią pašnekovą, kuris įsiterpė į mūsų dialogą. Be to, architekto buvimas mums patiems labai palengvino užduotį", – teigė jis.

Kūrėjų duetas pastebėjo, kad jų dialogas vyksta tarsi tarp dviejų dimensijų – realios ir abstrakčios. Realius objektus vaizduojanti R.Treigio fotografija, greta ryškiaspalvių abstrakčių E.Markūno darbų, įgyja visai kitokią prasmę. "Mano tapyba – didelio formato, tad žiūrovas, norėdamas tinkamai ją įvertinti, privalo žvelgti iš tolo. Tuo tarpu fotografijos yra mažos, tad sukuria intymią atmosferą. Prie jų reikia prieiti labai arti, kad galėtum perskaityti perduodamą žinutę, – pastebėjo E.Markūnas. – Beveik monochrominė R.Treigio fotografija kontrastuoja su ryškia, ekspresyvia tapyba. Pasakyčiau, kad mano darbai yra jausminis pradas, o R.Treigio – racionalus."

Menininkai atkreipė dėmesį, kad fotografijos žanre atsispindi aiškus motyvas. Tuo tarpu abstrakti tapyba – tai improvizacija, leidžianti interpretuoti kur kas laisviau. Tad E.Markūno ir R.Treigio dialogas – tarsi žaidimas tarp dviejų, visiškai skirtingų, tačiau tuo pačiu ir turinčių sąlyčio taškų, sferų.

Kas? Paroda "Integracija".

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veiks iki rugpjūčio 25 d.