"Poezijos pavasaris" niekada nevėluoja

Gegužė Lietuvos kultūriniame gyvenime asocijuojasi su "Poezijos pavasariu". Prieš pusšimtį metų tai buvo savotiškos rezistencijos atlaidai, žodžio šventė, kurių dabar kiek tik nori, o ir galimybių pabendrauti nešvenčiant – ir gyvai, ir virtualiai – ne viena. Kokia šis festivalio prasmė šiandien?

Adresuoti šį klausimą Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkui Vidmantui Kiaušui-Elmiškiui yra logiška: po, patys žodžiais sakant, "Poezijos pavasario" upelį jis braidęs ne vienerius metus. Turint omenyje, kad kulminaciją festivalis pasiekia būtent Kaune, pašnekovą galima vadinti vienu iš festivalio šeimininkų.

– Kiek svarbus "Poezijos pavasaris" šių dienų literatams?

– Permainingi gegužės orai, nežinia, kokia bus žvarbaus ryto popietė, ir ar neužklups šalna po karštymečio, tačiau tarptautinis poezijos festivalis "Poezijos pavasaris", pernai gražiai pažymėjęs 50-metį, niekada nevėluoja. Šventės laukia ir poetai, ir skaitytojai, sklaidantys naujų rinkinių puslapius, susitinkantys per renginius, kurių Lietuvoje ir užsienio šalyse suplanuota daugiau nei šimtas. Prievarta į susitikimus niekas nevaro, akivaizdu, kad lyrikų posmai jaudina širdis, kviečia stabtelėti, susimąstyti.

Nedėčiau lygybės ženklo tarp gyvo ir virtualaus bendravimo. "Poezijos pavasaris" tuo ir žavus, kad galima išgirsti, kaip savo eilėraščius skaito autoriai, kaip jie atrodo, koks jų braižas rašant autografus ir kaip jų kūrybą interpretuoja aktoriai. "Poezijos pavasaris" yra gera proga susitikti su bičiuliais, apsikeisti naujomis knygomis, pasišnekučiuoti, prisiminti spalvingas pusšimčio festivalių akimirkas.

– Kaip "Poezijos pavasaris" pasikeitė per tą laiką, kai jūs nusprendėte būti literatūros ir paties "Poezijos pavasario" dalimi?

– Prie "Poezijos pavasario" vyksmo teko prisidėti dirbant Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje literatūros renginių organizatoriumi, po ilgokos pertraukos vėl esu įbridęs į panašiai čiurlenantį upelį. Anuomet "Poezijos pavasario" grupės Kaune ir bet kuriame kitame Lietuvos kampelyje būdavo sutinkamos griežiant kaimo kapeloms, trypiant šokėjams, valdininkams sakant kalbas, o mašinos, paženklintos "Poezijos pavasario" paukšte, skriedavo gatvėmis specialiai sustabdant eismą. Organizaciniam komitetui panorėjus, į Palemoną papildomai važiuodavo autobusai, šalia Lakštingalų slėnio nestigo klausytojus pagirdančių ir pamaitinančių prekybininkų, o pasirodžiusius poetus skaitytojai apsupdavo glaudžiais būriais. Be abejo, eilės prie knygų, kas be ko – šventę palaiminantis kone tradicinis lietus.

Šiuo metu į poezijos skaitymus susiburia mažiau klausytojų. Šventę, talkinant Maironio lietuvių literatūros muziejaus ir Kauno savivaldybės darbuotojams, organizuojame patys, tačiau paburblenantys, kritikuojantys, ko nors pasigendantys labai klysta – festivalis turi daugelį metų puoselėtas tradicijas, neverta ieškoti dirbtinai pritemptų naujovių. Nesakau, kad sukalkėjome, kad "Poezijos pavasaris" virto monumentu. Anaiptol, užtenka susipažinti su programa, lankytis renginiuose. Kalbant apie esmę, autorius parašo knygą, leidėjas išleidžia, skaitytojas perskaito, o "Poezijos pavasaris" – galimybė lyriškai, jaukiai drauge pasibūti. Šventė, kurioje visi – savi tarp savų.

– Pastaraisiais metais festivalis išplėtė geografiją – renginių vietos pabirusios po Europą. Taigi net svetur gyvenantys lietuviai turi galimybių išgirsti, pamatyti poetus. Renginių netrūksta ir Lietuvos periferijoje. Tik ar mes patys norime išgirsti tuos poetus? Ar "Poezijos pavasario" renginiuose daug matote naujų – jaunų – nepoetų veidų?

