Puikios atlikėjos, gebančios subtiliai interpretuoti Fryderyko Chopino kūrinius, įtaigiai perteikti šiuolaikinius fortepijoninius opusus, veikla neapsiriboja vien scena. Š.Čepliauskaitė propaguoja lietuvių kompozitorių kūrybą, dirba didelį švietėjišką darbą – dalijasi savo žiniomis su įvairių renginių auditorija, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijoje jauniesiems pianistams perteikia atlikimo paslaptis, svetur veda meistriškumo kursus. Akademinė veikla ir jai pačiai plačiau atvėrė pažinimo vartus, už kurių randa turtingą, dar per menkai tyrinėtą lietuvių muzikinės kultūros paveldą.

– Studijavote Lietuvoje, o stažuotę pasirinkote Lenkijoje, Varšuvos muzikos akademijoje. Nuo to laiko palaikote gana glaudžius ryšius su lenkų muzikais, artimiau pažįstate Lenkijos muzikinę kultūrą. Norisi paklausti apie jūsų patirtis – kas yra bendro ir kas skiriasi Lietuvos ir Lenkijos muzikų profesiniame gyvenime?

– Pagrindinius skirtumus, sakyčiau, lemia keli veiksniai: Lenkijos dydis, jos nepriklausymas Sovietų Sąjungai ir F.Chopinas. Kaip valstybė, turinti gerokai daugiau gyventojų, kartu ir muzikų, Lenkija suteikia daugiau galimybių muzikos renginių įvairovei ir muzikantams profesionalams ruošti. Lietuvoje yra dvi aukštosios muzikos mokyklos – VDU Muzikos akademija ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, o Lenkijoje – aštuonios.

Kaip valstybė, priklausiusi Rytų blokui, tačiau neįėjusi į Sovietų Sąjungos sudėtį, ji buvo atviresnė muzikams iš viso pasaulio ir turėjo geresnes sąlygas puoselėti savo nacionalinę kultūrą. F.Chopino kultas – ypatingas reiškinys, žavintis ne tik jo muzikos gerbėjus, bet ir visus turistus, apsilankančius Lenkijoje: tūkstančiai susirenka į koncertus vasaros sekmadieniais Lazienkų parke prie F.Chopino paminklo, netrūksta publikos jo gimtojoje Želazova Volioje ir tėvų salone Varšuvoje prie universiteto, jo muzika gyvai grojama kavinėse, kas penkeri metai vyksta jo vardu pavadinti pianistų konkursai.

Šis kultas labiausiai ir įsiminė ir padarė įspūdį, kai keleri metai po nepriklausomybės atkūrimo teko stažuotis F.Chopino muzikos akademijoje (dabar Muzikos universitetas) Varšuvoje. Beje, ten mane ir atviliojo F.Chopino muzika ir galimybė mokytis pas garsiąją šopenistę, tikrą fortepijono pasaulio žvaigždę prof. Barbarą Hesse-Bukowską. Jos nuomonė man buvo aukso vertės – manau, kiekvienam jaunam žmogui labai svarbu gauti galimybę pabendrauti su tokio lygio profesionalu; tos gairės padeda labiau pasitikėti savo interpretaciniais sprendimais, o teigiami įvertinimai prideda svarumo savivertei.

Profesorės namuose ar jos rengiamo festivalio metu pažintos asmenybės: kompozitorius ir pianistas Miłoszas Maginas, dainininkė Maria Foltyn, džiazo pianistas Włodekas Pawlikas ir puiki pianistė Jolanta Pszczółkowska-Pawlik, muzikologai Adamas Rozlachas ir Stanisławas Bukowskis, daugelis kitų – padėjo man geriau pažinti ne tik Lenkijos muziką, bet ir apskritai muzikos pasaulį.

– Kaip kilo mintis disertacijos tema pasirinkti Emilio Mlynarskio kūrybą?

– Koncertinį repertuarą visuomet renkuosi tokį, kuris man įdomus, o rinkdamasi temą straipsniui ar konferencijos pranešimui bandau rasti temą, kaip nors susijusią su Lietuva. Ne visada tas ryšys būna akivaizdus, bet taip dar įdomiau.

