"Šeima atsiranda tada, kai du žmonės apsigyvena kartu ir suvokia kartu norintys būti visada", – kodėl jam nereikia antspaudų pase, paaiškina Nacionalinės premijos laureatas.

Jo šeimos samprata – labai liberali. Tokia patiktų tikrai ne kiekvienai. Labai artimais žmonėmis jis vadina ir kai kurias ankstesnes savo gyvenimo moteris.

"Gražius santykius išsaugojau su absoliučiai visomis savo merginomis, dar daugiau – jos dabar yra kuo geriausios mūsų su Eglute draugės, neretai mus aplankančios", – sako poetas. Eglutė tam neprieštarauja – net pritaria, kaip ir kai kuriems jo bohemiškiems mostams.

K.Navakas pastebi, kad bohemiška bendruomenė, egzistavusi Kaune prieš du tris dešimtmečius, išsisklaidė, tačiau kai kuriuos jos įpročius jis išsaugojo. Pokalbis su rašytoju-avantiūristu (taip jis prisistato feisbuke) – ne vien apie jausmus, bendravimą su artimais žmonėmis, bohemą. Jis ir apie socialinius tinklus bei jų galią.

– Sklinda gandas, kad Kęstutis Navakas ruošiasi trečiajai santuokai. Po dviejų nudegimų, užtenka drąsos trečiam kartui?

– Įdomu, kokie nudegimai turimi galvoje? Abi minimos santuokos buvo labai sėkmingos, teko daugybę metų nugyventi su nuostabiomis merginomis, gimė šaunūs vaikai, o išsivaikščiojimų priežastis gal palikime už šio teksto ribų. Šiaip ar taip, skaudžių padarinių nebuvo, nė su viena nesusipykome, esame puikūs draugai.

Dėl naujos santuokos pasakysiu taip. Vieną dieną pagalvojau, kad su Eglute gyvename jau ilgai, bet pasipiršęs jai nesu. Tad ir pasipiršau, o ši žinia pasklido. Tai buvo kiek ritualinis gestas, tą abu suprantame, nes mes ir šiuo metu esame šeima. Šeima atsiranda ne tada, kai tai dokumentuojama, pakariamas piršlys ir stalo komendantas paragina išgerti, o tada, kai du žmonės apsigyvena kartu ir suvokia kartu norintys būti visada. Žinoma, tai nereiškia, kad oficialių vestuvių nebus. Bus. Kada nors.

– Eglutę vadinate savo gyvenimo moterimi. Kuo ji užkariavo jūsų širdį?

– Kurią nors vieną pavadinti gyvenimo moterimi, reikštų rangu pažeminti kitas (jų buvo kiek daugiau nei trys, nes ir man ne aštuoniolika). Visos jos kuria nors prasme yra mano gyvenimo moterys, tik Eglutės istorija savaip išskirtinė.

Ta istorija prasidėjo prieš dvidešimt šešerius metus, taigi, dar prieš minimas dvi santuokas. Susitikome Kauno menininkų namų kavinėje ir niekas negalėjo pagalvoti, kad po daugybės metų tos kavinės nebebus, o mes – būsim. Tiesa, po ilgų išsiskyrimų (nepaleidome vienas kito iš akių, kartais susitikdavome, bet nedažnai) ir įvairių gyvenimo patirčių. Dabar jau išsivaikščioti būtų nei šis, nei tas.

Mums gyvenasi kartu. Bendram gyvenimui nebūtina liepsninga aistra, dažniausiai ji tik trukdo, tačiau būtina pagarba, supratimas, ne lyderiavimo, o partnerystės nuostata. Mes nesistengiame vienas kitą pakeisti, priimame tokius, kokie esame, per daugybę metų aštresni kampai nusišlifavo, o panašūs požiūriai į daugybę gyvenimo dalykų bei panaši kultūrinė ir gyvenimiškoji patirtis – liko. Tačiau, ko gero, mokytis vienam iš kito reikia kasdien, žmogus juk keičiasi. Tą sėkmingai ir darome.

