Seneliai – gyvenimo šviesa

Z.Gaižauskaitė mintimis dažnai grįžta į savo vaikystės kaimą – Padargupius Raseinių rajone. Nebėra ten trobų, anei žmonių – išlikęs tik pavadinimas ir vieškelis, vingiuojantis per išnykusias sodybas ir Zitos vaikystę.

Praėjusią žiemą atšventusi 70-ąjį gimtadienį, poetė su nostalgija kalba apie savo vaikystės žiemas. "Mūsų, vaikų, darbas būdavo kasti tunelius nuo trobos, kad sniegas kelio į mokyklą neužpustytų. Tiek daug prisnigdavo, kad einant nieko daugiau nesimatydavo – tik dangus. Sniego virš tvorų gal keletas metrų pūpsodavo. Tik kokį balandžio mėnesį jis nutirpdavo ir žemė pasimatydavo", – pasakoja poetė.

Z.Gaižauskaitė atvirauja, kad jos vaikystės laikais Kalėdų laukimas buvo kitoks – daugiau stebuklo, paslapties. "Per Kalėdas aš visada laukiau ir tikėjau, kad gal ateis mano mama. Būdavau kupina vilties, kad įvyks kažkas gražaus, šviesaus. "Iš vaikystės ateina Kalėdos/ Girgžda vartai, pareina mama/ Verpia tylą naktis atsisėdus/ Kursto krosnį ugnelė žiema", – įsijautusi prabyla poetė.

Kalėdoms buvo ruošiamasi iš anksto. Karpydavo iš popieriaus papuošalus, ant eglės juos kabindavo tik Kūčių vakarą.

"Bet vakaras praeidavo, o mama ir vėl neateidavo. Kai jos netekau, kaimynai pasakojo, kad klykiau kelias dienas, net praradau balsą, o paskui ir vėl viskas grįžo į savo vietas. Vaikai greitai išsigydo žaizdas. Tėtis mane irgi paliko, bet užtai seneliai stengėsi, kad man nieko netrūktų. Tuo metu jie buvo vienintelė mano gyvenimo šviesa", – su dėkingumu prisimena skaudžias vaikystės patirtis Zita.

Grąža: poetė prisipažįsta, kad po kiekvieno susitikimo su skaitytojais ją užlieja gerų emocijų banga.

Vertina gyvą bendravimą

Vaikystės dovanos, rastos po eglute, galėjo būti ir cukraus gabaliukas, ir per žiemą išlaikytas obuolys.

"Močiutė, pamenu, sausainėlius kepdavo, kuriuos per Kūčias ant eglės kabindavome. Dabartiniai vaikai turbūt tokių dovanų nė nesuprastų (juokiasi). O mums gerai buvo… Skurdžiai gyvenome. Seneliai ir daugiau našlaičių augino. Ne tik mane", – pasakoja poetė.

Artėjant Kalėdoms, Z.Gaižauskaitė nemėgsta dovanų artimiesiems ieškoti prekybos centruose. Sako, kad kur kas geriau paskambinti, ištarti gerą žodį nei įteikti kokį bevertį blizgutį. Jai patinka rašyti sveikinimo atvirukus ranka, patinka gyvai bendrauti telefonu, ilgai kalbėtis. Bendravimo žinutėmis ji nepripažįsta.

"Baisu, kai vaikai dar raidžių nepažįsta, o jau kompiuteryje, telefone kaip žuvys vandenyje nardo. Džiugu, kad ir kitokių yra nemažai – kurie mėgsta skaityti. Dažnai bibliotekose vyksta tų skaitančiųjų apdovanojimai. Ir aš prisidedu savo knygelėmis. Mano skaitovų auditorija? Mažutėliai: pirmokėliai, antrokėliai, ikimokyklinukai… Kaip moku, taip ir lenkiu juos prie knygos", – atvirauja poetė, iš vaikų nuoširdumo pasisemianti gerų emocijų.

Išleidau tokią ploną knygelę didiesiems ir supratau, kad nebeturiu ko jiems daugiau pasakyti. O vaikams kurti kaskart taip smagu!