– "Poezijos pavasario" renginiai laukiami ne tik Lietuvoje, bet ir Airijoje, Armėnijoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Šveicarijoje. Į šias valstybes šiemet suplanuotos lietuvių poetų, aktorių ir bardų išvykos. Mes sulauksime svečių iš Airijos, Armėnijos, Australijos, Gruzijos, Ispanijos, JAV, Lenkijos, Prancūzijos, Suomijos, Ukrainos. Jau žinau, kad Kaune svečiuosis ukrainiečiai Borisas ir Liudmila Chersonskiai, armėnas Eduardas Militonianas, rusė Ana Gerasimova-Umka, tikriausiai sutiksime svečių ir iš kitų valstybių. Bene didžiausia "Poezijos pavasario" žvaigždė – odesietis B.Chersonskis, poetas, psichiatras, vienas autoritetingiausių Ukrainos valstybę palaikančių rusakalbių intelektualų.

Kad "Poezijos pavasaris" keliauja per Lietuvą – džiugina, pagirtina, ypač matant, kaip grubiai knygynai, taigi – ir knyga, stumiami iš rajonų centrų, nekalbant apie miestelius ar didesnes gyvenvietes. Neskaičiuoju atėjusiųjų veidų pagal amžių; lyrikos genuose užkoduota jaunystė, tikiu – prisiliesdami prie poezijos nuskaidrėjame, žvalėjame, nupurtome bent dalelę juodulių ir negalių. Telieka žvilgtelėti į veidrodį ir įsitikinti, kokia galinga, žmogų atgaivinanti lietuviška lyrika.

Pasklaidę Rašytojų klubo organizuojamų renginių bukletą matome, kad įvairovės tikrai nestinga. Kai kas net geraširdiškai pajuokauja, kad netrukus kiekvienas pajudėti netingintis lyrikas turės po vardinį renginį. Smagu! Suprantama, būdamas renginių organizatorius, į klausytojus įsižiūriu, matau nemažai ir jaunų, smalsių, svajingai susikaupusių merginų ir vaikinų. Jų pakanka, jų lygiai tiek, kad Poezija bičiuliškai nusišypsotų – esame.

– Kita vertus – poezija yra visai nemasinis žanras. Kaip yra sakiusi viena "Poezijos pavasario" laureačių Aldona Puišytė, jokios šventės poezijos nepadaro geresnės, nes ji – iš giluminių dvasios dalykų, kurie atsiveria tik tyloje. Ar poetams taip pat svarbūs susitikimai su poezijos mylėtojais, kaip pastariesiems – su poetais?

– Kiek žinau iš atsiliepimų ir asmeninių potyrių – taip, svarbūs. Gerai, kad poezijos šventės vyksta įvairiais metų laikais: "Poezijos pavasaris", "Poetinis Druskininkų ruduo", "Panevėžio literatūrinė žiema", Poezijos festivalis Utenoje, "...ir saulas diementas žėruos...". Paminėjau svarbiausius festivalius.Vieni skirti platesnei auditorijai, kiti – labiau kameriniai, tačiau jų buvimas liudija bendravimo poreikį, vyksmą, kurio laukiama. Apsikabindami, atsibučiuodami poetai ir skaitytojai žino, kad po mėnesio kito, kas norės – po pusmečio, metų, vėl susiburs. Ir svarbiausios susitikimų vietos nesikeičia: Kaune – Maironio sodelis, Vilniuje – M.K.Sarbievijaus kiemas, Druskininkuose – sanatorija "Dainava".

– Prašyti apibendrinti, išsakyti savo nuomonę – ypač apie meną, naujausias jo tendencijas – rizikinga. Be kita ko ir dėl to, kad Lietuvoje visi esame kažkaip vienas su kitu susiję, bičiuliaujamės, giminiuojamės, o kritikuoti saviškius kažkaip nepriimta: arba nemokame pasakyti neįžeisdami, arba nemokame priimti argumentuotos kritikos kaip paskatos. Tačiau kalbėti galime ir neįvardydami pavardžių – kokia ta 2015-ųjų lietuvių poezija?

