Privačių kolekcijų lobiai
Neseniai kaunietės verslininkės surengta paroda "Užjūrio gėlė privačiose kolekcijose" dvelkė Rytais. Pati idėja surengti beveik 20 eksponatų parodą L.Bohne kilo iš noro praplėsti žinias apie Lietuvoje, jos manymu, menkai apibrėžtas Rytų šalis. Eksponatai surinkti iš Lietuvos ir Prancūzijos.
"Sunku patikėti, bet šitos kolekcijos didžioji dalis atvažiavo į Lietuvą dar sovietmečiu, į Kauną iš Maskvos Didžiojo teatro. Tai buvo vienos balerinos gautos dovanos. Kai ką sukaupusi esu ir aš pati, o kai ką paskolino ir puiki bičiulė iš Prancūzijos", – apie iš privačių kolekcijų surinktą parodą pasakojo L.Bohne ir čia pat demonstravo permanentinio popieriaus, akvarelės ir rašalo kūrinius, pavirtusius į minimalistinius Japonijos kultūros atspindžius. Greta ant sienos – tekstilės darbai iš Korėjos: permanentinis popierius ir piešinys, aplink kurį, tarsi rėmas, apaustas žakardinis audinys.
Čia pat – iš Persijos atkeliavęs XX a. pradžios moteriškas tuoktuvių drabužis. "Šilkas labai plonas, metalo gijomis siuvinėtas, bet nė kiek neįplėštas", – senųjų meistrų darbą gyrė moteris. Paglostęs prabangų nuotakos apdarą žvilgsnis keliauja iš Prancūzijos dvaro atvežto lovos užtiesalo link: pagal užsakymą jis specialiai pagamintas 1880 m.
Siuviniai – pagal statusą
Rytų kultūroje svarbią vietą užėmė ir Osmanų imperija, kuriai L.Bohne ekspozicijoje atstovauja 1820 m. siuvinėta servetėlė. Kukli, tačiau sykiu ir prabangi, ji buvo tiesiama ant sidabrinių padėklų, kuriais imperatoriui buvo patiekiamas maistas. "Tai linas, siuvinėtas šilku ir sidabro gijomis. Pasaulyje Osmanų tekstilė yra žinoma būtent dėl dviejų dalykų: ploniausio šilko siuvinėjimo ir tauriųjų metalų siūlų", – pastebi moteris.
Žmogaus socialinis statusas atsispindėjo per siuvinius ant jo rankovių. Tada ir žirgai, kurie priklausė aristokratams, buvo ypatingai puošiami.
Parodoje pristatyti ir rytietiški keramikos dirbiniai su budistiniais ar mistiniais motyvais, pagal specialų užsakymą Kinijoje ant šilko siuvinėta vėduoklė su dramblio kaulo elementais, šilko siuviniais garsėjančios Junanio provincijos meistrų XX a. pradžioje pagaminti darbai. Pastarieji kurti "Xiang" siuvinėjimo technika, kai šilkas siuvinėjamas šilku. "Ir motyvai šios technikos skiriasi tuo, kad visada vaizduojami paukščiai, gėlės, drugeliai", – žiniomis dalijosi L.Bohne.
Ypatingi parodos eksponatai – siuvinėti uzbekų žirgų puošybos elementai. "Pradedant XVII a., žmogaus socialinis statusas atsispindėdavo per siuvinius ant jo rankovių. Tada ir žirgai, kurie priklausė aristokratams, buvo ypatingai puošiami", – pasakojo moteris.
Kelias į Europą
"Labai daug metų dirbu su autentiškais persiškais ir Kaukazo kilimais, todėl Rytų filosofija man artima. Norėdama kuo daugiau sužinoti, priartėjau prie tūkstančius metų skaičiuojančio tekstilės meno, – paklausta apie asmeninį santykį su tekstile sako L.Bohne. – Siuvinėjama nuo 5000 m. pr. Kr., iki to egzistavo kilimai – iš būtinybės, tik po to dėl estetikos."
