Pasitinkant 30-ajį Pažaislio muzikos festivalį, literatūrologė Elvina Baužaitė kalbino festivalio meno vadovą tenorą Edgarą Montvidą.

– Gerbiamas Edgarai, esate dalinęsis, jog pasiūlymas tapti Pažaislio muzikos festivalio meno vadovu iš pradžių kiek išgąsdino, sukėlė nerimastį – ar sugebėsiu, ar pavyks suderinti pareigas, jų diktuojamas užduotis ir aktyvią operos solisto karjerą?.. Jau penkti metai, kaip regite, vertinate ir apibūdintumėte savąją patirtį?

– Manasis intuityvus noras imtis šio darbo pasiteisino. Esu kūrybingas, žinių trokštantis žmogus, tad idėjų kol kas man nestinga. Dainuodamas svečiose šalyse, nuolat mezgu kontaktus su įvairiais atlikėjais, dirigentais, kolektyvais ir kviečiu juos atvykti į Pažaislio muzikos festivalį. Tai – ne kabinetinis darbas, turi nuolat keliauti, lankytis, klausyti, bendrauti, kviesti. Šiuo atveju puikiai dera abi veiklos: kaip atlikėjo ir kaip meno vadovo. Be abejo, meno vadovo pareigos mane labai praturtina, plečia muzikos suvokimo ribas, lavina skonį. Tiesiog moko, dovanoja naują patirtį, kuria, neabejoju, pasinaudosiu ateityje.

– Kokias patirtis įvardintumėte asmeniniais, o kartu ir komandiniais didžiausiais iššūkiais, išbandymais, su kuriais susidurta ir kurie sėkmingai išspręsti, todėl tapę svarbiais pasiekimais, laimėjimais? Kokias patirtis akcentuotumėte, kaip leidusias, paskatinusias augti, tobulėti, išnaudoti iki tol nežinotus talentus, išplėtoti Jūsų asmenybės reikšmingas savybes.

– Su įvairiausiais iššūkiais susiduriame kasmet ir nuolat, tai normali būsena. Kaip ir visi meną kuriantys ir siūlantys, organizuojantys, esame priklausomi nuo mecenatų geranoriškumo. Festivalis turi gerų, laiko patikrintų draugų, įgyjame ir naujų.

Esame labai nedidelis kolektyvas, tai, mano manymu, yra privalumas – nepasiklystame biurokratinėse džiunglėse. Mes kartu su Lina Krėpštaite rūpinamės menine festivalio dalimi, Giedre Mikaitiene – žemiškąja (šypteli). Tačiau nėra taip, kad nesąveikautume tarpusavyje. Kartu sprendžiame visas problemas, nuo rėmėjų iki reklamos, naujų erdvių koncertams paieškų ir t. t. Tai labai komandinis darbas. O komanda, mano galva, yra puiki. Puiki mokykla!

Mieguistas patogumas, sotumo jausmas gali būti labai pavojinga savijauta menininkui.

Mieguistas patogumas, sotumo jausmas gali būti labai pavojinga savijauta menininkui. Kūrybinis alkis, žingeidumas, gebėjimas stebėtis yra ta varomoji jėga, neleidžianti vandeniui užpelkėti. Būtina nuolat praverti duris bei langus ir sukelti skersvėjį! Kalbu metaforomis, tačiau turiu drąsių ambicijų!

– Kaip festivalio meno vadovas, taip pat ilgametis festivalio dalyvis, išpildęs ne vieną unikaliai išskirtinės programos koncertą, ir, žinoma, kaip klausytojas, žiūrovas, apibūdinkite Pažaislio muzikos festivalį – kas ir koks jis, galvojant būtuoju, esamuoju ir, tikėtina, būsimuoju laiku. Kas ir kokios išskirtinės unikalumo žymės, kurias regite ir įvardintumėte, remdamasis savo pasauline patirtimi, muzikine raiška aplankytų tarptautinių festivalių horizonto kontekstu, išgryninkite Pažaislio muzikos festivalį, kaip tą baroko perlą.

