Kaunietės tekstilininkės kurti dangčių spaudai yra eksponuojami ir nuolatinėje M.Žilinsko galerijos ekspozicijoje "Muziejus neregiui", leidžiančioje kūrinius pamatyti ir tada, kai aplinkinis pasaulis skendi amžinoje tamsoje.
Pokalbis su V.Kirveliene – apie neįprastą meno iš dangčių kūrimo procesą, šiuolaikinį tekstilės meną bei socialinę "Muziejaus neregiui" misiją.
– 1982 m. Vilniaus dailės akademijoje baigėte tekstilės studijas. Galbūt pasirinkti tekstilę pastūmėjo meilė liaudies menui?
– Tekstilė mano gyvenime atsirado gana netikėtai, tačiau pirmoji pažintis su menu įvyko dar vaikystėje. Esu kilusi iš Kudirkos Naumiesčio, kuriame stovi žymusis liaudies menininko Prano Sederevičiaus skulptūrų ansamblis. Pamenu, kaip vaikystėje vaikščiodama paupiu bandydavau iš molio nulipdyti arklių skulptūrėles – tokias kaip P.Sederevičiaus. Baigusi vidurinę išvažiavau į Kauną ir nesėkmingai bandžiau įstoti į Kauno S.Žuko taikomosios dailės technikumą, kad įgyčiau interjero apipavidalintojo specialybę. Neturėjau jokio darbo stažo, tad manęs nepriėmė. Tačiau gyvenimas man buvo paruošęs kitą planą – gavau darbą tekstilės dirbtuvėse ir pradėjau lankyti vakarinę dailės mokyklą. Taip įgavau reikiamos darbo patirties ir pasirengiau iš naujo stoti – šįkart į Lietuvos dailės institutą Vilniuje, tekstilės specialybę.
Antras kartas buvo sėkmingas, ėmiau studijuoti, gavau bendrabutį, studijos sekėsi gerai. Taip ir prasidėjo mano, kaip tekstilininkės, kelias.
– Jūsų kūrybos įkvėpimo šaltiniu buvo tapę ir miestų gatvių dangčiai – niekieno kol kas neplėtota tema. Kaip gimė idėja šulinių dangčius paversti meno kūriniais?
– Dangčių idėja kilo 2008-aisiais, kai buvo paskelbta Lietuvos tekstilės bienalės "Miesto ženklai" koncepcija. Iki kūrinių pristatymo atrankai buvo likę tik du mėnesiai: tekstilei – tai itin trumpas laikas. Mano žvilgsnį patraukė Laisvės alėjoje išsidėstę žaismingi dangčių apskritimai, gausūs ornamentų, išmarginti datų bei tekstų rašmenimis. Telefono tinklų, vandentiekio, kanalizacijos ir šiluminių vamzdynų dangčiai – tai savotiški civilizacijos ženklai, kuriuose – gausybė laikmečio informacijos. Ši žaibiškai gimusi idėja pasirodė be galo įdomi ir konceptuali, tačiau ne taip lengvai įgyvendinama. Dauguma dangčių išdėstyti gatvėse bei judriuose šaligatviuose, tad nuolat yra mindomi praeivių kojų ar kenčia nuo automobilių ratų. Po keleto nesėkmingų bandymų sudrėkintame medvilnės pluošte pavyko išgauti gilų reljefą. Buvo ankstyvas pavasaris, oras dar gerokai vėsus, tačiau anksti rytais prieš darbą atkakliai vieną po kito spaudžiau atspaudus man artimose teritorijose: vidiniame M.Žilinsko dailės galerijos kiemelyje, keletą dangčių atspaudžiau ir prie Įgulos bažnyčios, ir prie savo namų. Atspaudų ciklas bienalės parodoje susilaukė netikėtos sėkmės – pelniau premiją, kuri ir tapo geriausia paskata toliau plėtoti šią temą.
2009 m. viena Kijevo galerija pakvietė mane kartu su keliais Lietuvos menininkais dalyvauti jungtinėje parodoje, 2016 m. buvo surengtos dvi personalinės parodos Ispanijoje, tais pačiais metais Kauno galerijoje "Balta" atidaryta mano personalinė paroda "Išlikimas".
– Kaip atrodo meno kūrinių iš dangčių kūrimo procesas? Juk, kaip pati minėjote, dauguma miesto dangčių įrengti gatvėse bei judriuose šaligatviuose.
– Taip, tai ir yra didžiausia problema, tačiau svarbiausia yra pasirinkti tinkamą laiką spausti. Dažniausiai su visur man padedančiu vyru Albinu keliamės auštant ir važiuojame ne tik į miesto centrą, bet ir į dangčių pilnas nuošalesnes gatves ar miesto pakraščius. Gera stebėti dar snaudžiantį, o vėliau – ir jau lėtai bundantį miestą, klausytis rytmetinio varnų klegesio, savaitgaliais skambančių Kauno kariliono varpų ir tuo pat metu daryti tai, kas tau be galo svarbu.
