Smalsiausi – vaikai

Kai P.Mašioto anūkė Baniutė Mašiotaitė-Kronienė Kaune užsuko į Lietuvių tautinės muzikos istorijos muziejų, čia jos laukė labai marga klausytojų auditorija: nuo pradinių klasių moksleivių, jų tėvelių iki garbaus amžiaus kauniečių.

Nieko nuostabaus, kad dauguma susitikimo dalyvių buvo mažieji smalsuoliai iš P.Mašioto pradinės mokyklos. "Noriu daugiau sužinoti apie žmogų, kurio vardu pavadinta pradinė mokykla Kaune", – atsakė devynmetė Ieva, paklausta, ko tikisi iš susitikimo su rašytojo anūke. Mergaitė, kaip ir kiti muziejaus salėje sėdėję vaikai, apipylė P.Mašioto palikuonę daugybe nenaivių klausimų.

Viešnia iš JAV drauge su kartu atvykusiomis P.Mašioto giminaitėmis Danute Andriušyte-Butrimiene ir Janina Kudirkaite-Žemaitaitiene pabrėžė, jog P.Mašiotas – ne vien žinomų pasakų kūrėjas. Tai žmogus, kuris drauge su kitais bendraminčiais kūrė modernią Lietuvą.

Apie gyvenimą trumpai

Priminsime, kad P.Mašiotas gimė 1863 m. Vilkavišio rajone, dūminėje ūkininko šeimos pirkioje, kurioje ne kartą prieglobstį rado Šešupę perbridę knygnešiai. Iš jų paliktų knygelių ir maldaknygių mažasis Pranukas pramoko skaityti, o rašyti mokėsi pasmailinta žąsies sparno plunksna. Baigęs Marijampolės gimnaziją ir Maskvos universitete įgijęs gimnazijos mokytojo matematiko specialybę, dirbo įvairiose carinės Rusijos mokyklose, bendradarbiavo pirmuosiuose lietuviškuose laikraščiuose "Aušra" bei "Varpas", Rygoje sutelkė lietuvius į scenos mėgėjų ir švietimo draugijas, pradėjo rašyti pasakas. 1894 m. jis vedė iš Linkuvos apylinkių kilusią išsilavinusią dvarininkaitę Mariją Jasienskytę.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, P.Mašiotas su žmona pasitraukė į Rusiją, kur Voroneže vadovavo lietuviškai Martyno Yčo įkurtai berniukų ir mergaičių gimnazijai, dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti ir t.t. Baigiantis karui, P.Mašiotas grįžo į Lietuvą, 1919–1923 m. buvo Lietuvos švietimo viceministras, vėliau – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius. 1929 m. išėjęs į pensiją, atsidėjo literatūriniam darbui, gyveno Kaune. Mirė 1940 m., ilsisi Petrašiūnų kapinėse.

Anūkė apie senelį

"Man teko bendrauti su seneliu iki jo mirties 1940 m. rudenį. Mačiau, kaip jis buvo priverstas palikti savo namus Kaune, kaip suėmė jo dukrą Mariją Mašiotaitę-Urbšienę. Netrukus po to jis ir mirė. Senelį – esu jo sūnaus Jono dukra – atsimenu savo vaikystėje. Kai buvau penkerių, tėvai man įdavė portfelį, kuriame buvo pieštukų, sąsiuvinis ir išsiuntė pas senelį mokytis rašyti bei skaityti. To jis mokė ramiai, kantriai, niekada nepykdamas. Beje, jis visada pavaišindavo mane šokoladu, kurį laikė viename rašomojo stalo stalčiuje", – pasakojo P.Mašioto anūkė.

Rašytojas gyveno K.Donelaičio g. 2A (dabar – 4A) – name, kurį projektavo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Namas stovėjo Parodos kalno papėdėje, tačiau jo sklypas kilo terasomis iki pat kalno viršaus. Sklypas buvo suprojektuotas, anot B.Mašiotaitės, nuostabiai: augo daug dekoratyvinių medžių ir krūmų, vešėjo sodas, kuriame augo net ir baltosios vyšnios, auksinio reneto veislės obelis, o patvoriuose – avietės. Kieme buvo galima pamatyti du šuniukus, kurių vardai buvo susiję su senelio studijuota matematika – Pi ir Pusytė, kuri, beje, buvo vieno paauglio suspardyta Trakų gatvėje, kai P.Mašiotas su ja ten vaikštinėjo.

Prasminga dovana

"Senelis vasarą atvažiuodavo pas mus – į Kačerginę. Net ir vasarodamas buvo labai tvarkingas ir punktualus: kėlėsi, valgė, vaikščiojo, rašė visada tuo pačiu laiku. Beje, jis man užrašydavo ir dovanodavo kiekvieną naują savo knygą. Aš jas visas turėjau, bet kai mūsų šeima 1944 m. nutarė trauktis iš Lietuvos į Vakarus, į valtį, kuria plaukėme į Vilkiją, sudėjome tik būtiniausius daiktus, o knygos liko Kačerginėje", – pasakojo viešnia.

"Kai suaugau, aktyviai dalyvavau įvairių JAV lietuvių organizacijų veikloje, rėmėme nuo karo pasekmių pabėgusius į JAV lietuvius, padėjome atsikūrusioje Lietuvoje steigti vaikų dienos centrus… Vaikai... – staiga prisiminė B.Mašiotaitė, – aš esu skautė nuo šešerių metų ir skautauju iki šiol. Norėčiau, kad Lietuvoje būtų daugiau skautų, o į klausimą, kodėl negrįžtu, nuoširdžiai atsakau – 50 metų to nebuvo galima padaryti, o dabar aš jau per sena. Be to, JAV gyvena mano sūnus, dukra, du anūkai ir du proanūkiai."

Priminsime, kad B.Mašiotaitė atgautą tėvų Veronikos ir Jono Mašiotų namą, kuriame vasarodavo, kurdavo ir gyvenimo pabaigoje gyveno vaikų švelniai vadintas pasakų seneliu P.Mašiotas, tėvų biblioteką padovanojo Kačerginės Prano ir Jono Mašiotų palikimo puoselėtojų draugijai. Pastaroji prižiūri šį palikimą, rengia Mašiotynėje kūrybines stovyklas ir kt.

Palikimas ir tradicijų tąsa

2013 m. minint vaikų rašytojo, pedagogo ir publicisto 150-ąsias gimimo metines, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius premiją, kurią IBBY kasmet skiria už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams, pavadino Prano Mašioto vardu.

P.Mašiotas rašė žinių stokojančiam kaimo vaikui knygeles, kurios mokė gerumo, buvo pirmieji gamtos, istorijos ir geografijos žinių šaltiniai.

Rašytojas išleido apie 30 originalių ir 60 verstinių knygelių vaikams bei jaunimui, 12 matematikos, fizikos, istorijos vadovėlių, pradžiamokslį darbininkams, paskelbė daug straipsnių spaudoje, paliko ir neišspausdintų originalių veikalų.

Lietuvoje yra trys mokyklos, pavadintos P.Mašioto vardu. Viena jų – Kaune.

2013 m. išleista Redos Tamulienės ir Kęstučio Urbos sudaryta knyga "Prano Mašioto šviesa", kurioje pirmą kartą skelbiami rašytojo publicistikos straipsniai, atsiminimai, laiškai, artimųjų, amžininkų, mokinių atsiminimai, kalbos įvairiomis progomis.