– Jūsų įrašas feisbuke: pinigų nėra nė druskai, radom su Eglute 200 Izraelio šekelių, nusipirkom gurmaniškų užkandžių – liko du centai. Kokia moteris gali ryžtis susieti gyvenimą su tokiu švaistūnu?

– Taip, Eglutė taupuolė, o aš švaistūnas, tačiau abu turime ir gana apstaus, ir visiškai kuklaus gyvenimo patirties, tad nė vienas tų dalykų mums ne naujiena. O ko nenusipirkti skanėstų ar gražaus brangaus rūbo, jei ką tik sėdėjai su vyžom ir graužei duonos plutą be druskos? Net jei neturėdamas pinigų nuėjai į "Humaną" ir nusipirkai Keitho Haringo šalikėlį už vieną eurą – jau šventė. Tokias pigias, bet neįkainojamas radybas labai mėgstam, abu rodom viens kitam, kas ką radom veik už dyką ir krykštaujam. Būna, tiesa, ir brangesnių pirkinių, nes švaistūnas kartais randa pinigų po lova. Štai neseniai iš Japonijos atėjo du TIKRI kimono – man ir Eglutei. Kaip kūrybingi žmonės, su humoru pagalvojome: kuo tai ne vestuvinė apranga?

– Šiltus jausmus Eglutei esate ne kartą išreiškęs feisbuke. Prieš keletą metų į knygą sudėjote intymius meilės laiškus tuometinei mylimajai. Ar meilė gali būti tyli, tokia, apie kurią nesinori paskelbti visiems?

˜˜– Aišku, kad gali. Kaip nori, taip ją ir išreiški arba nuslepi, tik tiek, kad esu viešas asmuo, o taip pat rašytojas, neslepiantis ir autobiografinių dalykų. Be to, man visiškai nesvarbu, "ką kas apie tai pasakys". Anot žinomo posakio, jei labai kreipčiau dėmesį į tai, ką kas apie mane galvoja, visą gyvenimą prasiblaškyčiau tarp pjedestalo ir kartuvių. O ir ko slėpti tuos dalykus, jei jie gražūs, tyri ir tikri.

– Kaip į tokius atviravimus žiūri pati Eglutė?

– Atsargiai. Gyvenime ji nemažai nukentėjusi nuo aplinkinių, tad distancija ir konfidencialumas jai būdingesni nei man. Todėl stengiuosi nepateikti visuomenei jokių žinių ar nuomonių, kurios galėtų jai pakenkti ar būtų nepageidaujamos.

– Išsaugojote gražius santykius su antrąja žmona žurnaliste Audrone Meškauskaite: rengiate pasisėdėjimus su jųdviejų sūnumi Gabrieliumi, Audrone ir Eglute, net gimtadienius kartu švenčiate. Toks santykių modelis Lietuvoje – vis dar neįprastas. Ką pasakytumėte tuo besistebintiesiems?

– Gražius santykius išsaugojau su absoliučiai visomis savo merginomis, dar daugiau – jos dabar yra kuo geriausios mūsų su Eglute draugės, neretai mus aplankančios, štai net mergina, su kuria draugavom aštuntoje klasėje neseniai numezgė Eglutei išskirtinio meninio lygio megztinį.

Gabrielius ir Audrutė čia, žinoma, patys artimiausi žmonės. Ir dėl to, kad dažniausiai bendraujame, nes gyvena jie už vieno kvartalo, ir dėl to, kad yra man labai brangūs, ką Eglutė puikiai supranta ir nuoširdžiai palaiko, be to, ir jai šie žmonės labai patinka.

