Prisimenu tuos metus, kuomet būsimo baseino esantys kaimai bei vienkiemiai buvo išlekiamo. Tai ne buvo tremtis, bet gyvenimą nugyvenusiam ir daug prakaito išliejusiam varganam ūkininkėliui tai tikrai nebuvo lengva. Buvo sutekti persikėlimui pinigai ir net galimos vietos nurodyta. Vieni - stipraia ėmėsi šito darbo, kiti - žiūrėjo abejingai. Netruko atsirasti ir "geradėjų" už ne menką sumelę žadėjusių "patavarkyti taip, kad keltis nereikėtų". buvo ir tokių, kurie puolė savo trobeles remontuoti bei plėsti. O buvo ir tokių, kurie tuos pinigus pragėrė. Tai pas vienus bei kitus, atvyko milicija su technika, daiktus iškėlė artimiausion aukštumon, o trobas - nugriovė. Tokiems tai finalas buvo skaudžiausias. Dėl tose vietose (raistuose, pievose, slėniuose) gyvenusiųjų dvasių (mūsų protėvių garbintų dievų) nieko nežinau, tai labai malonu, kad senolių tikėjimo dvasia nemiršta, randa sau vietą ir modernių laikų pasaulėjautoje.