Kad dangčiai kuo geriau atsispaustų, sugalvojome įvairiausių technikų – takšename su plaktuku, kad išryškėtų smulkios detalės, spaudžiame kempinėle, naudojame savo kūnus vietoje presų. Kad šis darbas pavyktų, reikia itin gero preso, tad ir sumanėme patys švelniai užsilipti ir, naudodami perdangas, spausti. Medvilnės sluoksnyje įsispaudęs smėlis, juodžemis, žvyras ar rūdys tampa tarsi savotiškais inkliuzais. Keletą kartų esame dirbę V.Putvinskio gatvėje, kuri rytais būna itin rami. Smagu, kad besidarbuodami dažnai matydavome tuos pačius gatvės gyventojus, ankstyvą rytmetį vaikštančius su šuneliais. Atpažinę ir įsidrąsinę, jie geranoriškai kalbindavo mus lyg senus pažįstamus.
Visad ieškome dar nematytų raštų dangčių, stengiamės, kad jie būtų įvairūs ir papildytų kaupiamą kolekciją. Būna, kad beeidama pamatau patikusį dangtį ir vėliau grįžtu prie jo dirbti. Šiam tikslui turiu netgi sąsiuvinį, kuriame žymiu, kur ir kokį mačiau dangtį, kadangi visų jau net nepamenu. Teko laimė atspausti ir vardinio dangčio, esančio prie Kauno rotušės durų, kompoziciją. Su vyru seniai norėjome jį įtraukti į kolekciją, tad vieną ankstų rytą kibome į darbą. Porą valandų trypėme aplink, besistengdami kuo tobuliau jį atkartoti. Po kelių dienų padarėme ir dar vieną variantą. Iš pradžių manėme, kad bedirbdami iškart atkreipsime aplinkinių dėmesį, tačiau per visą tą laiką niekas net nepriėjo paklausti, ką mes čia veikiame. Papuošti miesto simboliu – tauru, šie atspaudai pelnytai puikuojasi tarp kitų ciklo darbų. O mudu džiaugiamės, turėję galimybę įamžinti šį šaunų Kauno rotušės aikštės "reprezentantą". Galiu teigti, kad jau sergame "dangčiomanija" – važiuoji troleibusu ir pro langą nieko daugiau nematai, tik šaligatvius su dangčiais.
– Keletas darbų iš ciklo "Miesto dangčiai II" yra eksponuojami Kauno M.Žilinsko paveikslų galerijoje, nuolatinėje ekspozicijoje "Muziejus neregiui". Ekspozicijos kūrinius galima "pamatyti" rankomis, jų klausytis, užuosti. Tokiu būdu jūsų darbai atlieka ir tam tikrą socialinę misiją – skatina visokeriopą integraciją.
Mano siekis – išplėšti pilkus miesto gatvių dangčius iš kasdienybės, pakelti arčiau žiūrovo ir visiems parodyti jų grožį bei begalinę įvairovę.
– Ši nuolat veikianti šiuolaikinio meno ekspozicija, skirta neregiams bei silpnaregiams, buvo atidaryta 2006 m. Tai – pirmasis bandymas supažindinti akluosius su šiuolaikiniu menu ir jo kūrėjais Lietuvoje. Buvo įdomu dirbti su ekspozicijos iniciatore ir kuratore dailėtyrininke Violeta Jasevičiūte, kuri visai netikėtai pasiūlė man savo dangčius eksponuoti štai tokioje ekspozicijoje. Mano siekis – išplėšti pilkus miesto gatvių dangčius iš kasdienybės, pakelti arčiau žiūrovo ir visiems parodyti jų grožį bei begalinę įvairovę. Pastarųjų po kojomis kartais nepastebi net regintieji, o ką jau kalbėti apie nereginčiuosius, kurie galbūt apie tokio objekto egzistavimą net nežino. Todėl šioje parodoje lankytojai gali nevaržomai pirštais klajoti tekstų, reljefinių paviršių ir linijų labirintais, jausti į medvilnės sluoksnį įsispaudusio žvyro rūpumą.