Eilėraščius užrašo ranka

Gavę jos knygų dovanų vaikai nuoširdžiai žada mokytis eilėraščių, skaityti. Jiems viskas įdomu, bet, pirmiausia, vos išvydę poetę, skuba sužinoti, kiek jai metų.

"Kiek man metų?/ Tavo akys puikiai mato/ Paslaptį giliai laikau/ Vyrams metų nesakau", – eilėmis į klausimą atsako Zita, apdovanota ir puikiu humoro jausmu.

Dar mažutėliams rūpi, iš kur ateina poetiškas įkvėpimas, kaip gimsta eilėraščiai. Tuomet poetė prašo įsivaizduoti kažką, apie ką vaikai norėtų sukurti eilėraštį. Jai pačiai patinka eiliuoti istorijas apie gamtos gyventojus. "Eina žiogas iš pjūties/ Nešas dalgį ant peties", – išraiškingai deklamuoja ji, čia pat judesiais imituodama linksmą scenelę.

Atsakydama vaikams, kas ją įkvepia, Zita prisipažįsta, kad labai mėgsta keliauti. Vieną dieną ji Aukštaitijoje, kitą – Žemaitijoje, o trečią – jau Dzūkijoje. Keliauja poetė po mokyklas, darželius, miestelių bibliotekas. Kur pakviečia – ten ir važiuoja. Nemėgsta sėdėti namuose. Važiuodama pro autobuso langą dažnai kažką įdomaus pamato. Grįžus namo, žiūrėk, jau ir eilės liejasi laisvai.

"Man užtenka tik pamatyti, pajausti, o paskui viskas tarsi savaime rašosi, – atvirauja poetė, ligi šiol su kompiuteriu nedraugaujanti, eilėraščius rašanti tik ranka popieriuje. – Dažniausiai pirmas tekstas būna pats geriausias. Vėliau jau kuo daugiau taisai, tuo labiau į lankas nuklysti."

Viešnagė: su mažaisiais skaitytojais Šiaulių Dainų progimnazijoje.

Vaikams negalima meluoti

Anot Z.Gaižauskaitės, vaikai visais laikais vienodi. "Nejaučiu kažkokio kartų skirtumo. Man jie tokie patys, kaip ir mano vaikystėje. Tikrai nesu iš tų, kurie sako: štai mano laikais ir pienas buvo baltesnis, ir medus saldesnis, ir vaikai geresni… Oi, ne. Juk viskas nuo tavęs priklauso. Turi rasti su vaiku bendrą kalbą. Nerasi tuomet, jei susireikšminsi, vaidinsi protingesnę, nei esi iš tiesų."

Zita juokiasi, kad vaikai greitai pajunta apgaulę, nors ir kaip gerai užmaskuota ji būtų. Negalima jiems meluoti. Reikia labai atsakingai kalbėti ir savo žodžius apgalvoti, kad koks neatsargus žvirblis nepurptelėtų, o paskui jaučiu atgal nesugrįžtų.

"Kartais būna, kad skaitau eiles mokyklos salėje ir kažką užmirštu. Tuomet kuriu vietoje, o paskui su vaikais smagiai pasijuokiame iš užuomaršos autorės. Juk klysti žmogiška. Tobulų nėra. Vaikams smagu žinoti, kad ir suaugusiesiems visko pasitaiko", – dalijasi renginių nuotaika poetė ir atvirauja, kad visus savo eilėraščius moka atmintinai.

Kada aplanko angeliukas?

Po susitikimų su vaikais grįžusi namo Zita dažnai panyra į prisiminimus, apmąstymus.

"Sykį grįžau iš susitikimo ir niekaip iš galvos neišeina vienas berniukas, skaitęs man savo eiles. "Aš noriu turėti tik mamą ir tėtį./ Aš noriu turėti pievelę gėlių./ Aš noriu turėti tik mamą ir tėtį." Pasirodo, tas vaikelis neturėjo nei tėčio, nei mamos", – apgailestauja poetė, kuriai, užaugintai senelių, šis vaiko prisipažinimas pasirodė labai artimas.

