Spektaklyje, kurio premjera – rugsėjo 26, 27 d., per lėles ir jaunam žmogui aktualizuotą šekspyrišką meilės idealą kviečiama atrasti ir atpažinti save, pajausti, kad šiame pasaulyje žmogus nėra vienas. Šimtmečius skaičiuojančią istoriją pasakosiančios lėlės – tai ne vaikystės nostalgijos ženklai, pokalbyje su "Kauno diena" patikino R.Lažaunykas: lėlės galinčios būti išraiškingesnės nei gyvojo plano aktorius.

– Koks buvo spektaklio "Aš – Romeo, tu – Džuljeta" kūrybinis procesas?

– Pati pradžia buvo mano asmeninės idėjos pristatymas Lėlių teatro vadovybei, šią idėją brandinau nuo ketvirto studijų kurso, dar kol studijavau vaidybą. Jaučiau, kad ši W.Shakespeare'o pjesė su manimi rezonuoja, iškelia asmeninius mano prisiminimus ir pojūčius. Tad vieną dieną ėjau pro Lėlių teatro direktoriaus kabinetą ir pamaniau – užeisiu ir paklausiu, galbūt galėtume pastatyti "Aš – Romeo, tu – Džuljeta". Supratau, kad labai daug ką šiame spektaklyje galėtume išspręsti naudodami lėles, nes pjesėje daug personažų. Lėlių teatro direktorius sutiko, išėjęs iš kabineto aš pagalvojau: "O Viešpatie, ką aš padariau, –  juk dabar reikės įgyvendinti."

Tai bus ne apie W.Shakespeare'ą, o apie mus pačius. Tai nebus skirta nei vaikams, nei suaugusiesiems, nei paaugliams, tai bus apie išgyvenimus, kuriuos surinkome iš paauglių istorijų.

Kai subūriau kūrybinę komandą, pirmiausia sugalvojome kūrybinę stovyklą gamtoje. Gamta siejasi ir su mūsų spektaklio pastatymu, nes norisi perkelti žiūrovą į gamtos apsuptį. Kūrybinėje stovykloje analizavome pjesę ir ieškojome, ką mes patys esame patyrę, ką norėtume papasakoti. Vėliau dalyvavome lėlininkų stovykloje, kurioje susipažinome su metodu, kuris bus naudojamas ir mūsų spektaklyje. Dabar procesas persikėlė į teatro sceną, naudojame "devised" teatro praktiką: aktoriai tarsi atsisako režisieriaus, tyrimo metu patys kuria medžiagą ir iš savo patirčių sudėlioja spektaklį bei jo siužetą ir mizanscenas. Tad visa kūrybinė komanda ieško sprendimų kartu.

– Romeo ir Džuljetos istorija plačiai statoma pasaulio teatruose, ji neaplenkė ir Lietuvoje gerai žinomų režisierių – Eimunto Nekrošiaus (1982 m.) ir Oskaro Koršunovo kūrybos (2003 m.). Gal šių režisierių pastatymai ir buvo inspiracija imtis šio kūrinio?

– O.Koršunovo pastatymas – vienas mėgstamiausių mano spektaklių, nes mano, kaip žiūrovo, požiūris į spektaklius visiškai subjektyvus, aš vadovaujuosi emocija ir pajautimu, dažniausiai nesistengiu analizuoti. Šio pastatymo vaizdinių buvau gana apsėstas, net sunku jų atsikratyti, renkant personažus nejučiomis grįžtu prie to, ką esu matęs. Tačiau suvokiu, kad reikia ieškoti savo požiūrio į teatrines situacijas.

– 2018 m. debiutavote kaip režisierius statydamas spektaklį "Baimė" su šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Falko Richterio tekstu, gilinotės į šiuolaikinio žmogaus problemas ir baimes. Kas paskatino sugrįžti prie klasikos kūrinio, meilės temos?

