– Miela Lina, 21-erius metus esate Pažaislio muzikos festivalio kūrėjų komandos dalis, ar pamenate save dar iki festivalio? Galbūt tie devyneri metai, iki tapus kūrybinės komandos nare, prabėgo su festivaliu, tik kaip žiūrovei, klausytojai?

– Iš tiesų ribą „Iki Pažaislio muzikos festivalio“ savo mintyse dedu kur kas anksčiau nei pradėjau jame oficialiai dirbti: mano tėtis Justinas Krėpšta buvo vienas iš festivalio sumanytojų ir koordinatorių, tad neakivaizdžiai jo rengime dalyvavo visa šeima. Puikiai pamenu akimirką, kai su tėvais ir broliu lankėmės Pažaislio vienuolyne ir Justinas garsiai pagalvojo: „O kaip šiai sakraliai vietai tiktų klasikinė muzika!“. Atvirame ore vykstantys koncertai kitose šalyse nebuvo naujiena, o Lietuvoje tuo metu tokią tradiciją kūrė tik Sauliaus Sondeckio „Vasaros serenados“ Palangos gintaro muziejaus terasoje, tad tokia idėja prieš daugiau nei 30 metų buvo labai drąsi!

Taigi dar gerokai iki festivalio mano vasaros buvo pripildytos ne tik muzikos, juk abu tėvai muzikantai, o ir aš mokiausi muzikos gimnazijoje, bet ir pačių nerealiausių idėjų bei galimybių stebėti, kaip jos realizuojamos, ir kartu mokytis. Nuo pirmojo koncerto, surengto Pažaislio vienuolyne dar 1995-aisiais, metus iki pirmojo Pažaislio muzikos festivalio – buvau ne tik žiūrovė, klausytoja, bet ir šiek tiek užkulisių vaikas. Kartų ratas apsisuko, šiandien panašiai vasaras leidžia mano vaikai.

Organizatorių nuotr.

– Prisiminkite savo pradžią Pažaislio muzikos festivalyje.

– Oficialiai įsiliejau į festivalio komandą trumpam pavaduoti kolegę ir štai praėjo jau daugiau nei dvidešimt metų. Per šį laiką buvo visokių minčių ir abejonių, dažniausiai kylančių iš vidinio klausimo, kaip suderinti įvairius skirtingus dalykus – festivalio organizavimą ir grojimą, darbus ir šeimą, technines užduotis ir kūrybą, bet ilgainiui supratau, kad tobulo recepto tikriausiai nėra, o viskas pasidaro darymo būdu.

– Pažvelkite retrospektyviai į Pažaislio muzikos festivalį kaip gyvą organizmą: kas sudaro, įprasmina jo tapatybę, savastį, o galbūt nuolatinė kaita yra tai, kas leidžia išlikti gyvam ir gyvybingam, aktualiam ir reikalingam?

– Festivalis, kaip Jūs tiksliai ir pajutote, tikrai yra tarsi gyvas organizmas, tad jį taip pat veikia nuolatinė pasaulio kaita. Visgi man asmeniškai, o ir visai festivalio bendruomenei, kurioje ir mes organizatoriai, ir atlikėjai, ir klausytojai, ir bičiuliai bei partneriai, labai svarbu žinoti, kad vertiname ir puoselėjame tas pačias vertybes, perimtas iš Pažaislio festivalio įkūrėjų. Klasikinės muzikos ir išskirtinių paveldo bei architektūros erdvių harmonija, aukščiausia meninė kokybė, atvirumas ir galimybė susitikti su muzika kiekvienam – tokia festivalio vizija jau 30 metų.

Pastarųjų metų naujus uždavinius įprasmina festivalio moto „Kuriame meilę muzikai“ – greta pagrindinės programos festivalyje atsirado įvairių formų edukacijos, projektai, kuriuos kartu su profesionalais kuria ir atlieka jaunieji menininkai, socialinių koncertų ciklas „Susitikimai muzikoje“. Jaučiu labai daug prasmės šiose veiklose, man jos atrodo labai aktualios ir reikalingos.

