Dvi studentų ir profesionalų grupės, konsultuojamos „Design for All“ ambasadoriaus Pete'o Kercherio, apmąstė Sugiharos namų ir muziejų supančio kvartalo atnaujinimo bei pritaikymo platesnei auditorijai galimybes. Po idėjų pristatymo su tinklo „EIDD-Design for All Europe“ viceprezidentu administracijai Pepetto'u Di Bucchianico'u, svečiu iš Italijoje esančio „G. d’Annunzio“ Chieti ir Pescaros universitetų, aptarta „Dizaino visiems“ koncepcija ir jos pritaikymas kasdieniame gyvenime.

– Pirmiausia iššifruokime jūsų atstovaujamos tarptautinės organizacijos pavadinimą. „EIDD-Design for All Europe“ skamba rimtai ir kiek paslaptingai!

– EIDD – pradinis tarptautinio tinklo, kuris daugiausiai dirbo su neįgaliųjų integracija, pavadinimas – „European Institute of Design for Disability“ („Europos dizaino neįgaliesiems institutas“). Tuo metu nebuvau organizacijos narys, bet iš to, ką žinau, galiu pasakyti, kad gana greitai jos steigėjai suprato, jog yra didesnių, plačiau išsikerojusių iššūkių, tai atsispindi naujame pavadinime – „Design for All Europe“ („Dizainas visiems Europoje“).

– Esate organizacijos viceprezidentas, kaip juo tapote?

– Esu organizacijos „Design for All Italy“ prezidentas, o ji – viena pirmųjų tarptautinio tinklo narių. Prieš keletą metų tapau savo šalies atstovu Europos tinkle. Kas dvejus metus vyksta organizacijos valdybos rinkimai, tad jau antrą kadenciją užimu šias pareigas.

Jei pradėčiau nuo pradžių, turėčiau paminėti, kad esu architektas. Studijuodamas technologijos kultūros ir dizaino inovacijų doktorantūroje „G. d’Annunzio“ Chieti ir Pescaros universitete, lygiagrečiai gilinausi į ergonomikos mokslą Milano politechnikos universitete. Baigęs studijas, tapau „G. d'Annunzio“ universiteto tyrėju, o savo tyrimų sritį iš ergonomikos dabar vadinu „tradicine ergonomika“, kuri transformavosi į „Dizaino visiems“ koncepciją.

– Ar norite pasakyti, kad ergonomika plačiąja prasme neapima ir „Dizaino visiems“ vertybių?

– Pagrindinė ergonomikos problema ta, kad jos tyrimų objektas yra vidutinis žmogus. Studijų metu supratau, kad, deja, o galbūt visai ne deja, mes visi esame skirtingi, todėl vidutinis žmogus paprasčiausiai neegzistuoja. Mane ėmė dominti žmonių įvairovė ir aš pradėjau gilintis į „Dizaino visiems“ filosofiją.

– Minėjote, kad Italija tapo viena pirmųjų „Design for All Europe“ narių. Ar tai reiškia, kad ši filosofija Italijoje įgyvendinama sėkmingiau nei kitur? Ar dėl to galime daryti prielaidą, kad ši filosofija Italijoje priimama sėkmingiau?

– Tarptautinė organizacija vienija 34 narius – universitetus, miestus, nevyriausybines organizacijas, tyrimų centrus ir kt. – 17-oje šalių. Nors italų kompanijos ir įstaigos noriai prisideda prie organizacijos veiklos, mums vis dar sunku įtikinti tuos, kurie priima lemtingus sprendimus. Europoje, kiek man teko pastebėti, žmonės šiek tiek jautresni, kad ir kalbant apie neįgaliųjų integraciją visuomenėje. Italijoje svarbūs asmenys daugiau koncentruojasi į dabartį, ne į ateitį.

„Dizainas visiems“ – tai visi pojūčiai ir visa tai, kas nutinka kasdieniame gyvenime.

– Kur dar, be architektūros ir dizaino, gali būti taikomi „Dizaino visiems“ principai?

– „Dizainas visiems“ – tai visi pojūčiai ir visa tai, kas nutinka kasdieniame gyvenime. Ypač aktualu yra ženklinimo sistema viešosiose miestų erdvėse. Ženklai ir nuorodos turi būti suprantami visiems, net mažiems vaikams. Užsiminęs apie vaikus, norėčiau pasidžiaugti tuo, kad abi savo vizijas Sugiharos namams pristačiusios komandos pagalvojo ir apie juos, ir apie tėvus su vėžimėliais.