– Tačiau santykiai su jauna kūrėja Akvile Žilionyte, su kuria esate parašęs bendrą knygą, atrodo, nutrūko dramatiškiau – ši jauna moteris yra viešai prieštaravusi jūsų bandymui virtualioje erdvėje dalytis asmeniniais prisiminimais. Jus tai žeidžia?

– Neprisimenu jokių Akvilės prieštaravimų šia tema, prieštaravo visai kiti žmonės. Turbūt turimas galvoje mano tekstas apie bendrą gyvenimą, skelbtas knygoje "Begarsis skambutis". Taip, jis visuomenėje sukėlė nemažai triukšmo, nes yra, švelniai tariant, spalvingas. Tačiau spalvingas buvo ir mūsų gyvenimas, Akvilė yra labai originali, kūrybinga ir įdomi asmenybė, su ja kitaip neįmanoma. Šiaip ar taip, ji skaitė tą tekstą prieš publikavimą, su publikavimu sutiko, net papildė tekstą kai kuriomis detalėmis. O ir su ja nebuvome susipykę nė minutę ir toliau labai gražiai bendraujame, kartais grįžusi iš Paryžiaus apsilanko Kaune. Nesuprantu, kam čia pyktis, jei galima nesipykti.

– Jūsų sūnus Tilis iš pirmosios santuokos – jau studentas. Kokie jūsų santykiai su juo?

– Puikūs, tik susitinkame per retai. Tilis nuo mažens ligi šiol man dovanoja savo piešinius, tik pasikeitė tų piešinių technikos ir tematika. Tai labai geranoriškas, savarankiško mąstymo žmogus, turintis savą pasaulį, apie kurį galime tik spėlioti. Nes yra daug tylesnis (gal vardas įpareigoja?) už amžiną balbatūną Gabrielių, kuris nė minutės neišbūna ko nors nepapasakojęs.

– Mėgstate frazę "La Vie de Boheme". Ką tai reiškia jums? Koks yra bohemos gyvenimas pagal Navaką?

– Na, bendras meninės bohemos apibrėžimas yra aiškus: laisvas ir pusiau valkatiškas gyvenimo būdas, dažnai be pinigų, siekio susikurti materialinę gerovę ir didesnių įsipareigojimų, nuolat susirenkant pas ką nors vyno pagerti ir apie meną papliurpti. Tokia bendruomenė Kaune tikrai egzistavo prieš du tris dešimtmečius, teko ją pažinti itin išsamiai. Ką gi, bendruomenė išsisklaidė, tačiau kai kurie įpročiai liko. Tarkim, negalvojimas, kas bus rytoj, gyvenimas šia diena ir mėginimas iš jos imti tai, ką ji duoda. Arba tam tikras tiek vidinis, tiek išorinis chaosas, jis būdingas kiekvienai kūrybingai asmenybei. Tik tiek, kad esu pernelyg struktūruotas, o ir įsipareigojimų turiu pakankamai, tad šį chaosą įkūnija nebent absoliuti meninė netvarka mano kambaryje

– Navakas – didžiulis estetas, sprendžiant iš vaizdelių feisbuke: puikiai serviruotas stalas, žvakės liepsna, atversta knyga… toks esate visur ir visada gyvenime, ar tik tame kamputyje, kurį rodote viešumai? Kiek Navako gyvenimas feisbuke atspindi tikrąjį Navako gyvenimą?

– O štai estetizmas yra vienas mano minėto chaoso suvaldymo būdų, nes, kaip žinome, grožis išgelbės pasaulį. Estetizmas nėra tvarkos siekis, tai grožio ir originalumo siekis. Galima šį grožio mikromodelį susikurti vidury chaoso, kaip jūsų minimas puikiai serviruotas stalas, dažnai ir apsuptas kambario netvarkos. Toksai ir Navako gyvenimas feisbuke, jis kiek mitologizuojamas, rodoma tik ta dalis, kuri būtų kuo nors įdomi kitiems, tačiau, be abejo, jis tikras, meluoti nebūtų stilinga.