– Pasidalinkite savąja profesijos ir pareigų tikrove: projektų kuratorės kasmetė ir kasdienė darbotvarkė ir dienotvarkė – kokios jos?

– Savo pareigas matau tarsi vėrinį ar mozaiką, kurią turiu sudėlioti iš meno vadovo surastų brangakmenių. Na, o už šių žodžių slypi dienos, kupinos laiškų, skambučių, planavimo, detalių derinimo, išeičių ir sprendimų ieškojimų. Festivalio organizavimas yra komandinis darbas. Ne paslaptis, kad nevyriausybinėse kultūros organizacijose darbuotojai dažniausiai dirba 2–3 žmonių darbus, ne išimtis ir mūsų įstaiga... Visgi mūsų mažutėje komandoje yra žmonės, kuriuos veda stiprus tikėjimas tuo, ką darome, pasitikėjimas vieno kitu, tiek daug energijos ir kūrybinio užtaiso, kad neįmanomi dalykai tampa įmanomais.

Organizatorių nuotr.

– Galima įsivaizduoti, jog projektų kuratorius turi daug iššūkių ir išbandymų, kurie veikiausiai neretai susiję su netikėtumais, ar tikrai? Tokios patirtys Jums asocijuojasi su maloniu adrenalinu ar labiau mėgstate, kai viskas vyksta pagal gerai parengtą planą?

– Organizuojant festivalį geras planas, kartais turintis net keletą variantų, yra tiesiog būtinas. Tačiau, kaip sakoma, mes planuojam, o ištinka gyvenimas. Tad labai mėgstu posakį „Kiekviena situacija turi daugiau negu vieną išeitį“, o iššūkių akivaizdoje stengiuosi kuo mažiau reaguoti ir kuo daugiau veikti. Mielai gyvenčiau be įvairių netikėtumų sukeliamo adrenalino, bet gal tada neįvertinčiau kaip gera, kai viskas klostosi sklandžiai (juokiasi).

– Miela Lina, pažvelkite į save Pažaislio muzikos festivalio rengimo kontekste, kokios esminės, Jums svarbiausios pamokos, kurios leido įvykti asmenybiniam kokybės šuoliui-virsmui?

– Yra tiesos, jog susidūręs su iššūkiais žmogus kur kas efektyviau panaudoja kūrybiškumo resursus jiems išspręsti. Ir klaidas juk reikėtų vertinti kaip gyvenimo pamokas bei galimybes išmokti kažko naujo. Gal todėl, kad mano mokymosi įpročiai ateina iš muzikos srities, kurioje neišmoksi groti per naktį, aš tikiu kasdieniu, tegul ir beveik nepastebimu, žmogaus virsmu. Net ir tais atvejais, kai, rodos, įvyko šuolis, juk reikėjo žengti daug mažų žingsnelių, kad užliptum į kalną, tiesa? Nuo pat pirmųjų metų festivalyje teko laimė dirbti su išskirtinėmis asmenybėmis, susitikti su fantastiškais atlikėjais bei kūrėjais – jie kasdien mane įkvepia, skatina mokytis ir tobulėti.

– Philipas Glassas savo knygoje „Words Without Music“ („Žodžiai be muzikos“) žymi, jog muzikos menas ir muzikos verslas nėra tas pats – nekvestionuotina tiesa. Jūsų vertinimu, kas Pažaislio muzikos festivaliui leidžia gyvuoti ir orientuotis būtent į muzikos meną, siekiant išpildyti misiją „Kuriame meilę muzikai“?

– Man regis, kad raktu tampa būtent stiprus mūsų festivalio misijos žinojimas ir aiškios vertybės, kuriomis vadovaujantis kuriamas festivalis.

– Sutelkdama žvilgsnį į jubiliejinio Pažaislio muzikos festivalio programą, ką Jūs, kliaudamasi intuicija, asmeniniu skoniu, rekomenduotumėte, kviestumėte leistis patirti interviu skaitytojams?