Azijoje taikomosios dailės sritis – tekstilė – suklestėjo anksčiau, nei apie ją sužinojo graikai ir romėnai. "Graikai šio meno tradiciją perėmė iš persų, o asirai ir žydai ištobulino siuvinėjimą ir audimą, kurio išmoko iš Egipto tautos. Į Europą siuvinėjimas atkeliavo Romos imperijos laikais kartu su prabangiomis Centrinės Azijos medžiagomis – vyko prekyba ir mainai", – akiratį plečia pašnekovė.
Praeityje gausiai puošti tekstilės dirbiniai buvo valdžios ir turtų simbolis. "Ir šiandien Rytų tema yra neapibrėžta, ypač mūsų krašte, – sako Rytų menais besidominti moteris. – Europa pasikeitė didžiųjų atradimų laikotarpiu XVI–XVII a. Aristokratija pradėjo keliauti į tolimus kraštus ir tada iš itin fragmentuoto vaizdo, kuris buvo suvokiamas kaip faktų ir išgalvotų istorijų kombinacija, prasidėjo pokyčiai. Visi grįždavo su savomis istorijomis ir savais suvenyrais. Prisidėjo ir misionieriški ryšiai – misionieriai į Europą atvežė porcelianą, kurį atrado Anglijos aristokratija".
Įdomus faktas, kad tuo metu šioje šalyje labai pabrango sidabras ir auksas, o iš sidabro buvo gaminami indai maistui. Pažinusios porcelianą – nepaprastai gražų, o ir praktišką (jį labai lengva nuplauti, nereikia taip šveisti ir blizginti) XVIII a. viduryje tokios šalys kaip Prancūzija, Anglija, Pietų Vokietija (Bavarija) nepraleidžia progos pasidaryti iš jo komercinės naudos. "Iki šiandien Europoje yra išlikusių tuomečių senųjų porceliano manufaktūrų, pavyzdžiui, garsioji Limožo porceliano manufaktūra", – dėsto L.Bohne.
Išgryninta estetika
Tuo metu Europoje karaliavo ištaigingasis barokas – staiga atsiradę rytietiški labai išgrynintos estetikos elementai pradėjo keisti europietišką skonio supratimą – daugiau subtilumo, neperkrauto grožio, mene atkartojamos gamtos.
"Skaičiau gražų sakinį Metropoliteno muziejaus apžvalgoje apie jame esantį Rytų menų segmentą. Esą visais laikais žmogus nepaprastai stengėsi užfiksuoti gamtos kalbą, o ypatingiausias momentas – besiskleidžiančio žiedo akimirka. Pasirodo, kad niekas kitas, kaip tekstilė, siuvinėjimas, negali šito užfiksuoti. Tai buvo gamtos įamžinimo viršūnė", – dalijasi meniškos sielos moteris.
XVII a. Persijoje jau buvo įkurta šilko auginimo manufaktūra prie Kaspijos jūros. Per Turkiją, Osmanų imperiją, Bursos miestelį prie Egėjo jūros, šilkas keliavo į Europą. Pagrindiniai pirkėjai anuomet buvo italai ir beveik 70 proc. šio šilko iškeliavo į Europą. Kol europiečiai gamino audinius, iš to labai pelnėsi sultonai ir imperatoriai. Buvo kuriami ypatingi objektai, dovanos, kurios atitekdavo kitiems monarchams diplomatiniais keliais.
"Kai galvojame apie Japoniją, kuri atrasta XVI–XVIII a., pirmiausia mąstome apie samurajus, arbatos gėrimo ceremoniją, japoniškus sodus, kimono. Galvojame, kad ties kimono tekstilė ir baigiasi. Tačiau iš tikrųjų ji labai plati ir išties apibrėžia Japonijos kultūrą. Jie turi paveikslus, ant šilko akvareles ir rašalo technika tapytus ir kaligrafijos įrašais patobulintus. 14 tūkst. metų... Ilga istorija ir kiek daug mes dar nežinome", – pastebėjo L.Bohne.
Naujausi komentarai