70 km per dvi dienas. Tokį tikslą turėjo septyniolikos žmonių komanda, šeštadienį savo gamybos plaustu išplaukusi Nemunu iš Santakos parko.

Pasiekė pilį

6 m ilgio ir tiek pat pločio iš plastikinių talpyklų ir faneros lakštų pagaminta konstrukcija, sutvirtinta tik jūrinėmis virvėmis, sekmadienį pasiekė Panemunės pilį, o ja plaukę upeiviai – jaunieji Kauno architektai – sėkmingai išsilaipino krante.

Visą savaitę Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto architektūros studentai ir dėstytojai intensyvioje kūrybinėje stovykloje "1:1" ieškojo būsimos transporto priemonės konstrukcinių, estetinių ir dizaino sprendimų.

"Kaunas yra įsikūręs ypatingoje vietoje – upių santakoje, tad kurdami plaustą domėjomės ir miesto istorija, kai žmonės gyveno prie pat vandens, – pasakojo vienas stovyklos organizatorių architektas Mykolas Svirskis. – Pabandėme tą tradiciją atgaivinti ir paskatinti žmones keltis gyventi arčiau upės, statyti čia namus, daryti tokias daugiafunkces plaukiojančias platformas."

Sulaukė aibės patarimų

Plausto gamybai panaudotos talpyklos – taip pat bandymas atkurti to meto žmonių buitį. Anot M.Svirskio, XVI a. tokios talpyklos, pagamintos iš karvės odos, buvo naudojamos kaip šaldytuvai – panardinus į vandenį jose buvo laikoma mėsa, varškė ir kiti greitai gendantys produktai.

Pasak organizatorių, per savaitę dirbtuvėse apsilankė daugybė įvairiausių žmonių, kurie noriai dalijo patarimus. Studentai išklausė ne tik gerai žinomų Lietuvos architektų Lino Tuleikio, Rimvydo Jurgio Palio, Audrio Karaliaus idėjų – savo patirtimi pasidalijo ir kelionių upėmis žinovas Julius Markevičius. Prieš dvejus metus savadarbiu laivu iš faneros jis įveikė 2400 km nuo Baltarusijos iki Belgijos.

"Per visą procesą sulaukėme labai daug patarimų, tačiau jeigu būtume visais jais pasinaudoję, turbūt jau būtume nuskridę į Mėnulį", – juokėsi renginio organizatorius architektas Tomas Kuleša.

Anot jo, dirbtuvių tikslas nebuvo sukurti labai praktišką daiktą, o kažką unikalaus, bet turinčio savo funkciją: "Iš tiesų šio projekto esmė – architektui pačiam dalyvauti visame gamybos procese nuo daikto brėžinio iki realaus jo panaudojimo. Kas yra ta juoda linija ant popieriaus? Tik kai pats jau rankose laikai lentą, supranti, kad kažkas galbūt ne taip, kaip buvo sugalvota brėžinyje."

Pasak T.Kulešos, šįkart brėžinys neklydo, ir klaidų nebuvo padaryta. Dar prieš išplaukdamas jis juokavo: jei plaustas nenuskęs, idėją nupirks IKEA: "Tai yra labai lengvai surenkamas daiktas. Mama, viena ranka maišydama košę vaikui, gali jį laisvai surinkti. Juolab kad jis pagamintas iš ekologiškų medžiagų. Išskyrus plastiką, kuris, tikėkimės, taip pat bus perdirbtas į kokias nors taikias priemones."

Taps tradicija?

Organizatoriai tikisi, kad praktinė kūrybinė stovykla vyks ir kitais metais, galbūt net bus įtraukta į studijų programą.

"Paprastai akademijoje studijuojantis architektas turi suprojektuoti kokį nors didesnį objektą ir daro mažą jo maketą. Tad stovyklos pavadinimas "1:1" reiškia, kad tu objektą suprojektuoji ir realizuoji jį tokį, koks realiai turi būti. Kitaip tariant, savo rankomis padarai realų maketą, kuris veikia. Tad studentas galėtų rudenį parengti projektą, o per vasaros praktiką jį realizuoti", – anot M.Svirskio, tai yra "1:1" siekiamybė.