Z.Gaižauskaitė pasakoja, kad po tragiškos mamytės žūties (mamytė iškeliavo Amžinybėn, kai jai tebuvo treji) iki septynerių metų išvis nekalbėjo. Užtai labai gerai suprato, ką čirškia žiogas pievoje ar čiauška žvirblis beržyne.

"Matote, man viskas buvo kitaip. Kartais ir dabar atrodo, kad aš pirmiausia moku eilėraštį, o tik paskui jį parašau", – dalijasi poetė.

Jai džiugu, kad ne visi šiuolaikiniai vaikai įnikę į kompiuterius ir telefonus. Kad yra tokių, kurie bando kurti, eiliuoti. "Kai skaitau vaikų eiles, man rodos, kad angeliukas vaikšto po mano širdį: toks smagumas apima", – atvirauja ji.

Ar įmanoma užauginti, išugdyti poetą? Zita purto galvą ir sako, kad šitas klausimas jai per sunkus. Turbūt pirmiausia vaikas turėtų pamilti knygą, pasakas, nes jos gydo sielą, tirpdo šaltus ledo kristalėlius, jei kartais jie apauga mažą vaiko širdelę.

Gydanti pasakos galia

Paklausta, kaip patartų tėvams ir mokytojams ugdyti šiuolaikinių vaikų meilę knygai, eiliuotam žodžiui, pašnekovė susimąsto.

"Žinote, mano močiutė, nors ir nelabai laiko turėjo, bet vakare, prieš miegą, visada mums padainuodavo. Tuomet mes pajusdavome tą žodžio grožį, melodiją ir ramiai užmigdavome. Galėtų ir šiuolaikinės mamos tai daryti – padainuoti ar pasaką pasekti, nes jei vietoj to įbruks vaikui į rankas telefoną – viskas", – net nusipurto pašnekovė.

Jai patinka jausti rankoje knygos lapus, užuosti puslapių kvapą. Animacinius filmukus, prisipažįsta, iki šiol žiūri. Bet tik ne tuos užsienietiškus. Senoji rusų animacija ją labiau traukia, nes sušildo.

"Jei pasitaiko kokių sunkesnių dienų, griebiuosi pasakų. Kodėl jų? Nes žinau, kad pasakos visada baigiasi gerai", – juokiasi poetė, dažnai kurianti eiliuotas pasakaites vaikams.

Pati Z.Gaižauskaitė mėgsta tiek lietuvių, tiek ir vokiečių pasakininko Wilhelmo Hauffo pasakas. Nors abiejose yra baisumų. Jos mėgstamiausia – Salomėjos Nėries eiliuota pasaka "Eglė žalčių karalienė". Šviesiausias vaikų poetas – Kostas Kubilinskas.

"Stovi pasakų namelis,/ Kir vir bam! Kir vir bam!/ Ten senutė ir senelis/ Seka pasakas vaikam", – įsijautusi skaito iš atminties poetė, sakanti, kad K.Kubilinsko eilėraščiuose labai daug šviesos, vaikų psichologijos supratimo, gyvo vaizdo.

Baisu, kai vaikai dar raidžių nepažįsta, o jau kompiuteryje, telefone kaip žuvys vandenyje nardo. Džiugu, kad ir kitokių yra nemažai – kurie mėgsta skaityti.

Palinkėjimas išsipildė

Paklausta, ar dar prisimena, apie ką buvo pirmasis jos eilėraštis, maždaug prieš 50 metų išspausdintas žurnale vaikams "Genys", poetė išpyškina: "Zuikis juokės, lūpa plyšo/ Du dantukai atsikišo/ Ar sutemę, ar šviesu/ Zuikis šypsos lyg ausų." Zita norėtų šį kūrinėlį pavadinti pirmuoju savo eilėraščiu, bet staiga prisimena tokį nutikimą.