– Manau, nesuklysiu sakydamas, kad laikas ir yra tas puikusis grynintojas, išbandytojas. Laikas patikrina ar buvai teisus, leidžia į dalykus pažiūrėti retrospektyviai – tarsi koks paukštis (ar dronas, kalbant XXI amžiaus realijų kalba (šypteli)), pakilęs pamatai visą paveikslą, o ne tik mažas detales būdamas labai arti įvykių.

Tad štai jau 30 metų, o festivalis tik auga, plečiasi, atrandamas ir atrasdamas naujus talentus, gebantis prisikviesti pasaulio pripažintus kūrėjus, dovanojantis premjeras, ugdantis ir suteikiantis trampliną jauniems muzikams, paversdamas žydinčias vasaros pievas viena skambančia simfonija, atnešdamas gyvastį ir puikiai susiliejantis su barokinėmis vienuolyno linijomis. Nuostabu, kaip sąveikaujame su Kauno architektūra, kaip muzika įkvepia gyvybę pamirštiems dvarams.

– Užsiminus apie baroko perlą, prašyčiau pasidalinti asmenine pajauta – rega, klausa, uosle, lytėjimu – visa apimančiais potyriais, kas, ką ir kaip sužadina, sujaudina lankymasis ir dargi dainavimas Pažaislio vienuolyno kiemelyje, juk tai tokia unikali, sakralios vietos atmosfera apglėbianti erdvė?

– Visi, apsilankę šioje erdvėje, nelieka abejingi. Čia juntama istorinė meno ir religijos įkrova. Elegantiškos barokinės linijos suteikia taip šiandien reikalingos harmonijos. Svečiams nuolat siūlau atvykti į koncertą Pažaislio vienuolyne keliomis valandomis anksčiau ir pasivaikščioti palei marias, paskanauti puikių patiekalų čia įsikūrusiame restorane, pasimėgauti ramybe, o tada jau – klausytis koncerto!

– Drįstu teigti, kad Jums įsiliejus į festivalio organizatorių komandą, reikšmingai išsiplėtė koncertų erdvių laukas, taip pat festivalis išsiskleidė nebe kaip tik klasikinės akademinės muzikos žiedas, bet atsiskleidė kaip apskritai profesionalaus įvairiažanrio, daugiastilio skambesio scena. Kaip Jūs tai regite, vertinate; ar pavyko pritraukti daugiau auditorijos, ypač galvojant apie jaunąją kartą; ar pavyko pasiekti tuos, kurie galbūt linkę akademinę muziką aplenkti, manydami, kad jos nesuprasią, kad ji pernelyg sudėtinga; ar tiesiogine ir perkeltine prasme festivalio vizija Klasikinė muzika be frako jau įgyvendinama, kartu ir misija – kurti meilę muzikai, įgalina suburti XXI amžiaus visuomenę, siūlant jai daugybę įvairių patirčių, tačiau kartu atvedant ir į klasikinės muzikos koncertą?

– Nuolat ieškome naujų erdvių, naujų formų, naujo skambesio. Kol Kaunas neturi modernios koncertų salės, tol muziką nešame ten, kur tik galime, kaip kokį deglą. (Šypsosi.)

Festivalio pavadinime užkoduota žinia – Pažaislio muzikos festivalis, nors pirmiausia orientuojamės į klasikinę muziką, tačiau džiaugiuosi, jog į savo programas įtraukiame ir kitokio žanro profesionaliosios muzikos.

Mano galva, jaunoji auditorija pati turi atrasti meilę muzikai. Jokiais būdais nereikėtų prievarta versti jaunus žmones klausytis kartais gan sudėtingos klasikinės muzikos. Mūsų misija – supažindinti, tarsi pasiūlyti degustuoti įvairius muzikos skonius, kviesti leistis į įvairiausius, galbūt ir netikėtus muzikinius potyrius, o paskui kiekvienas jau pats pasirinks, kas patinka, kas ne. Tam tikrai muzikai reikia patirties. Juk nesiūlome kūdikiui mėlynojo pelėsinio sūrio! Viskas savo laiku.

