Lenkijos kūrėjų inicijuotu projektu siekiama populiarinti žinias apie šios šalies lėlių teatro meną, skatinti Lenkijos ir Lietuvos menininkų bendradarbiavimą, įtraukti į kultūrinius procesus ir visuomenę. Projekto pavadinimas reiškia staigų, nepagrįstą, psichologiškai nemotyvuotą veiksmo posūkį, konflikto išsprendimą dramos ar epiniame kūrinyje. Ši užkoduota mintis jungia visas projekto dalis – spektaklį "JiJis", susitikimus su spektaklio kūrėjais, 3D nuotraukų parodą ir edukacinių užsiėmimų ciklą.

Spektaklis neįprastu pavadinimu "Jijis" sukurtas pagal populiarios lenkų dramaturgės Martos Gušniovskos pjesę "Ony" (iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė). Dramaturgė kuria šiltus, linksmus, "aukštyn kojom" apverstus tekstus. Poetiškai lyrinis, nestokojantis humoro pasakojimas įtraukia į neįprastą aštuonmečio berniuko JiJo pasaulio suvokimą ir gyvenimo kelionę. Kupiname nuotykių, netikėtumų Jijo gyvenime, žodžių žaismėje ar filosofiniuose apmąstymuose kiekvienas atras dalelę savęs.

Spektaklio kūrybinė komanda – tarptautinė: režisieriai – Agnė Sunklodaitė ir Jacekas Malinovskis (Lenkija), scenografė – Giedrė Brazytė, kompozitorius – Antanas Jasenka, vaizdo projekcijų autorius – Mantas Bardauskas. Vaidina Balstogės lėlių teatro ir Vilniaus kamerinio teatro aktoriai: Łucja Grzeszczyk, Ryszardas Dolińskis, Michałas Jarmoszukas iš Lenkijos ir lietuviai Žaneta Gudaitienė, Tadas Gudaitis, Paulius Valaskevičius.

"Spektaklis bus rodomas dviem kalbomis, dalį spektaklio vaidins Lenkijos aktoriai, dalį – Lietuvos. Tai puiki proga išgirsti ir susipažinti su kaimyninės šalies kalbos skambesiu", – pastebėjo scenografė G.Brazytė. Šiame projekte ji atsakinga už vizualiąją jo pusę. "Tai ne tik spektaklio scenografija, lėlės ir kostiumai, bet ir visas meninis projekto apipavidalinimas", – sakė kūrėja, su "Kauno diena" kalbėjusi ne tik apie naująjį projektą, bet ir apie lėlių teatro kasdienybę Lietuvoje bei šio žanro ateitį.

– Projekto spektaklis sukurtas remiantis Martos Guśniowskos pasakojimu apie mažą berniuką, per kurio kelionę beieškant tėčio atskleidžiama laimės tema. Ar įmanoma atskleisti šią temą skirtingų kartų žiūrovams?

– M.Gusniowska yra puiki dramaturgė, baigusi filosofijos studijas. Jos tekstai universalūs, kupini gyvenimiškos išminties ir puikaus žodžių žaismo, vaikiškų alogizmų, todėl tiek didelis, tiek mažas atras sau užšifruotą žinutę.

– Projekto partneriai – Balstogės, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos kūrėjai, teatrai. Kuo skiriasi lėlių teatro situacijos šiuose miestuose? Ar dirbant su projektu išryškėjo ypatingų skirtumų – tarp abiejų tautų, tarp Lietuvos miestų lėlininkų?

– Turbūt didžiausias skirtumas, kad Lenkija vis dar turi gilias lėlių teatro tradicijas. Šalyje egzistuoja kelios lėlių teatro meistriškumo mokyklos – Balstogėje ir Vroclave. Visoje šalyje daug teatrų, kur kiekvienas miestas turi savo lėlių teatrą, o kai kuriuose miestuose jų gali būti net keletas. Lėlių teatras nesuvokiamas tik kaip "pramoga" vaikams – lenkai turi suaugusiųjų auditoriją. Taip pat labai svarbu, kad šalyje, skirtinguose miestuose, vyksta teatrų festivaliai, ne tik skirti dramos teatrų pastatymams, bet būtent lėlių teatrų, o tai skatina teatrą vystytis ir tobulėti bei ieškoti naujų formų.

Keliaujant ir dirbant Lenkijos teatruose, galima pastebėti didžiulį valstybės dėmesį kultūrai ir teatrui. Vaikai per metus turi aplankyti ne vieną spektaklį. Daug investuojama į jauną žiūrovą, kuris lavinamas: vyksta teatro dirbtuvėse kūrybiniai užsiėmimai, žaidimai, skaitomos pasakos. Šalyje išleidžiami leidiniai skirti naujai dramaturgijai, taip pat lavinamieji leidiniai vaikams apie teatrą, pavyzdžiui "Teatro ABC", kur mažiesiems sudėtingi teatro terminai paaiškinami nuotaikingais M.Gusniowskos eilėraščiais ir iliustracijomis, kuriami stalo žaidimai.