– "Romeo ir Džuljeta" tartum pasivijo mane. Visų pirma mane inspiravo tai, kad dirbamas vaikų ir jaunimo stovyklose susidūriau su daug paauglių problematikos. Pats, kaip teatro pedagogas, labiausiai orientuojuosi į paauglius ir jų išgyvenimus, tad pirmoji inspiracija buvo statyti spektaklį apie jų stovyklą. Pjesėje sakoma: "Nėra gyvenimo už Veronos sienų" – suvokiau, kad lygiai taip pat nebelieka gyvenimo už stovyklos sienų. Pirmiausia inspiravo tai, kad ten nuo ryto iki vakaro egzistuoja buitis ir rutina, kuri visai kitokia nei realiame gyvenime. Kalbant apie problematiką – kiekviena stovykla baigiasi Romeo ir Džuljetos istorija, mirtis perkeltine prasme yra būtent išsiskyrimas po stovyklos: paaugliai išsiskirstydavo į skirtingus miestus, atsirasdavo dideli atstumai ir tai lyg tam tikra pabaiga, tam tikra simbolinė mirtis. Negalėdavau patikėti, kaip greitai tarp paauglių įsiplieksdavo meilė ir kaip greitai, skaudžiai pasibaigdavo. Aš susiejau, kad tai būtent ir yra Romeo ir Džuljetos istorija.

– Spektaklis statomas Kauno valstybiniame lėlių teatre ir orientuotas į paauglių auditoriją. Ar amžinosios meilės temomis nebus sunku sudominti šiuolaikinį paauglį? O gal lėlės ar kitokios išraiškos priemonės bus itin šiuolaikiškos, pritaikytos dabartiniams paaugliams?

– Paauglį labai sunku sudominti. Net kalbant apie spektaklio koncepciją stengiuosi vadovautis kaip ne itin nuo paauglystės atitrūkusio žmogaus patirtimi ir galvoti, kas visų pirma man pačiam yra įdomu. Bendraudamas su paaugliais supratau, kad mūsų problemos yra tos pačios, tik įgauna kitokias formas, atsiskleidžia kitokiu pavidalu. Lygiai taip pat, kaip paaugliams, ir man kartais trūksta dėmesio, kartais jaučiuosi vienišas, nesuprastas, nesaugus. Ir dėl to išraiškos priemonių nėra labai sudėtinga ieškoti, jos nėra labai toli nuo paties manęs.

Spektaklyje lėlės bus gerai atpažįstamos, nes mes naudojame "mapetų" principą, tai yra rodančias mimiką lėles, kurios jau matytos įvairiuose televizijos šou. Jos yra išraiškingos, jos gali papasakoti istoriją kaip lygiavertis partneris gyvo plano aktoriui, tad šios lėlės pirmas būdas, kaip galima sudominti jauną žiūrovą lėlių teatru, neišgąsdinant jo tradiciniu lėlių teatro pastatymu. Mes siekiame, kad žiūrovai pamatytų, jog viskas gali būti labai gyva, lėlės gali būti net  išraiškingesnės nei gyvo plano aktorius.

– Dažnai spektakliai, orientuoti į paauglius, nestokoja interaktyvių elementų, pasitelkia įvairias technologines galimybes – juk jaunąją publiką tradiciniu teatru sudominti yra nemenkas iššūkis. Gal publika bus įtraukta į teatrinį veiksmą?

– Interaktyvumas teatre – labai slidi riba. Pats dalyvaudamas teatriniuose projektuose, pastebiu, kad yra žiūrovų, kurie laisvai leidžiasi į interakcijas, tačiau kita dalis norėtų atsiriboti ketvirtąja siena. Tad reikalinga pusiausvyra, kad neišgąsdintume žiūrovo. Visų pirma spektaklyje "Aš – Romeo, tu – Džuljeta" interaktyvu tai, kad paaugliams tai bus atpažįstama. Ne tiesioginiu, fiziniu kontaktu ar aktorių išėjimu į sceną jie jausis įtraukiami į veiksmą, bet tuo, kad pats veiksmas jiems bus toks artimas, kad spektaklio metu jie jausis kaip dalyviai. Labiausiai siekiu tuo, kas vyksta scenoje suteikti žiūrovams pojūtį, kad jie nėra vieni. Geriau drąsiai pateikti realų, jiems atpažįstama vaizdinį ir taip juos pasiekti.