– Rengiant programą į kiekvieną festivalio koncertą įdedu daug širdies, todėl, atrodo, neįmanoma kažkurio išskirti. Kartu kiekvienas koncertas toks skirtingas ir vertas būti pažintas, o gal kaip tik gali tapti galimybe muzikai paliesti ir pažinti mus. Ką tikrai žinau: šventinėje Pažaislio festivalio vasaroje tikrai bus gausu koncertų, kurie mus praturtins, dovanos galimybę patirti kažką didesnio, tikresnio, o kartu ir subtilaus bei ypač jautraus. Svarbiausia – leisti(s) tai patirti!

– Kaip byloja festivalio pavadinimas, Pažaislio vienuolynas yra pagrindinė ir svarbiausioji muzikos meno išsipildymo erdvė, prašom asmenine pajauta apibūdinkite šią unikaliai įstabią baroko architektūros šedevro, it perlo įvairiaprasmiai puošiančio ne tik festivalį, bet ir miestą, visą šalį, vietą, erdvę, jos prasminį turinį.

– Man atrodo, kad sakrali Pažaislio vienuolyno erdvė visada pasiruošus dovanoti žmogui harmonijos dovaną. Harmonijos pasaulyje, harmonijos tarp žmonių, harmonijos žmogaus viduje. O tada, kai Pažaislyje skamba muzika, rodos, įvyksta išsipildymas, ne tik muzikos meno, kaip Jūs jautriai pavadinote, bet ir dar ko didesnio.

– Žinia, esate pianistė, koncertmeisterė, tad bendrąja ir pačia asmeniškiausia prasmėmis – kas Jums yra muzika? Kai ji nutyla išorėje, juk dažnai dar aidi ir aidi žmogaus vidiniame pasaulyje, atskleisdama ir išskleisdama vaikščiojate neišvaikščiojamus interpretacijų klodus, tad ką ir kaip ji byloja, kai, rodos, visa nutilę ir tyli, o iš tylos kyla būties ištarimai?..

– Jūsų klausimas, man regis, apibūdina žmogaus santykį su daugeliu jam iki galo nepažinių dalykų – menu, filosofija, religija, kosmosu, tos būsenos, jausmai ir pojūčiai taip sunkiai leidžiasi įvardijami žodžiais... Visgi norėčiau atsakyti paprasčiau.

Kaip tik diskutavome su vyru, kurį taip pat nuo gimimo muzika supa įvairiausiomis formomis ir pavidalais, kad mums muzika yra visiškai natūrali gyvenimo dalis. Tai nereiškia, kad tokiu būdu ji tampa kasdienės buities rutinos dalimi. Mes juk nesirenkame kvėpuoti. Ar tik nėra taip, kad ne mes renkamės muziką, o ji mus? Toks tad mano asmeniškasis pajautimas, o kalbant bendriau – man labai graži ir brangi šviesaus atminimo kompozitoriaus Vidmanto Bartulio mintis: „Muzika mus auklėja, muzika mus taurina... Mėgstamos muzikos dėka mes atrandame naujus draugus, pamilstame mums artimus žmones, linkime visiems gero, net patys daromės šiek tiek geresni...“

– Pasitinkant jubiliejinį Pažaislio muzikos festivalį, ką ir kodėl ištartumėte organizatoriams ir kūrėjams, savo kolegoms, sau pačiai, žinoma, visiems dalyviams ir ištikimiems gerbėjams, mylėtojams, taip pat ir tiems, kurie festivalį atras pirmąsyk?

– Jau pažįstantys festivalį žino – muzikos menas toks efemeriškas, kiekvienas koncertas yra tarsi tas pirmas kartas. Net, kai atrodo, jog žinai, ko laukti ir tikėtis, muzika tave gali paliesti visiškai naujai ir netikėtai. O jeigu kartais iš pirmo karto nepaliestų – juk su klasikine muzika panašiai kaip su gurmanišku maistu ar Mažojo princo lape – daug dalykų gyvenime reikia prisijaukinti... Kai einant po koncerto už nugaros išgirsti „aš vis dar drebu nuo tos muzikos“, supranti, kokia maža ir kartu didelė paslaptis yra muzika.

Festivalio bilietai ir informacija: www.pazaislis.lt