– Ką jums reiškia virtualūs socialiniai tinklai? Juk vis dėlto feisbuką greičiausiai naudojate ne tam, kad geriau parduotumėte savo knygas?

– Dabar gyvenu labai uždarą urvinio žmogaus gyvenimą, į miestą išsiruošiu retai ir trumpam, į svečius dar rečiau. Man toks gyvenimas patinka, namuose pakanka knygų, muzikos, filmų ir dar daug ko, net katinas yra, tačiau juk reikia ir su žmonėmis pabendrauti, vien tam, kad įsitikintum juos dar egzistuojant. Ir štai čia feisbukas yra labai pravartus, jis mano socializacijos galimybė ir langas į pasaulį. Nominaliai ten turiu beveik tris tūkstančius draugų, kurių gal ketvirtadalis yra realūs, t.y. kartais apsireiškiantys. Su kai kuriais bendrauju kasdien, su kai kuriais – retsykiais, tačiau ir tas susimirksėjimas palaikinimais ar komentarais yra mielas kasdienos žaidimas. Be feisbuko turbūt apsamanočiau kaip Trakų pilis Maironio laikais. Be to, tai neaprėpiamas informacijos šaltinis, nes į viską, kas svarbesnio vyksta pasaulyje, draugai atkreipia dėmesį ir atsiunčia nuorodas.

– Gana dažnai aprašote, kokius patiekalus gaminote. Virtuvė jūsų namuose, nepaisant to, ar juose yra moteris, vis dėlto jūsų rankose?

– Taip jau yra, kaip sakydavo močiutė, nuo patapo laikų. Visada valgį gamindavau aš, per metų metus perpratau šį svarbų dalyką ir dabar galiu pagaminti bet ką be jokio recepto. Be to, valgio gaminimas man yra meditacijos forma, gal kam bus keista, tačiau gamindamas labai dažnai kalbuosi su produktais, tik gaila, kad jie man retokai ką nors protingo atsako.

– Anksčiau kolekcionavote raštelius, paliekamus viešojoje erdvėje, maždaug tokio turinio: "Pranai, paskambink man. Prisimeni, kaip tą vakarą sėdėjome, o po to gėrėme arbatą?" Ką dabar kolekcionuojate?

– Raštelių dar rasdavau prieš trejetą metų, bent jau prie mokyklų, dabar liko tik tai, kas ant stulpų priklijuota, tarkim, "Mainau ventiletoriu i oška" ir pan. Su rašteliais pranyko rankos šiluma, nes elektroninis ryšys jos neperteikia. Labai tikiuosi, kad kas nors ranka dar rašo meilės laiškus, vieną tokį esu radęs Laisvės alėjoje – stulbinantis!

O kolekcionuoju šiuo metu tai, ką pradėjau dar mokyklos laikais – vinilines plokšteles. Turėdamas atliekamą pinigą kartais atsisiunčiu iš užsienio bukinistų kokią seną knygą, dažniausiai poezijos. Dar šiek tiek renku pašto ženklus, skirtus rašytojams. Mėgstu ieškoti sendaiktinėse ar tiesiog prie Žaliakalnio turgaus įdomių taurių ar indų. Gal kada nors kolekcionuosiu rolsroisus, kas žino. Bet abejoju.

– Nuolatos rašote. Kokie tekstai šiuo metu ant jūsų darbo stalo?

– Buvo pakankamai darbo su mano naujuoju romanu, išeisiančiu po mėnesio. Kitą savaitę bus derinami viršeliai, maketuojama, dedami paskutiniai taškai, tad su tuo dar teks turėti reikalų. Prieš imantis naujos knygos norėtųsi šiek tiek pailsėti, nors kūrybinių planų turiu. Tačiau tik susiruošk pailsėti, ramiai pažiūrėti futbolą, tai būtinai paskambins šaunioji "Kauno dienos" žurnalistė ir paprašys interviu.