– Jūsų kūrybinis interesas – jaunas žmogus. O kaip pasukote teatro pedagogo keliu?

– Manau, kad esu mokytojas iš prigimties, mano veikla įgauna prasmę tada, kai aš galiu dalytis. Tad pedagogika atsirado savaime, dar besimokydamas mokykloje aš žinojau, kad norėčiau mokyti, ir atsitiko taip, jog atsirado galimybė mokyti teatro. Noriu jaunus žmones supažindinti su teatru ne viena kryptimi, ne tik iš vaidybos ar režisūros pusės, noriu, kad žmogus galėtų įsimylėti teatrą iš esmės, atrasti ir suvokti jį. Noriu padėti žmogui save realizuoti jam pačiam priimtiniausiu keliu. Noriu teatru uždegti skirtingus jaunus žmones, tuo, kuo degu aš pats. Vienareikšmiškai – teatras padeda išlaisvėti žmogui, to ir siekiu.

– Esate baigęs aktorystės studijas. Teatro pasaulyje įprasta, kad aktoriai pasuka režisūros keliu dažniau jau sulaukę brandesnio amžiaus ir pakankamai atsikandę aktorystės duonos.

– Pasakysiu atvirai – niekada nenorėjau būti aktoriumi, aš norėjau būti režisierius. Eimuntas Nekrošius rinko kursą ir aš, deja, supratau, kad nespėsiu pasiruošti stojamiesiems. Tad nusprendžiau stoti į aktorystę, kad pažinčiau teatrą, pasidomėjau būtent VDU vaidybos studijų programa, kurioje buvo ir režisūros paskaitos. Atsimenu, kai dalyvavau konsultacijoje, manęs klausė: "Kodėl nori būt aktorium?" Ir aš atsakiau, kad aš nelabai noriu juo būti, aš norėčiau būti režisierius. Tada manęs paklausė, ar aš suprantu, kad tai dvi visiškai skirtingos profesijos, atsakiau, kad suprantu, bet aš noriu būti režisierius, kuris žino, ką reiškia būti aktoriumi. Mane ta mintis iki šios dienos veža. Kai teatre būdavo ne mano scenos, aš sėdėdavau ir žiūrėdavau ne į tai, kas vyksta scenoje, bet į tai, kaip dirba režisierius. Iki šiandien vykstant spektakliui stebiu, kaip režisieriai kalba su dailininkais, šviesų dailininkais, garso operatoriais, buvimas scenoje man atnešė labai daug patirties ne tik kaip aktoriui, bet ir kaip režsieriui.

– Stodamas į aktorystę ėjai link režisūros, tačiau kaip režisierius norėjai suprasti, ką patiria aktorius, nes turi būti patyręs, kad suprastum. Čia man mintyse suskambo Romeo eilutė: "Tas juokiasi iš svetimo žaizdos, kas sužeistas nebuvo niekados." O kokią W.Shakespeare'o kūrinio vietą išskirtumėte jūs?

– Galbūt išskirčiau Romeo pokalbį su vaistininku, kai pasiekusi žinia apie Džuljetos mirtį tarsi įkvepia išminties spektaklio herojui. Jis elgiasi kaip beprotis, tačiau suvokia amžinojo šeimos konflikto beprasmybę. Viename vaizdo įraše apie spektaklio "Didvyrių aikštė" pastatymą, režisierius Krystianas Lupa pasakė, kad žmogus po laidotuvių yra kaip sapne. Tiktai vaidina normalų. Jis yra būsenoje tarp sapno ir realybės. Man šie žodžiai primena mane patį paauglystėje. Esu patyręs netekčių. Jaučiausi tarp sapno ir realybės, tarp beprasmybės ir pirmųjų gilių įžvalgų apie prasmę. Pasaulis atrodė atsisukęs prieš mane. Jautiesi vienišas pažinimo kelyje. Čia labai tinka Romeo žodžiai:

"Pasaulis tau ne draugas/ Nes nėr tokių į̨statymų jame,/ Kurie iš vargo tau iš̌brist padėtų̨." Įstatymų gal ir nėra. Žmogui reikia žmogaus. Artimas, mylimas žmogus gali padėti išbristi.