Tiesą pasakius, tai bene pirmoji tokia ekspozicija Europoje. Lankytojams savo darbus, atspindinčius medžiagų, technikų ir žanrų įvairovę, pristato net 22 kūrėjai. Kiekvieną eksponatą žymi etiketės Brailio raštu, kurias sukūrė stiklo menininkas Artūras Rimkevičius. Vieni eksponatai muziejuje skleidžia kvapus, kitų galima pasiklausyti, treti skleidžia šviesą, kurią gali pamatyti ir silpnaregiai, tad tikrai visiems siūlau apsilankyti ir pasiklausyti įdomaus ekskursijų vadovės pasakojimo. Čia tikrai ką nors savo sielai atras tiek neregys, tiek ir regintysis. Labai sveikinu šią iniciatyvą, nes menas yra skirtas visiems, tad visiems ir turi būti suteikta galimybė bent jau savaip jį pamatyti. Tai svarbus žingsnis, vykdant socialinę integraciją.
– Jūsų darbas "Ženklų sienelė III" buvo eksponuojamas Kauno paveikslų galerijos parodoje "Liaudies meno inspiracijos". Ši paroda sulaukė įvairių nuomonių dėl itin šiuolaikiškai pateiktų darbų – visuomenėje užvirė diskusijos, ar tikrai tai gali būti laikoma liaudies menu. Esate tekstilininkė, tautinio meno tęsėja – jūsų nuomone, kaip toli gali vystytis liaudies menas, vis dar išlaikydamas nepakitusią savastį?
– Esame globalaus pasaulio dalis, bet gyvename savo etninės kultūros lauke. Kad išlaikytų savastį, lietuvių tauta turi būti stipri, nuolat puoselėti tautiškumą ir didžiuotis juo, kaip kad daro kitos tautos. Tačiau kiekvienas laikmetis turi savo kalbą, savas išraiškos priemones, technologijas, tad ir menininkų darbai, be abejo, turėtų kalbėti šiuolaikine kalba. Manau, kad liaudies menas gali nuklysti į gan tolimus horizontus, juk gyvename moderniais laikais ir negalime laikytis įsikibę senųjų technologijų. Šioje Kauno paveikslų galerijoje surengtoje parodoje dalyvavo nemažai individualų požiūrį turinčių ir naujas raiškos priemones pasirinkusių jaunų bei drąsių menininkų, tad, savaime suprantama, jų požiūris į liaudies meną yra kitoks. Parodos koncepcija aiškiai nurodė į platų liaudies meno inspiracijų lauką, apimantį gilumines vaizdinių sąsajas bei galimas įvairialypes temos interpretacijas. Menininkams buvo suteikta kūrybos laisvė ir jie ja pasinaudojo prabildami šiuolaikiškai. Tik vidinėje diskusijoje su nacionaline tradicija gali gimti šiuolaikinio žmogaus tiesos vizijos ir, vienijamos lietuviškos pasaulėjautos, tapti patraukliomis ne tik savo, bet ir kitų šalių atstovams.
Mano kurta kompozicija "Ženklų sienelė III" nėra nei labai tradiciškas, nei iššaukiantis darbas. Tai – tarpusavyje sujungtos baltiškų ženklų struktūros, kreipiančios dėmesį į Lietuvos kultūros palikimą bei tautos dvasią. Esu sukūrusi tris šio darbo variantus. Iš pradžių tekstilinėje medžiagoje kūriau žalsvai rudus bei skaudžiai raudonus surūdijusio metalo atspalvius. Kurdama antrą bei trečią variantą panaudojau metalo plokštelių formas, kurios jautriai įsijungė į ženklų ažūrą. Darbai papildo vienas kitą ir kuria energetinį ir spalvinį krūvį turintį prasmių lauką.
– Kokie projektai šiuo metu sukasi jūsų galvoje?
– Lietuvos valstybingumo šimtmečio išvakarėse vyksta tautinio tapatumo manifestacijos, organizuojama daug parodų. Kai kuriose iš jų planuoju dalyvauti. Neseniai užbaigiau tekstilės kompoziciją tautinio identiteto tema. Kūrinį sudaro baltiška ornamentika išmargintos ir į du plotus sujungtos kelioninės pagalvėlės. Šios pagalvėlės, panašios į tas, kurias dažnai su savimi pasiimame keliaudami lėktuvu ar autobusu, mano darbe tampa bręstančios didelės problemos lauku. Kompozicijoje jos kuria didėjančio emigracijos srauto įvaizdį. Šitaip išreiškiu susirūpinimą mūsų baltiškosios kultūros išlikimu bei ateitimi. Baltijos šalių gyventojai tarsi paukščiai išskrenda ir palieka savuosius namus. Šiame globaliame pasaulyje pamažu išsivaikštome, neišvengiamai asimiliuojamės su kitomis kultūromis. Norėdama žiūrovui pateikti aliuziją į oro uostuose kabančias švieslentes, kūrinį pavadinau "Išvykimas. Sugrįžimas?" Mes išvykstame, tačiau neaišku, ar sugrįšime.
Naujausi komentarai