Projekto dalyviai skiriasi: Balstogės lėlių teatro aktoriai yra lėlininkai, o Vilniaus kamerinio teatro – dramos aktoriai. Bet jeigu myli darbą, myli lėlę, nesvarbu, ką baigei, svarbiausia – noras ir siekis sukurti įdomų darbą. Procesas tuo ir tampa įdomus, kad vieni iš kitų galime mokytis ir taip semtis patirties, kuri tik papildys mūsų tolesnius darbus.

– Apie tai, kad lėlių teatras – ne vien vaikų žaidimai, kalbama seniai. Tačiau pažvelgus į repertuarą, atrodo, kad suartėjimas su suaugusiu žiūrovu, jei ir vyksta, tai labai vangiai. Kokia jūsų nuomonė apie tai?

Bet jei žiūrovas pamatytų nors vieną tikrai gerą lėlių spektaklį, jis tikrai pamiltų šį teatro žanrą, kur tiek daug filosofijos, išminties, paslapties ir stebuklo, kur negyva tampa gyva ir tuo pačiu vėl apmiršta.

– Suartėjimas yra vangus dėl to, kad nėra tradicijos. Po truputį lėlių teatras atsikovoja savo suaugusį žiūrovą. Vilniaus teatras "Lėlė" nevengia pastatymų suaugusiesiems, jų spektakliai keliauja į tarptautinius festivalius. Lietuvoje šioje srityje dar reikia padirbėti, gal praverstų profesionalių teatrų suaugusiems žiūrovams festivalis, kuris nuplėštų stereotipų šydą nuo kupino stebuklų ir paslapčių lėlių teatro. Šiemet, beje, Klaipėdos lėlių teatras surengė puikų lėlių teatrų suaugusiesiems festivalį. Norėtųsi, kad ir Kauno lėlininkai turėtų ką parodyti suaugusiems žiūrovams.

– Vis dėlto nepakanka atvesti į lėlių teatrą suaugusįjį, tereikia, kad jis būtų gerai išprusęs, antraip teks kurti komercinius reginius, panašius į legendinę pramoginę laidą "Muppet Show". Ar tikite Lietuvos žiūrovu?

– "Muppet Show" nėra blogas pavyzdys, čia puikiai valdomos lėlės, nors ir nėra vertikalės – tai tik televizijos šou, todėl jo ir prioritetai kaip muilo operų. Lėlių teatrui ypatingo išsilavinimo nereikia – tu jį įsimyli ir tau įdomu, arba – ne. Bet jei žiūrovas pamatytų nors vieną tikrai gerą lėlių spektaklį, jis tikrai pamiltų šį teatro žanrą, kur tiek daug filosofijos, išminties, paslapties ir stebuklo, kur negyva tampa gyva ir tuo pačiu vėl apmiršta.

– Projektas kurtas su neslepiamu siekiu aktualizuoti senąjį lėlių teatrą. Kitaip tariant, padėti susitikti marionetei ir skaitmeninės eros robotui. Kaip manote, kurioje kelio vietoje jiedu susitiks – kai lėlės virs robotais ar robotai, nepaisant savo daugiaformačių galimybių, įgis daugiau žmogiškų bruožų?

– Projektas nesiekia aktualizuoti lėlių teatro, tai noras sugretinti dviejų greta kaimynystėje gyvenančių skirtingų kultūrų teatro patirtis. Nemanau, kad teatro lėlė kada nors taps robotu, nes tuo ji ir žavi, kad lengvai gali prarasti gyvybę: nėra lėlininko – ir lėlė numiršta. Viskas labai paprasta – tik lėlininko ir lėlės santykis scenoje yra įdomus, tik tai gali stebinti ir žavėti, ką gali padaryti lėlė, o ką žmogus, kur mūsų visų ribos.

Po spektaklio – pabendrauti su kūrėjais

Po spektaklio žiūrovai kviečiami į susitikimą su kūrėjais: kūrybinė komanda pasidalys įspūdžiais apie skirtingų šalių menininkų bendrą darbą.

Neatsiejama projekto dalis – 3D nuotraukų paroda, kurioje užfiksuotos akimirkos iš Balstogės lėlių teatro spektalių. Šiuolaikinių technologijų ir talentingų teatro fotografų – Kšyštofo Bielinskio ir Barteko Varzechos darbuose – jaukus ir spalvingas Balstogės lėlių teatro spektaklių pasaulis. Parodoje bus eksponuojama 20 nuotraukų iš 2009–2016 m. sukurtų spektaklių. 3D akiniai žiūrovams suteiks galimybę išvysti ypatingą nuotraukų grožį.

Projekto metu vykdomas edukacinės veiklos ciklas, kurį sudaro dvi dalys: meno dirbtuvės ir edukaciniai žaidimai . Visi renginiai susiję su dramaturgės M.Gušniovskos spektakliu "Jijis". Meno dirbtuvių dalyviai galės sukurti lėlę, naudodamiesi 3D technologijomis išspausdintais elementais. Edukacinių žaidimų dalyviai ieškos tinkamų didelio formato delionės detalių ir žais neįprastai didelį stalo žaidimą. Be to, kiekvienas dirbtuvių dalyvis gaus dovanų žaidimą, leisiantį pratęsti vaizduotės kelionę namuose.