LDK teritorijoje gyveno ir kūrė daug įvairių tautybių muzikantų, kompozitorių, pilni archyvai įvairios medžiagos. Visa tai laukia tyrinėjimo.

Pavyzdžiui, atkakliai ieškojau, kas su Lietuva sieja F.Chopiną, kurio gyvenimo kelias iš Varšuvos tiesėsi priešinga nei Lietuva linkme – į Vieną ir Paryžių. Ir radau net du įdomius faktus. Pirmasis – F.Chopino tėvas Nicolas Chopinas į Varšuvą atkeliavo dėl to, kad jo gimtąją Lotaringiją išmintingai valdė buvęs Lenkijos karalius ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) didysis kunigaikštis Stanislovas Leščinskis, Nansi mieste įsteigęs miesto biblioteką ir Stanislovo akademiją. Tad jaunasis Nicolas, pasiėmęs smuikelį, išvyko aplankyti valdovo gimtosios Lenkijos, dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, o vėliau dirbo guverneriu įvairių didikų šeimose. Vienoje jų susipažino su Tekle Krzyżanowska, kurią vedęs susilaukė trijų dukterų ir sūnaus Fryderyko.

Antrasis faktas – bendravimas su garsiu to meto menų mecenatu ir muziku kunigaikščiu Antanu Henriku Radvila, beje, gimusiu Vilniuje, kurio pakviestas Fryderykas svečiavosi kunigaikščio medžioklės pilyje Antonine ir rūmuose Poznanėje.

Tad ir svarstydama apie temą doktoratui, kurio vadovu F.Chopino muzikos universitete Varšuvoje yra profesorės sūnus prof. Maciejus Piotrowskis, rinkausi iš dviejų su Lietuva susijusių asmenybių: kunigaikščio ir muziko Mykolo Kleopo Oginskio ir dirigento, smuikininko ir kompozitoriaus Emilio Mlynarskio.

Pastarasis Lietuvoje žinomas kaip Beatričės Grincevičiūtės dėdė, kurio dėka būsimoji dainininkė ne tik susidomėjo muzika, bet ir turėjo galimybę jos mokytis Lenkijoje.

Apsilankymas Ilguvos dvare, kurio šeimininku jis tapo vedęs vyriausiąją dvarininkų Grincevičių dukrą Aną, ir perskaitytos istorijos apie ten lankydavusius ir grodavusius garsius muzikus – tarp jų smuikininką Pawełą Kochańskį, kompozitorių Karolį Szymanowskį, pianistus Ignacą Janą Paderewskį ir Arturą Rubinsteiną, vėliau tapusį E.Mlynarskio žentu, paskatino labiau pasidomėti ne tik Mlynarskio, beje, gimusio Virbalyje, gyvenimo istorija, bet ir jo kūryba.

Poveikis: Š.Čepliauskaitė muziką vadina stebuklu, kai grojamos natos virsta širdis ir jausmus paveikiančiomis melodijomis. / Šviesės Čepliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Didelis pluoštas laiškų, rašytų paties E.Mlynarskio ar adresuotų jam ar jo šeimos nariams, kūrinių rankraščiai ir kita vertinga dokumentinė medžiaga B.Grincevičiūtės dėka saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve Vilniuje. Sukaupiau labai daug žinių apie jo gyvenimą, istorinės medžiagos, nors į akademiško turinio disertaciją nugula tik menka dalis tos informacijos, tačiau koncertuose, skirtuose Beatričės gimimo 110-osioms metinėms, turėjau galimybę daugiau papasakoti ir apie E.Mlynarskio ir jo šeimos gyvenimo vingius.

Manau, apie kiekvieną kompozitorių, apie kiekvieną atlikėją galima parašyti knygą, ir tai yra fantastiška! Tokie pasakojimai žmones gali įkvėpti ateiti į koncertą ar tiesiog sužinoti, kas vyksta meno pasaulyje. Kiekvieno kūrėjo, lietuvio ar gyvenusio ir dirbusio kurį laiką Lietuvoje, pristatymas, pasakojimas apie juos mums patiems, lietuviams, yra labai svarbus. Kaip svarbu propaguoti ir įvertinti ir dabartinės kartos lietuvių muzikinę kultūrą – muzikos kūrinius, kompozitorius, atlikėjus. Kad galėtume kuo dažniau pasidžiaugti, kol žmogus gyvas.