– Kaip galėtumėte apibūdinti savo režisūrinį metodą? Ar turite savitą braižą kaip režisierius?

– Dirdamas su sudėtingomis medžiagomis, pradėjau suvokti savo braižą. Man būdingas užsienio kalbų naudojimas spektakliuose, norisi pažvelgti į save platesniame kontekste, ne tik Lietuvos. "Aš – Romeo, tu – Džuljeta " užsienio kalbos taip pat nuskambės.

Dažnai sakoma, kad teatras arba realybės atspindys, arba fikcinis, iliuzijų pasaulis. Tad klausimas, ar žiūrovas ateina pamatyti save, ar pasaulio idealą? Man pirmasis variantas priimtinesnis, ir tas metodas atsigręžia į asmeninę savirefleksiją. Kiekviename spektaklyje stengiuosi panaudoti kuo daugiau tiek aktorių, tiek savo požiūrių ir išgyvenimų. Tad gali pasirodyti, kad leidžiu sau darkyti dramaturgiją, bet man tai atrodo neišvengiama. Pavyzdžiui, kalbant apie "Romeo ir Džuljetą" – XXI a. kontekste sukuriamas meilės idealas yra velniškai pavojingas, ta meilė yra ideali, nes ji laiku pasibaigė, jie nepažino, kas yra rutina, jų neužklupo buitis, jie mirė įsimylėję. Kartu baisu, bet, kita vertus, kas gali būti gražiau? Tad teksto dekontsravimas yra būtinas, reikia pažvelgti į situaciją iš dabartinės perspektyvos. Žiūrovas turi pajusti, kad yra kalbama apie jį patį, kad tai būtų jam atpažįstama ir artima. Kad jis pasijustų ne vienas.

– Koks režisierius patį labiausiai žavi?

– Labiausiai mane inspiruoja Robertas Wilsonas, visų pirma, dėl to, kad jis nėra režisierius pagal išsilavinimą. Taip pat tuo, kad jis yra savitas, jis labai geras įrodymas, kad nereikia prisitaikyti. Man atrodo, žmonės apsimeta, jei sako – man nesvarbu, ką kiti pagalvos. Vis tiek pagalvoji, ar žmonės supras, ar nesupras, pagalvoji – galbūt reikia labiau paaiškinti, gal reikėtų vieną ar kitą sceną labiau padetalizuoti ir taip toliau. O R.Wilsonas – geras pavyzdys, kad teatre galima sukurti visiškai fikcinį pasaulį, kuriuo žmonės patiki, ir tai yra labai savita. Tai gera inspiracija – patikėti tuo, ką aš jaučiu viduje, ir nutolti nuo ribojimų, kurie manyje yra susiformavę.

Ar žiūrovas ateina pamatyti save, ar pasaulio idealą? Man pirmasis variantas priimtinesnis.

– Kaip žiūrite į šiuolaikinį teatrą? Į kitus jaunuosius kūrėjus? Į tai, kas dabar vyksta teatro plotmėje?

– Džiaugiuosi tuo, kas vyksta. Tačiau teatras, kuris mane užbūrė kaip žiūrovą, tai Rimo Tumino teatras. Tai, mano akimis, tikrai gera klasika. Ir iki šiandien mane veda į priekį R.Tumino spektaklių vaizdiniai ir jo spektakliai inspiruoja. Tačiau tai mažai siejasi su tuo, ką dabar matau. Bet džiaugiuosi, kad yra įvairovės. Paskutinis spektaklis, kurį žiūrėdamas jaučiausi laimingas, – tai Kamilės Gudmonaitės "Trans trans trance", žiūrovą homofobą tiesiog kulkomis turėjo suvarpyti šis spektaklis. Pats kurdamas nesistengiu galvoti, kokių spektaklių trūksta, stengiuosi kurti tai, kas man priimtina. Kaunas man atrodo gera terpė kūrybai, nes Kaune viskas yra glaustai ir visko nėra per daug, yra erdvės siūlyti idėjas ir jas įgyvendinti. Vilniuje, ko gero, didesnė konkurencija vien dėl didesnės pasiūlos, daugiau erdvės reikštis, bet kartu daugiau žmonių, kurie reiškiasi.

