– Papasakokite, kokie vėjai atbloškė į Kauną? Kaip mezgėsi jūsų ryšys su šiuo miestu? Kada pajutote, kad drąsiai galite jį vadinti savo namais?

– Į Kauną atvykau 2003-iaisiais, taigi čia gyvenu jau šešiolika metų. Istorija kaip ir daugelio – atvažiavau studijuoti, vėliau susiradau darbą, atsirado draugų, veiklų, pomėgių, miestas pasidarė labai mielas, tad ir pasilikau. Iš pradžių, kai dar nepažinojau Kauno, visokių kuriozų nutikdavo – ir į kitą miesto galą troleibusu nuvažiuoti yra tekę, ir savo stotelę praleidus išlipti nežinant, kur randuosi (šypsosi). Tačiau su laiku apsipratau, o dabar Kauną jau galiu vadinti savo namais. Čia įsigijau ir būstą, tad jau tikras kaunietis.

– Ne tik bėgiojate, užsiimate ir dviračių sportu. Ar visuomet buvote toks sportiškas?

– Dviračiai atsirado palyginti neseniai, kai pernai išbandžiau savo jėgas trumpoje TRI-FUN triatlono distancijoje, skirtoje pradedantiesiems. Ėmiau galvoti, kad reikėtų išbandyti ir rimtesnę distanciją, su draugais sutarėme kitamet bandyti įveikti garsųjį "Iron Man" triatloną. Taigi dviračiai iš esmės dėl to ir atsirado. O bėgimas mano gyvenime buvo visą laiką.

– Galbūt aktyvaus laisvalaikio pomėgis perimtas iš šeimos?

– Mano šeimoje daugiau niekas aktyviai nesportuoja, nei mama, nei tėtis nėra dideli sportininkai. Atvažiavus studijuoti universitete buvo fizinio pasirengimo testai, tuomet, pamenu, atbėgau gal antras. Mane pastebėjo treneris ir pakvietė lankyti lengvąją atletiką. Nors anksčiau, kai dar gyvenau kaime, nubėgus krosą atrodydavo, kad miršti ir daugiau niekada nebebėgsi, ėmiau šią sporto šaką jaukintis, ji tapo įdomi. Bėgioju jau penkioliktus metus ir sustoti neketinu.

– Kuo ši sporto šaka užbūrė taip, kad ne tik pats pamilote bėgimą, bet ir užkrėsti juo stengiatės kitus – esate "Citadele Kauno maratono" organizatorius?

– Galbūt prisidėjo ir tai, kad susirinkome kompanija niekados iki tol nebėgiojusių žmonių, kartu ėmėme treniruotis, užsimezgė graži draugystė, atsirado bendri pomėgiai. Paskui pradėjome važiuoti į varžybas, motyvuodavo ir rezultatai, noras pasiekti geresnį asmeninį laiką, gimė svajonės laimėti rimtesnių titulų – taip viskas ir išsirutuliojo. Esu nubėgęs ilgiausią pusmaratonio distanciją – 21,098 km, maratoną (42,195 km) tikiuosi įveikti "Iron Man" varžybose. Žinoma, kalbant apie bėgimą, džiugina pasiekti rezultatai, tačiau šis sportas labai pagerina gyvenimo kokybę. Pamenu, anksčiau, kai bėgiodavau rytais prieš darbą, visą dieną po treniruotės jausdavau, kad galva šviežia. Bėgant atsipalaiduoji, fizinė veikla išlaisvina protą.

– Beje, kone po kiekvieno maratono pasipila skeptikų komentarai, neva didžiulis šokas organizmui yra nubėgti keliasdešimt kilometrų, smarkiai nuo to kenčia kelių sąnariai ir t.t. Ką apie tai manote?

– Dažniausi komentarai būna būtent apie kelius, mane net ir gimtajame miestelyje žmonės gąsdindavo, neva kelius suvarysiu. Nežinau, iš kur toks įsitikinimas, bet tai yra visiška nesąmonė. Šiuo klausimu žinau puikų pavyzdį – Petrą Silkiną. Šiam žmogui septyniasdešimt septyneri, jis nubėgęs virš pustrečio šimto maratonų ir jam viskas gerai – nė vienos operacijos, ir šiandien bėga. Todėl nemanau, kad ilgesnių distancijų ar maratono bėgimas – bėda keliams. Dažniausiai įvairios traumos atsiranda dėl to, kad žmonės pradeda bėgioti neparuošę organizmo, nedaro pratimų, skirtų įvairioms kūno dalims stiprinti, kad kūno raumenys būtų subalansuoti. Tuomet, aišku, kenčia silpniausios vietos, ar tai būtų sąnariai, ar nugara, stuburas.

– O apskritai kaip vertintumėte sveikos gyvensenos būseną Lietuvoje?