Komentaras

Eglė Adomulytė

Man pirmiausia pakliuvo į rankas tuometinių "Jaunimo gretų" numeris su Ingeborgos Dapkūnaitės nuotrauka viršelyje ir Kęstučio eilėraščiais viduje. Kone kitą dieną teko susipažinti ir su pačiu autoriumi. Kas patraukė? Jei rasčiau atsakymą, ko gero, šita istorija taip ir nebūtų mums nutikusi. Bet kuriuo atveju, tai buvo ilgam – ketvirčiui amžiaus susitikimų, išsiskyrimų, įvairiausių patirčių.

Bėgant metams matau, kad mus jungia kur kas daugiau, nei anksčiau galėjau įsivaizduoti: kai būnant kartu ir be žodžių aišku, apie ką galvoja tavo antroji pusė... Beveik atsiskyrėliškas gyvenimo būdas, meilė geriems filmams, gerai literatūrai, gražiems daiktams... Sąrašą galima būtų tęsti be galo, o jo pabaigoje vis tiek liktų svarbiausias dalykas: tyla dviese.

Kaip ir visos poros, kartais pasipykstame. Tiesa, iki indų daužymo neprieiname – brangiai kainuoja. Tos pačios banalios priežastys: namų ūkis, pinigai, pastarųjų nebuvimas, tvarka, netvarka, asmeninės erdvės pasidalijimas. Nesutarimai paprastai ilgai netrunka, tiesiog jiems gaila laiko ir energijos.

Poetai, kaip ir visi paprasti mirtingieji, moka mokesčius, jaudinasi dėl namų, dėl ateities, dėl santykių su artimaisiais. Gal kiek santūriau tai išreiškia. Čia nėra vietos moteriškoms ambicijoms, kai kalbame apie santykius su šeima. Ar apskritai šeima, vaikai gali būti buvę ar esami? Tai buvo ir bus esminiai dalykai ir man ramu, kad Kęstučiui tai rūpi, kad jis stengiasi rūpintis savo artimaisiais taip, kaip tik gali ir sugeba. Džiaugiuosi, kad nors kiek galiu čia jam padėti. Dėl tos širdies dalelės – didžioji jos dalis priklauso, deja, ne vienai ar kelioms moterims, ir anaiptol ne tai kelia didžiausią rūpestį. Poeto širdis priklauso jo vienintelei damai – poezijai. Tai yra tai, ką Kęstutis apibūdina kaip samurajaus kelią. Ir čia jau niekuo negaliu jam padėti, tik lydėti jį tuo keliu. Kartais tai būna beveik nepakeliama...

Aš lygiai taip pat, kaip ir Kęstutis, esu neabejinga gražiems daiktams, skaniam maistui ir visoms žemiškoms pagundoms. Skirtumas gal tik tas, kad moteriškai skrupulingai žiūriu į tokius dalykus, kaip mokesčiai, finansiniai (ir ne tik) įsipareigojimai. O kai visos šitos prievolės įvykdytos, kartais galima ir leisti sau nusirauti, įsigyjant beprotiško brangumo ir abejotino reikalingumo daiktą, kurį, galbūt, tu panaudosi tik kelis kartus gyvenime. Užtat kiek džiaugsmo ir pranašumo prieš visą pasaulį tau suteiks vien žinojimas, kas tu tai turi. Šituo mes esame panašūs ir pagal galimybes vienas kitą palaikom. Kitais atžvilgiais aš visiškai nesijaučiu bohemos žmogumi. Na, nebent studijų metais, pabėgę iš paskaitų mielai kiurksodavome prirūkytose kavinėse ir siausdavome iki paryčių. Jau seniai gyvenu rutininį gyvenimą, su visom jo prievolėm, darbais ir įsipareigojimais. Šiuo atveju Kęstučio bohemiškas gyvenimo būdas yra labai maloni atsvara.