– Jei ne teatro scena – koks būtų jūsų gyvenimo kelias?

– Dabar teatras – net yra problema, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be teatro, o jau reikėtų imtis veiksmų, kad taip nebūtų. Nebemoku ilsėtis, dirbu nuo perdegimo iki perdegimo. Daug gyvenimo patiriu teatre, bet vis dėlto yra ir mano asmeninis gyvenimas, kuriame teatro nėra ir kartais gyvenime pasijaučiu neįgalus. Pastebėjau, kad dažnai grįžtu prie daug darbo, nes bėgu nuo savo asmeninių vadinamųjų skylių, kuriose labai tuščia, tad lengviau tiesiog susitelkti į darbą.

– Gal tai ir idealistinis požiūris į savo profesiją, noras pasiekti maksimumą?

– Ir tai yra įdomu, nes aš visą laiką sakiau, kad išlaikysiu distanciją, visą laiką sakiau, kad teatras yra tik darbas, bet neseniai supratau, kad taip jau nebėra. Susitinku su žmonėmis ir jau sunku kalbėti apie gyvenimą, iškart pradedu pasakoti apie pastatymus, apie tai, kas vyko teatre, nes, regis, nebeturiu daugiau apie ką kalbėtis. Linkiu ir sau, ir kitiems išlaikyti distanciją tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Į teatrą juk gali atsinešti idėjų iš gyvenimo ir, jeigu jo nėra, tai iš ko? Iš juodos dėžės idėjų nepasisemsi.

– Kodėl žiūrovas turėtų ateiti į spektaklį "Aš – Romeo, tu – Džuljeta"?

– Pirmiausia – tai bus ne apie W.Shakespeare'ą, o apie mus pačius. Tai nebus skirta nei vaikams, nei suaugusiesiems, nei paaugliams, tai bus apie išgyvenimus, kuriuos surinkome iš paauglių istorijų – dirbant ir bendraujant su jais. Bet šios istorijos susijusios su visais. Verta ateiti, nes dauguma atras tai, kas jiems bus artima, jie pamatys save, išgirs šekspyrinį tekstą. Verta dėl to, kad net žiemos metu žiūrovas galės nusikelti į vasaros laikotarpį, nes veiksmas vyksta vieną vasaros savaitgalį. Taip pat dėl to, kad visa kūrybinė komanda stato šį spektaklį su milžiniška meile ir, man atrodo, tai turėtų jaustis, mes labai norime pasidalyti šia istorija ir kuriame tikrai ne sau, o žiūrovams.

Lėlių teatras pasiruošęs judėti į priekį, keistis, paaugliai nutolę nuo lėlių teatro, tačiau jis tikrai nėra skirtas vien tik vaikams. Seniau teatre buvo tradicija, kad teatras skirtas tik vaikams, pirmiausia tai buvo net ne lėlių teatras, o teatras vaikams, lėlės – tik priemonė, tačiau dabar lėlių teatras gali būti įdomus visoms amžiaus grupėms ir lėlės neturi nieko bendro su infantilumu, jos labai išraiškinga priemonė. Lėlių teatro aktoriai turi labai didelį žinių bagažą, kaip atgaivinti lėles, kad žiūrovas keliautų per spektaklį kartu su jomis. Verta ir dėl to, kad spektaklyje dirbs jauni kūrėjai ir jei jauni kūrėjai gali būti lėlininkai, vadinasi, ir žiūrovas gali būti lėlių teatro žiūrovas.