– Tikra tiesa, kad bėgimas tik keletą pastarųjų metų ėmė sparčiai populiarėti. Anksčiau, išsiruošus vakare prasibėgti Ąžuolyne, geriausiu atveju pamatydavai kokį vieną bendramintį, o dabar akivaizdu, kad fizinis aktyvumas padidėjęs, bėgimą praktikuoja daug daugiau žmonių. Iš senesnių laikų pamenu ir juokingų istorijų. Pavyzdžiui, kai grįždavau į savo miestelį, būdavo vadinamosios timpos, skirtos bėgti. Dabar tai jau natūralus dalykas, niekas į jį nekreipia dėmesio, bet anuomet žmonės keistai žiūrėdavo, kartais ir pasakydavo ką nors. Yra buvę atvejų, kai nusprendus prasibėgti kokius 20 km – nuo vieno kaimelio iki kito ir atgal – sustodavo pažįstami, važiuojantys pro šalį su mašina, ir siūlydavosi pavežti. Aiškindavau, kad tikrai nereikia (juokiasi). Žodžiu, prieš kokius penkiolika metų tai buvo dar naujas sportas ir visi galvodavo, jog tau trūksta kelių varžtelių, kad bėgioji (šypsosi).

– Pakalbėkime apie kitus jūsų užsiėmimus. Visą gyvenimą jus lydėjo muzika, šiuo metu gyvo garso grupėje "Po aštuntos" grojate saksofonu. Papasakokite, kaip kito jūsų paties ryšys su muzika bėgant laikui?

– Viskas vyko gan natūraliai. Mano tėtis kultūros namuose užsiimdavo saviveikla, vis nusivesdavo mane mažą į koncertų repeticijas, įduodavo kokį instrumentą išbandyti. Paskui pastebėjo, kad man kažkas jau ir išeina, pasiūlė pagroti. Kurį laiką miestelyje grojome vietiniame kolektyve, paskui mane priėmė į muzikos mokyklą Radviliškyje, joje baigiau klarnetą. O tėtis buvo kapelos "Šiaulėniškiai" vadovas, su ja pavažinėjome po Lietuvą, koncertavome miestelių, miestų šventėse. O įstojęs į universitetą nuėjau į KTU tautinio meno ansamblį "Nemunas", su juo išmaišėme užsienį – Meksiką, Kiniją, visą Europą. Jau po studijų atsirado grupė, su kuria kelerius metus aktyviai grojame.

– Nors minėta grupė labiau koncentruojasi ties populiariąja muzika, esate ir tautinio meno atstovas. Galbūt galima sakyti, kad jis vis labiau populiarėja, muzikos prasme lietuviai grįžta prie savųjų šaknų?

– Tautinis menas man gan artimas, jis užima didelę dalį mano gyvenimo. Populiarėja, tačiau tradicinis tautinis menas mažai modernėja, nelabai keičiasi, todėl, sakyčiau, jaunimui tai nėra itin įdomu. Ir koncertuodamas su kolektyvu pastebiu, kad mūsų auditorija paprastai yra kiek vyresnio amžiaus žmonės, o norėtųsi, kad atsirastų daugiau jaunų klausytojų. Galbūt išimtimi galima būtų įvardyti prieš kelerius metus vykusį televizijos projektą "Kadagys". Jame dalyvavo universitetų tautinio meno kolektyvai, laidos sulaukė didelio susidomėjimo. Buvo labai smagu matyti pilną salę žiūrovų studentų – tiek jaunimo, susidomėjusio tautiniu menu. Tačiau populiarėja tautinių motyvų įpynimas į kitų žanrų muziką, yra grupių, kurios atlieka gerą folką, man pačiam tai labai patinka.

– O kokios muzikos dažniausiai klausotės pats? Galbūt turite specialų grojaraštį, skirtą bėgimo treniruotėms?

– Klausausi įvairiausios muzikos. Jei reikia ruoštis groti saksofonu, labiau linkstu prie romantiškos muzikos, pavyzdžiui, Edo Sheerano, Bruno Mars kūrybos. Patinka džiazas, neišvengiamai klausausi ir folko. Apskritai, manau, gera muzika yra gera ir nesvarbu, koks jos žanras. O dėl bėgimo, keletą kartų bandžiau bėgti su ausinuku, tačiau man tai netiko, mieliau klausytis gamtos garsų ar savo kvėpavimo. Be to, bėgti greitesnes treniruotes nėra taip jau lengva, tad muzika sunkiomis akimirkomis ima trukdyti.

– Be muzikos, užsiimate ir kita menine veikla – fotografuojate. Kaip tai atėjo į jūsų gyvenimą? Kas šioje srityje jums – didžiausi įkvėpimai?

– Fotografija atsirado maždaug prieš dešimtmetį. Viskas prasidėjo nuo sporto, nes nuvažiavus į varžybas norėdavosi tiek save, tiek kitus įamžinti. Po truputį tobulėjau. Ir dabar labai patinka fotografuoti lengvąją atletiką, sportą, fiksuoju ir kelionių akimirkas, kraštovaizdžius, tačiau negalėčiau pasakyti, kad šioje srityje jau jaučiuosi visiškai atradęs pagrindinį įkvėpimo šaltinį – tebeieškau.

– Beje, kurį laiką pagrindinė jūsų veikla buvo internetinių svetainių kūrimas, programavimas – ganėtinai ramus, daug preciziškumo reikalaujantis darbas. Ar nebuvo sunku suderinti jo su ekspresyviomis meninėmis veiklomis?