– Stiprinant savo nacionalinį identitetą ir jaučiant nuoskaudą dėl Vilniaus krašto okupacijos, tarpukario Lietuvoje imta atsiriboti nuo lenkiškos kultūrinės įtakos, lenkų kalbos vartojimo. Dabar imame iš naujo vertinti bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją ir kultūrinį palikimą. Koks jūsų požiūris į bendrą Lietuvos ir Lenkijos kultūrinį paveldą?

– Turime didelį kultūrinį paveldą, kurio dar nežinome. Tai liudija ir kalnai neskaitytos medžiagos mūsų archyvuose. Patinka mums ar ne, bet tam tikru istoriniu laikotarpiu mūsų aristokratai kalbėjo lenkiškai. Taip, tai buvo pavojus, kaip ir spaudos draudimas, lietuvių kalbos išlikimui. Tokia realybė. Tačiau kalbą mes išsaugojome, o nemažai kalbėjusių lenkiškai jautėsi esantys Lietuvos dalimi. Pvz., grįžtant prie E.Mlynarskio, Grincevičiai sakė, kad jie yra lietuviai, nors kalbėjo lenkiškai. E.Mlynarskis simpatizavo lietuviams, juos rėmė (būtent jis pakvietė Stasį Šimkų studijuoti Varšuvoje ir skyrė jam stipendiją), o jo uošvės brolis Bronislovas Rinkevičius, gimęs Kauno apskrityje, buvo labai turtingas ir garsus Pietų Amerikoje inžinierius, nutiesęs geležinkelį tarp San Paulo ir Rio de Žaneiro.

Pas mus Lietuvoje apie jį niekas nerašo, o Lenkijoje rašoma, kad jis buvo lenkas, kaip, beje, ir M.K.Oginskis (mums jis yra LDK pilietis, turėjęs dvarų Lietuvoje ir netgi lietuviškai mokėjęs). Taip yra dėl to, kad visą sovietmetį negalėjome tinkamai studijuoti ir vertinti savo kultūrinio palikimo. Tuomet buvo bandoma įteigti, kad Lietuvoje nebuvo jokios kultūros, jokio tikro valstybingumo ir pasiekimų, taip žmonėms brukant nevisavertiškumo kompleksus. Kitos tautos, taip pat ir lenkai, galėjo laisvai tyrinėti ir kalbėti apie savo istoriją ir kultūrą. Iš mūsų pusės nebuvo jokių diskusijų, jokių ginčų, nes tiesiog mūsų – lietuvių – nebuvo.

Gerai būtų, kad visi studentai turėtų tokį muzikinį išsilavinimą, kokį mokiniai įgyja mokydamiesi Lietuvos muzikos gimnazijose.

Tik dabar, atgavę nepriklausomybę, mes vėl galime liudyti savo kultūrinį palikimą iš ankstesnių nei XX a. laikų. O juk LDK teritorijoje gyveno ir kūrė daug įvairių tautybių muzikantų, kompozitorių, pilni archyvai įvairios medžiagos. Visa tai laukia tyrinėjimo – mūsų istorija praturtėtų, atsiskleistų naujomis spalvomis. Mūsų žemėje kultūrinis gyvenimas vyko ir tebevyksta, tad turėtume domėtis tuo, ką paveldėjome ir kuo esame. Man asmeniškai tai labai įdomu.

– Šalia savo mokslinio darbo ir intensyvios koncertinės veiklos jūs dėstote ir VDU Muzikos akademijoje – dirbate su įvairių tautybių studentais. Kas būdinga dabartiniams studentams, ar skiriasi studentų, atvažiavusių iš kitų šalių, mokymosi ypatybės?

– Šiuo metu VDU MA mokosi studentai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Kinijos, Armėnijos, Kazachstano, Ukrainos, Meksikos, Čekijos, Latvijos, Italijos ir kitų šalių. Tai gana marga publika. Pagal tautybę ar kultūrines tradicijas studentų tikrai neskirstome, bet skirtumų, be abejo, yra. Pirmiausia skiriasi pasirengimo studijoms lygis – su kokiomis profesinėmis žiniomis ir kokių gebėjimų jie atvyksta studijuoti, tad gali skirtis mokymo(si) tempai, repertuaras. Įtaką daro ir kalbos barjeras – kiek studentas gebės suprasti, ką sakai.