– Teisingai pastebėjote – kritika kaip paskata. Tokia ypač pageidautina, tačiau pasidairius po kultūrinius leidinius akivaizdu, kad aktualios, greitai reaguojančios recenzijos metai po metų tampa vis didesne retenybe. Vienus kritikus pavilioja akademinė veikla, galimybė taip užsidirbti duoną kasdieninę, kiti, sėkmingai, iš esmės kibiai, motyvuotai prabilę, paslaptingai užkimsta... Kur tie savaitiniai leidiniai ar dienraščiai, kurie pajėgtų samdyti profesionalius literatūrologus? Kas be ko, esama recenzentų, kurie parašo iš pašaukimo, būtinybės, negalėdami tylėti apie puikią arba suerzinusią prastą knygą, kitas klausimas, kaip dažnai jie prabyla.

Knygų ant stalų darbe ir namie daugiau, negu laiko, tenka pasirinkti. "Poezijos pavasaris" tradiciškai apibendrina, gausiai premijuoja praėjusių kalendorinių metų poeziją, džiugina, kad 2014-aisiais išleista net keliolika jaunų autorių rinkinių. Poezija kuo įvairiausia. Verlibras, vis dažniau sugrįžtanti klasikinė eilėdara, impulsyvus kalbėjimas ir profesionalios konstrukcijos, akiai įprasti ketureiliai ir eilučių blokai, apjungiantys eilėraštį ir poetišką esė, intymių jausenų fiksavimas ir buities atspindžiai, epiniai užmojai ir metafiziniai atsidūsėjimai...

Nesuminėsiu dešimčių pavardžių, knygų pavadinimų, panoraminį poezijos vaizdą parodo kasmetinis almanachas "Poezijos pavasaris", kuriame sudarytojų subjektyviai atrinkti eilėraščiai iš kultūrinių leidinių publikacijų. Mažiau skaitantiems – tai patogi santrumpa, informacija, žinantys daugiau jau pasigenda kūrybingesnio, spalvingesnio, įvairesnio almanacho. Gerai, kad knygynuose (na, bent jau tuose, kurie įsileidžia poeziją) esama rinkinių ir rinktinių įvairiam skoniui, įvairaus išprusimo skaitytojui. Telieka nusipirkti, skaityti ir atsirinkti, kas geriausiai atspindi jūsų nuotaiką, jausmus, vidines jausenas.

– Kokie šiandien yra poetai? Drąsesni (ir drąsesni) nei savo laiku buvo dabartiniai poezijos veteranai? Maištaujantys labiau nei savo laiku maištavo jų pirmtakai? Bent vienu aspektu tikriausia pranašesni už pirmtakus: šiandieniniai moka save pristatyti, išreklamuoti, nes nori ne vien išgyventi eiles – nori iš jų gyventi. Kaip, žinoma, ir visi nepoetai – šiandien visi norime gyventi iš malonumą teikiančios veiklos.

– Pragyventi Lietuvoje iš eilėraščių?! Pasižiūrėjau į kalendorių – ne, ne balandžio pirmoji. Dažniau autorius suka galvą, kur susiradus rėmėją, kuris talkintų leidyklai, negu šlamina kuklaus honoraro bloknotus. Dėl reklamos irgi abejoju. Taip, esama poetų, įvaldžiusių vadybos pagrindus, tačiau spėju, kad ir be tų žinių jie parašytų gerų eilėraščių. Jeigu susitarsime, – juk taip? – kad kūryba yra dvasinio nuskaidrėjimo, psichologinių atsivėrimų, jautraus ir skvarbaus aplinkos matymo procesas, kuris išsakomas posmais, bandymai figūruoti bei reklaminiai žagčiojimai panašūs nebent į nykų mazochizmą. Apsaugokite, mūzos ir skaitytojai, lyrikus nuo tokių vargų!