– Šiuo metu pagrindinis mano darbas – maratonas. Manau, programavimu nebeužsiimu dėl tos priežasties, kad ten labai daug kruopštaus darbo: tiesiog ieškai klaidų ir jas taisai, perrašinėji kodą tūkstančius kartų. Ši veikla tiesiog pabodo, tad dabar programuoju tik tiek, kiek tai susiję su mano paties renginiais.

– Kalbant apie įkvėpimą, ką galėtumėte įvardyti kaip didžiausius savo įkvėpėjus visose gyvenimo srityse, suteikiančius motyvacijos, pasitikėjimo savimi?

– Sporte imponuoja įžymiausi bėgikai, be to, jie puikiai komunikuoja per socialinius tinklus, tad juos stebint norisi siekti jų lygio. Žinoma, visų sportininkų svajonė – olimpinės žaidynės. Studijų laikais treniravomės kartu su garsiu maratonininku Remigijumi Kančiu. Tuomet visų svajonė buvo olimpiada, jis ir pasiekė tą tikslą – sugebėjo nuvykti. O štai mane užklupo traumos, nuėjau kiek kita kryptimi – link muzikos ir bėgimo renginių organizavimo.

– Įdomus faktas, kad su žmona Ingrida net vestuves šventėte sportiškai – po oficialios ceremonijos su nuotaka ant rankų bėgote 100 m distanciją "Ąžuolyno bėgime". Galbūt ir jūsų pažinties istorija tokia pat įdomi bei nekasdieniška, kaip ir jungtuvių šventė?

– Pažintis tradiciška – ją užmezgėme socialiniuose tinkluose. Anksčiau buvo populiari svetainė draugas.lt, ten pradėjome susirašinėti, vėliau susitikome. O dėl vestuvių – tai tiesiog sutapimas. Mūsų šventė vyko rugsėjo 3-iąją, kaip tik tądien organizuotas ir "Ąžuolyno bėgimas". Prisiminiau, kad jame bus žmonų nešimo varžybos. Pagalvojau, kodėl gi ne? Nusprendėme po ceremonijos rotušėje jose dalyvauti. Atvažiavome su visu pulku, buvo labai smagu.

– Dažnai sportuojate drauge su žmona?

– Iš pradžių ji sportavo universitete, kartu vykdavome į varžybas, tačiau vėliau ir ją užklupo traumos, be to, pasikeitė darbas, tad kartu varžybose nebebėgame. Tačiau Ingrida ne mažiau aktyvi už mane. Anksčiau, kai tarnavo oro gynybos batalione, buvo pirmoji moteris, dirbusi su "Stinger" raketų paleidikliu, atliko iš jo kovinį šūvį Baltijos jūros poligone. O šiuo metu ji tarnauja Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-ojoje rinktinėje.

– Tradicinis klausimas įvairiapusiškam žmogui: kaip viską spėjate?

– Nespėju (juokiasi). Viskas vyksta tarsi tokiais etapais: viename daugiau laiko skiriu fotografijai, kitame – daugiau sportui ar muzikai. Nėra taip, kad vienu metu pavyktų viską daryti gerai. Ir gerai, kad egzistuoja pusiausvyra – kai viena veikla ima pabosti, gali užsiimti kažkuo kitu.

– Kaip labiausiai mėgstate leisti laisvalaikį, kai jo atsiranda?

– Mano laisvalaikis paprastai irgi aktyvus, pavyzdžiui, vandenlenčių sportas. Taip pat patinka kelionės,  įsimintiniausios vyko su kolektyvu "Nemunas" – jose patirta daug smagių nuotykių. Pati pirmoji buvo į Portugaliją, paskui vykome į Meksiką, Kiniją. Įdomu pamatyti kultūrinius skirtumus. Kad ir Turkijoje, kurioje taip pat teko apsilankyti neturistiniuose miestuose, – į lietuvaites su šortais karštą dieną vietinės moterys žvelgė piktokai (juokiasi). Po Meksiką koncertuodami keliavome beveik mėnesį, pervažiavome ją visą skersai – nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Vieną savaitę gyvenome vietinių žmonių šeimose. Nuostabi patirtis buvo pamatyti jų kasdienį gyvenimą iš arti, pabendrauti. Būtent tokiose kelionėse užsimezga draugystės su bendraminčiais iš viso pasaulio. "Nemunas" – toks ansamblis, kuris kas penkerius metus švenčia jubiliejų. Tuomet susirenka visos kartos, ir bendraamžiai, su kuriais iki šių dienų leidžiame laisvalaikį, o su kai kuriais ir grupėje grojame.

– O kokiais planais ir iššūkiais gyvenate šiandien?

– Iki "Citadele Kauno maratono" liko vos kelios savaitės, tad truputį trūksta miego. Dabar šis renginys artimiausias, o dėl ateities nežinau. Nesu iš tų žmonių, kurie planuoja, kur bus ir ką veiks po penkerių metų. Man labiau patinka tiesiog stebėti, kas tuo metu įdomu, ir į tą sritį nuoširdžiai gilintis.