Kartą į jų mokyklą atvažiavo garsus lietuvių poetas Anzelmas Matutis. "Man tai buvo be galo didelis įvykis. Jis skaitė savo eilėraščius ir kvietė mus, vaikus, pasidalyti savo kūryba. Iššokau, pamenu, tąkart į sceną ir deklamuoju: "Pievos žalios, daug gėlių./ Grok, žiogeli, smuikeliu." Tai išgirdęs (o juk čia buvo A.Matučio eilės), poetas mane taip stipriai apkabino ir klausia, kas man padėjo parašyti tokį gražų eilėraštį. O aš jam tvirtinu, kad rašiau pati. Nežinau, kodėl man šitaip sušvietė…" – juokiasi Z.Gaižauskaitė, tąkart gavusi iš A.Matučio palinkėjimą, kad ateityje ji bus puiki poetė.

Taip A.Matutis tapo savotišku poetės krikštatėviu, paskatinusiu vėliau ją kurti ir savo eiles. "Bet jei tąkart jis būtų pabaręs ar pagėdijęs, kad pasisavinau svetimą eilėraštį, nežinia, kaip čia viskas būtų vykę… – svarsto pašnekovė. – Gal būtų viskas ten, mano viduje, užsirišę, užsiblokavę. Bet taip paskatinta, aš prižadėjau jam rašyti ir savo pažadą tesėjau."

Geru žodžiu Zita mini ir dar vieną savo mokytoją – poetą Martyną Vainilaitį. Ilgametis "Genio" atsakingasis sekretorius pažadėjo Zitai atidaryti vartus į vaikų poezijos pasaulį ir savo pažadą tesėjo. Jis skatino Z.Gaižauskaitę kuo daugiau rašyti ir mielai spausdino jos kūrybą.

Nepažįsta vienatvės

Daugybę metų Z.Gaižauskaitė rašo vaikams, bet praeityje būta ir eilių suaugusiesiems. "Išleidau tokią ploną knygelę didiesiems ir supratau, kad nebeturiu ko jiems daugiau pasakyti. O vaikams kurti kaskart taip smagu!" – džiaugiasi poetė, užauginusi du sūnus, turinti tris anūkus.

Z.Gaižauskaitė juokauja, kad šiais metais, vaikų žodžiais tariant, jai suėjo septynios vaikystės! Ir nors jos pačios vaikystės patirtys nebuvo labai šviesios, Zita nelaiko jų viduje – išsyk paleidžia.

"Manyje viskas vyksta greitai: praverda, prakunkuliuoja skausmai ir greitai išskrenda. Kasdienybė? Reikia mokėti ją pačiai susikurti. Gyvenu prie gražaus beržyno, turiu du kačiukus, šuniuką. Kasdien einame pasivaikščioti. Nors pandemija ir pakoregavo mano išvykas į darželius, mokyklas, renginių vis tiek atsiranda. Jei tris dienas užsibūnu namuose, ketvirtą jau turiu bėgti, tekėti: juk pagal Zodiaką Vandenis esu", – šypsosi poetė.

Kas yra vienatvė, ji nežino. Kodėl Lietuvoje tiek daug vienišų žmonių, nė nenutuokia. "Gal žmonės patys jos ieško, tos vienatvės? Gal jiems jos reikia? O man – ne!" – kaip kirviu nukerta poetė, šiuo metu ruošianti dar vieną savo vaikiškos poezijos rinktinę.

Ar kiekvieną kūdikį – knygą – vis dar pasitinkanti su begaliniu jauduliu širdyje? "Vis dar... – atvirauja ji. – Nes kiekvieną naują knygelę lydi naujos kelionės pas vaikus."

Jiems Zita yra sukūrusi ir eilėraščių-galvosūkių, kurie skatina mažuosius mąstyti, rasti teisingą atsakymą. Artėjant Kalėdoms, ji ruošiasi pavirsti Kalėdų bobute, kuri neš gerą nuotaiką ir, žinoma, dovanų – savo knygeles. Ar tik geriems vaikams?

"Argi būna blogų vaikų?" – klausimu atsako poetė, linkinti visiems – mažiems ir dideliems – kuo ilgiau gyventi tikėjimu, meile, viltimi.