Visai nesvarbu, kokį projektą vystote. Svarbiausia – nuo pat pradžių įtraukti žmones, kuriuos projektas liečia, kurie juo naudosis. Dažniausiai tai kaimynystėje gyvenantys žmonės, bendruomenės, apie juos galvoti reikia jau pradinėje projekto stadijoje. Žinoma, pradžioje žmonės kuklinasi, bet, pakvietę juos kavos, parodę jiems dėmesį, susitikimo pabaigoje tikrai išgirsite naudingų įžvalgų ir nuomonių.

– Ar „Dizainas visiems“ – tai universalus dizainas?

– Tai nesibaigianti diskusija. Yra atvejų, kai šios sąvokos tampa sinonimais. Visgi, mano nuomone, „Dizainas visiems“ yra aukštesnė pakopa. Tai – ir politinis procesas, kuriame labai svarbus įsitraukimas, ne tik pats dizainas.

– Ką manote apie rajoną, supantį Sugiharos namus? Pristatydamos idėjas abi komandos kalbėjo apie būsimus turistų srautus, kuriuos pritrauks vystomas „Atminties rato“ maršrutas. Ar jis gali būti sėkmingas tokiame ramiame gyvenamajame rajone?

– Iš to, ką mačiau, suprantu, kad tai išties rami vieta. Taigi labai svarbu, kad rajono gyventojai suvoktų istorinę jo vertę ir prasmę. Labai daug gerų projektų veikia blogai, nėra priimtini aplinkiniams gyventojams vien dėl to, kad jie nesijaučia idėjų dalimi.

Galiu pasidalinti pavyzdžiu iš Brno miesto Čekijoje. Gana turtingame Černá Pole yra žymi Mies van der Rohe suprojektuota Tugendhat vila – vienas žymiausių lankytinų objektų mieste. Nusprendęs ją aplankyti neieškojau ženklų, bet klausinėjau vietos gyventojų. Visi buvo labai paslaugūs, o paskutinis, nurodęs kelią, labai didžiavosi, kad gyvena šalia tokio svarbaus pastato. Toks požiūris – siekiamybė, nors tikiu, kad Brno kelias iki to nebuvo lengvas.

– „Kaunas 2022“ tapo tarptautinio tinklo dalimi – kokios naudos iš to gali tikėtis mūsų miesto architektai, dizaineriai, kiti profesionalai?

– Kaip pasakytų „Dizaino visiems“ ambasadorius P. Kercheris, reikia ne ieškoti naudos sau, bet galvoti, ką organizacijai gali suteikti tu. Be abejo, svarbiausias tinklo privalumas yra pats tinklas, galimybė susipažinti su kolegomis, keistis idėjomis, praktikomis. Pats esu įsitraukęs į akademines diskusijas, o „Kaunas 2022“ taps naujo tinklo projekto „CITInet“ („Creativity, IT and Innovation network“ – „Kūrybos, informacinių technologijų ir inovacijų tinklas“) dalimi. Tai – ir verslo bei kompetencijų auginimo galimybės. Kaunas jau dabar turi daug patirties organizuojant tarptautinius renginius.

– Ar „Dizaino visiems“ filosofijos pritaikymas gali padėti ieškant investicijų projektui?

Tiesiogiai – ne, bet, žinoma, „Dizainas visiems“ – tai puiki galimybė inovacijoms. Tai ir viena dažniausiai aptarinėjamų temų Europos Komisijoje, o tai reiškia galimybę gauti įvairių fondų ir programų finansavimą, jei koncentruojamasi į aktualią sritį – tarkime, visuomenės senėjimą. Man asmeniškai atrodo, kad pravarčiau pirmiausia rasti fondą, o tuomet finalizuoti projektą. Būtent tokį kelią būčiau siūlęs Sugiharos namų dirbtuvių dalyviams. Žinoma, jaunų žmonių galvose knibžda idėjų, bet, jei esi profesionalas, jų visada turėsi. Daug svarbiau, pirmiausia, aiškiai įsivardinti iššūkius – nenaudojame žodžio „problema“. Tiesą sakant, jei dizaineris nesugeba rasti sprendimo iškilusiam iššūkiui, tai – problema!