Gerai būtų, kad visi studentai turėtų tokį muzikinį išsilavinimą, kokį mokiniai įgyja mokydamiesi Lietuvos muzikos gimnazijose, nes, norint sėkmingai studijuoti muzikines disciplinas, reikia turėti didelę muzikologijos žinių bazę – tos žinios padeda atlikėjui tiksliau, sėkmingiau perteikti muzikos kūrinius ir muzikuojant išreikšti save kaip asmenybę.

Skiriasi ir studentų bendravimo kultūra, kitos visuomenės ir tradicijų suvokimas. Tarkim, Rytų kultūrų atstovai rodo didelę pagarbą dėstytojams, bet stokoja savarankiškumo ir iniciatyvos mokymosi procese, labiau linkę laukti dėstytojo nurodymų, nei veikti savo iniciatyva.

Kiekvieno pedagogo tikslas yra išmokyti studentus dirbti ir mąstyti savarankiškai, tad kai kuriems studentams reikia padrąsinimo – kad jie gali ir turi patys galvoti, priimti sprendimus remdamiesi savo profesinėmis žiniomis, ir tai sunkiausia padaryti.

Europoje gavę išsilavinimą studentai atrodo labiau pasiruošę savarankiškam gyvenimui, labiau subrendę kaip asmenybės, linkę drąsiai savarankiškai mąstyti, priimti sprendimus. Tačiau kinai studentai yra labai motyvuoti. Sako, kad Kinijoje muzikos pedagogai yra labai gerbiami, labai gerai uždirba, tai yra tikrai puiki specialybė. Jie suinteresuoti tapti gerais pedagogais. Mūsų uždavinys yra juos paruošti taip, kad baigę studijas mūsų absolventai taptų puikiais išsilavinusiais muzikantais, būtų geru pavyzdžiu savo mokiniams.

VDU Muzikos akademijoje ERASMUS ir ERASMUS+ programos studentams, ir dėstytojams suteikia galimybių tobulėti: studentai gali pasirinkti studijas mūsų partnerių universitetuose visoje Europoje (ypač aktyviai bendradarbiaujame su Italijos, Vokietijos, Lenkijos ir kt. aukštosiomis muzikos mokyklomis), dėstytojai turi galimybę išvykti dėstymo vizitų, kurių metu vedame meistriškumo kursus, koncertuojame, bendraujame su kolegomis ir kviečiame juos atvykti pas mus. Taip dabartiniai studentai turi galimybę susipažinti su įvairiomis kultūrinėmis ir muzikos interpretavimo tradicijomis dalyvaudami atvykusių dėstytojų meistriškumo kursuose, klausydamiesi jų koncertų,  bendraudami su atvykusiais studijuoti jaunaisiais muzikais iš įvairių šalių. Išvykdami į užsienį ne tik semiamės naujų profesinių patirčių, bet ir pamatome, kaip mus ir mūsų meną vertina naujai sutikti žmonės, turintys savo gyvenimo tradicijas ir požiūrius. Tai leidžia kiekvienam, ypač jaunam, žmogui suprasti save objektyviai.

– Ko palinkėtumėte jaunuoliams, norintiems rinktis muziko profesiją?

– Muzika – menas, pakylėjantis žmogaus dvasią, tai nuostabi specialybė, tačiau kartu ir iššūkis, reikalaujantis įvairiapusių žinių, lakios vaizduotės, nuolat tobulėti, atkaklumo siekti savo tikslo ir valios. Pasirinkę tapti muziku niekada nenuobodžiausite – juk sukurta tiek puikių kūrinių, kad norint visus juos sugroti neužteks vieno gyvenimo.

Visiems muzikos atlikėjams ar norintiems jais tapti palinkėčiau suvokti ir visada prisiminti, kad grojant jūsų dėka įvyksta stebuklas: muzika, užrašyta natų simboliais popieriaus lape, tampa garsais ir suskamba gražiausiomis melodijomis ir harmonijomis, paliesdama ir paveikdama žmonių širdis ir jausmus. Ar gali būti nuostabiau?