Šių dienų jaunieji poetai, kaip įprasta nuo, pavyzdžiui, Maironio laikų, tikriausiai galvoja, kad didžioji dalis vyresniųjų apipinklioti voratinkliais ir dvelkia pelkėmis bei pelėsiais. Tie senoliai, pasak garsiai maištaujančių arba ramiai kompiuterio klavišus maigančių jaunųjų, gviešiasi gauti knygoms išleisti skirtą paramą, stipendijas, važinėja po svečias šalis, geidauja visų įmanomų premijų. Matematika paprasta: kai žingsnis po žingsnio debiutantai įsitvirtina, žodžio paprašo kiti, ir vėl dainelė skamba nuo pradžių. Tiek to maišto, juolab kad esama interneto erdvių, kurios mielai priglaudžia bet kurį autorių, o bičiuliai žaibiškai paskatina, pagiria. Pirmtakams garsiai šūktelėti reikėjo akivaizdžių gabumų, stipraus balso, drąsos ir palankiai susiklosčiusių aplinkybių, dabar žiniasklaida atvira, godi, imli. Ar visur laukiami nerimstantys, gaivalingai šviežiai, už širdies griebiančiai arba skaudžiai įsikertančiai rašantys autoriai? Tuk tuk tuk, pasibeldžia poetas į vieno ar kito leidinio redaktoriaus duris, o jam sako: "Grožinės kūrybos nespausdiname". Koks tada gyvenimas, pasak klausimo, "iš malonumą teikiančios veiklos"?

– "Poezijos pavasario" baigiamasis vakaras – tradiciškai – Kaune. Ąžuolo vainikas papuoš šiųmečio laureato kaklą. Vainiką iš ąžuolo lapų pinančios jaunos literatės – pernelyg romantiškas šiems laikams vaizdelis, kad būtų tikras. Tačiau kasmet knieti paklausti: kas gi juos pina ir ką poetai daro su vainikais – gal Joninių naktį paleidžia kur nors į Nemuną ar Nevėžį?

– Ąžuolo lapų vainikas papuoš poetą Vladą Braziūną už Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą eilėraščių rinkinį "Stalo kalnas". Poetui atiteks garbinga Kauno miesto savivaldybės Maironio premija, tautodailininkė Gertrūda Kliučinskienė jau audžia gražią juostą, staigmeną žadą kompozitorius Vidmantas Bartulis. Gegužės 29 d., penktadienį, Maironio sodelyje įvyks 51-oji "Poezijos šventė". Darbų užtenka ir organizatoriams, ir Maironio literatūros muziejaus darbuotojams. Vyrai, atsiprašę ąžuolų ir paaiškinę, dėl kokio kilnaus tikslo stengiasi, pakeliui į darbą nuskabys po saują kitą lapų, moterys iš jų nupins vainiką. Simbolinė šakelė – ir nuo paties Maironio sodinto ąžuolo. Viskas tikra, romantiška.

Ką poetai daro su vainikais, atsakyti kebliau. Mačiau, kaip vienas juo pasidabinęs po šventės paryčiui ėjo per Kauną, kitas, gyvenantis blokiniame daugiabutyje, vainiką ilgai laikė balkone, kažkas pakabino "Poezijos pavasario" simbolį šalia durų sode, o vėliau, kai sudžiūvo ir pradėjo byrėti, sudegino. Tikriausiai ir plukdė, ir leido bičiuliams pasiimti po lapelį, kad įkvėptų, taptų poetinių laurų garantu. Beje, Maironio namų ekspozicijose nemačiau rodomo nė vieno šių dienų "Poezijos pavasario" laureato vainiko. Nenustebsiu, jeigu po šio pokalbio atsiras galimybė palyginti šiuolaikinį ąžuolo lapų ir senokai Maironį padabinusį laurų vainikus.

Evaldas Ignatavičius
Nebe

ir budint
dabar nebereikia neverta...
VG
...taip ir liksi
pasviręs į rudenį

kario veidu
į šiaurės pusę

nebeguosk
nebeteisk
nebeliudyk

nebebudink
ir aš nebe
busiu
****

Gintaras Patackas
Beatričė
Kalės vaikai jie iš būdos išlindo ir riejasi dėl
kaulo urgzdami nuskyniau tau mieloji
hiacintą nes niekad netikėjai manimi gražioji
beatriče lyg netyčia užklydau čia ir noriu ne
mamos o iš skeveldrų vėl atkurt bažnyčią iš
duženų širdies ir vienumos in corpore dar
ofisą įsteigti kur prašymus patenkinti gali
viešai kad nebedrįstum presai teigti jog tu
mane tik protarpiais myli nuo vieno
apsirūkymo lig kito nuo adatos lig adrijos
krantų o dantė juk tas pats juk nepakito tiktai
esi anachronizmas tu

****
Ilzė Butkutė
Lopšinė Rachelei. Tėčio raštelis (1943)
Susirink lėles,
Rachele,
suguldyk
į vežimaitį
ir užmerk
visoms akis.