Pamenu, kai pats buvau Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos moksleivis, ieškojau, domėjausi, taip atsiradau maestro Giedriaus Kuprevičiaus paskaitose Vytauto Didžiojo universitete, bet didžiausios įtakos man turėjo paskaitos-muzikavimai jo namų sode, Žaliakalnyje. Ten pirmą kartą išgirdau Aleksandro Skriabino Ekstazes poemą, kuri liko vienu mylimiausių mano kūrinių. Štai tokie susitikimai su muzika gali būti lemtingi gerąją prasme. Stengiamės šią misiją išpildyti.

O dėl frako... Na, juk tai gražus ir elegantiškas rūbas. (Nusijuokia.) Savo apranga atlikėjas išreiškia pagarbą žiūrovui ir scenai, tad niekada nelipčiau scenon, pavyzdžiui, vilkėdamas džinsus, na, nebent tai sceninio pastatymo kostiumo dalis. Beje, malonu, kai savo pagarbą atlikėjams išreiškia ir publika...

Šiųmetė programa išties turtinga ilgamečių festivalio draugų pasirodymų! Net keturi didieji koncertai vienuolyno didžiajame kieme.

– Tęsiant minį, prašyčiau, kaip meno vadovui, pažvelgti į 30-ojo Pažaislio muzikos festivalio programą, kokie, Jūsų vertinimu, svarbiausi koncertai, liudysiantys ilgaamžiškumą? Kas ir kaip įprasmins gyvybingumą, nuolatinį ir nepaliaujamą kismą, užtikrinant muzikos įvairiapusiškumo paletę, galvojant apie žanrų, stilių, taip pat šalių ir kultūrų skambesius festivalio scenose?

– Šiųmetė programa išties turtinga ilgamečių festivalio draugų pasirodymų! Net keturi didieji koncertai vienuolyno didžiajame kieme. Jubiliejų gausa, pasaulio žvaigždžių pasirodymai. Rečitaliai. Netikėtos erdvės, muzikiniai piknikai, koncertai visai šeimai. Programa tikrai įkvepianti ir turtinga stilių. Jau netrukus paskelbsime visą festivalio programą.

– Gerbiamas Edgarai, rugpjūčio 31-ąją 19.30 val., minint Jūsų asmeninį jubiliejų, Pažaislio vienuolyno kiemelyje skambės Giacomo Puccini operos Toska koncertinis atlikimas. Drauge su Jumis kūrinį išpildys sopranas Aušrinė Stundytė, bosas-baritonas Kostas Smoriginas, Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Robertas Šervenikas) ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojant meno vadovui – maestro Gintarui Rinkevičiui. Puccini Toska, tikiu, gerai žinoma Pažaislio muzikos festivalio auditorijai, tačiau iš asmeninės perspektyvos pažvelkite į kūrinį ir pasidalinkite Jums esmingais, galbūt slaptingais ir slėpiningais niuansais.

– Savo tikrąjį jubiliejų minėsiu Lozanos operos scenoje, tą vakarą atlikdamas Don José vaidmenį Georgesʼo Bizet operoje Karmen. Geresnio būdo švęsti jubiliejų net negalėčiau sau palinkėti. Atvyks mano draugai, šeima! Na, o Cavaradossi – dovana sau pačiam: norėjau išbandyti šį vaidmenį, kuris tarytum iš horizonto vis mojo man ranka... (Šypteli.) Dažniausiai statoma opera pasaulio scenose, neabejotinai puikiai pažįstama ir Lietuvos publikos. Nepaprastai dėkingas, kad šiame koncerte sutiko dainuoti visa plejada mano draugų ir kolegų. Beje, nors šis koncertinis operos atlikimas įvyks tik rugpjūčio gale, tačiau pusės bilietų jau nebėra. Laukiame tikro anšlago! (Šypsosi.)

– Mūsų pokalbis tarytum 30-ojo Pažaislio muzikos festivalio uvertiūra, tad Jūsų žodžiai pasitinkant reikšmingą jubiliejų, kurį gegužės 31-ąją 20.30 val. pradės Georgo Friedricho Händelio oratorija Mesijas Pažaislio vienuolyno kiemelyje.

– Kviečiu visus švęsti Pažaislio muzikos festivalio jubiliejų, nerti į muzikos vandenyną ir atrasti dar neatrasta!