Miestas
dar neatsikėlė.

Mes
dar spėsime išeiti.

Ryto
blykštantis drabužis
prisigėręs melsvo ūko
ir lekavimo
šunies.

Lyg balandis
susigūžęs
ten,
toli,
žmogus.

Sušuko.

Ir parkrito
ant žolės.

Susirink mane,
Rachele,
iš apyaušrio skutelių,
iš pavargusių aidų.

Tąsyk –
tąsyk nepakėliau –

tu likai miegot, vaikeli.

Tu likai
Likai
tik tu.
****

Kęstutis Navakas
Iš ciklo "ultima tristeza"
septintas
išeisi į kiemą. pakelsi akmenį jo
tau prireiks. įsidėsi į kišenę. pa-
glostysi katę. jai to prireiks. būsi
išsimiegojęs ir pilnas jėgų. būsi
geresnis nei vakar. nueisi ten kur
parduoda pieną nueisi ten kur
parduoda medų delnais braukdamas
per pakeleiviių medžių kamienus
niekur neyužtruksi ilgiau kaip
septynis atodūųsius. grįši nmo
oras bus į namus grįžęs. pa-
glostysi katę. pasidėsi pieną ir

medų. manysiesi dar negrįžęs ir
tik akmuo kiženėj įrodys: kad
***
Mantas Balakauskas
dabar jau eikim namo,
kur vaizdingas maršrutas
išskysta ir nebelieka žodžių,
prasmės nebelieka, kartojasi,
kartoju, kad nesuprantu, kur
namai ir obelys dingsta,
obuoliai, kurių nevalgydavau,
buvo neskanūs, neskanu buvo
gyvent šitaip kapojant gyvenimą,
tave užpilant žemėm kaip šunį,
apie kurį man tada pamelavo,
bet girdėjau sėdėdamas suole,
kaip skrenda bitės, gal širšės į avilį,
kulkos skrenda ir įsikimba į kailį,
atlapus jo, o tada jau ateina žiema
ir už stiklo iškrinta
geltona, geltona, geltona.
***
Tautvyda Marcinkevičiūtė
beveik jos didenybė Elžbieta
bjauri žuvis vos paragavus
kąsnelį ištaria mama
apie ką tiktai mano iškeptą
ir vyro giriamą tartum šedevrą tikrą
patiekalą

nejaugi visoje šaly neatsirado
skanios žuvies?

Nė karalienė anglijos pati
nedrįsus būtų pasakyti taip
virėjui
apie jos valdomą šalį
2013-11-16
***
Vaidotas Spudas
Tą slogią tylumą tegu sustingdo speigas.
Lai ji suakmenėja juoda nežinia.
Išeisiu aš – pavargęs ir apsvaigęs,
O šiltas vėjas pasitiks mane.

Obels viršūnėje varnėnai krykščia.
Obels viršūnėj – saulės spinduliai.
Ir mano žingsniai pasiliks čia, –
Aidės ilgai ir įžūliai.

Kaip keista –
Aš gyvenau, kenčiau, blaškiausi,
Rudens klevų pavėsy saulės nemačiau.
Taip netoli pavasariniai lietūs žemę prausė.
Kodėl manęs nenuprausė anksčiau?
1961. VI. 1
***
Vytautas Rubavičius
Pašnibždom ateitin
stojas išnara aido vakario
sopulio duženos balsas
vejasi pinasi
dvišaku liežuvėliu iš visos
meilės raudos –
skeltabalsė
šiurpi pagauginė
kaip pamotės
vytos išvytos našlaitėlės blauzdelė
švytuojanti žolėse
žalumos gelmėje
dilgėlių ašarėlėm nuėjusi
dulkių stulpas
pakeltas ir prišauktas
palaukėm pakrūmėm palenkėm
atšipusiais grieždamas peiliais
atsopusius mušdamas vyzdžius
žemyn
per užuolankas
paskui versmės aleliuuuja
palei laiko nuskausmintą rievę
kur tėviškė suka pro miesto šiukšlyną
vis greičiau
apsukui
***
Simonas Bernotas
Senas vasarnamis
Yra biliardinė
Kamuoliukai apsamanoję