Į penkiolika kalbų išverstas romanas „Motinos pienas“ – pasakojimas apie tremtinio dukrą, atsidavusią gydytoją, kurios profesinei karjerai ir ambicijoms kelią užkirto sovietinė valdžia. Izoliuota, į atokų kaimą dirbti ir gyventi išsiųsta moteris pasineria į beprasmybės liūną. Norėdama apsaugoti savo dukrą nuo režimo absurdo, motina nepajėgia suteikti jai taip reikalingos šilumos. Žmogų gniuždančioje aplinkoje, kur nuodais tampa net motinos pienas, nemeilė atrodo tarsi išsigelbėjimas. Pagrindinės kūrinio herojės prototipu tapo pačios rašytojos motina.

Pokalbis su N. Ikstena – apie skaudžią sovietmečio realybę, Lietuvos ir Latvijos literatūrą, sėkmės receptus ir požiūrį į sovietų režimui tarnavusius rašytojus.

– Kaune svečiuojatės pirmą kartą, bet Lietuva jums – nesvetima šalis. Esate čia lankiusis keletą kartų, knygų pristatymuose bendravote su Sigitu Geda ir Jurga Ivanauskaite. Ar skaitote lietuvišką literatūrą? Gal turite mėgstamų lietuvių autorių?

– Visą savo profesinį gyvenimą turiu artimą ryšį su lietuvių literatūra. Prieš penkiolika metų su kolegomis Latvijoje ėmėme rengti prozos skaitymus, į kuriuos kvietėme ir Lietuvos bei Estijos rašytojus. Tad jau tada teko nemažai pabendrauti su lietuvių autoriais. Galiu išskirti du rašytojus, kurie man asmeniškai yra labai svarbūs. Pirmasis – Antanas Škėma ir jo „Balta drobulė“, kurią skaičiau latvių kalba. Nors A. Škėma gyveno ir kūrė egzilyje, man ši knyga be galo brangi. Kita autorė, kurią noriu paminėti, yra J. Ivanauskaitė. Ją keletą kartų buvau sutikusi literatūros skaitymuose užsienyje – Švedijoje, Vokietijoje, kur susibičiuliavome. Perskaičiau beveik visas Jurgos knygas, kurios yra išverstos į latvių kalbą. Prisimenu, kaip su Jurga susitikome rašytojų vakarėlyje Geteborge. Buvome vienintelės moterys, tad drauge visą vakarą pradainavome lietuvių ir latvių liaudies dainas. Labai gaila, kad taip anksti netekome šios talentingos rašytojos. Londono knygų mugėje 2018 m. esu sutikusi ir Kristiną Sabaliauskaitę, nes abi tąkart buvome išrinktos Dienos autorėmis. Nesu skaičiusi Kristinos knygų, bet ji paliko labai šilto žmogaus įspūdį.

– Esate žinomiausia Latvijos rašytoja. Įdomu, kokia jums atrodo šiuolaikinė Latvijos literatūros scena? Kuriuos latvių autorius įvardintumėte kaip progresyviausius, turinčius daugiausia potencialo?

– Latvijoje turėjome nuostabų literatūrinį projektą „Mes. Latvija. XX amžius“, kurį inicijavo rašytoja Gundega Repšė. Trylika latvių rašytojų pasirinko po vieną istorinį XX a. Latvijos laikotarpį ir jį permąstė savo knygoje. Vienas iš šio projekto romanų buvo ir mano knyga „Motinos pienas“. Ši knygų serija išties unikali, o svarbiausia – ji labai išpopuliarėjo Latvijoje ir paskatino skaityti daugiau latvių rašytojų prozos kūrinių. Noriu įvardyti vieną šio projekto autorę – Ingą Ābelę, kuri parašė nuostabų romaną „Duna“ apie Latvijos regioną Latgalą. Žinau, kad spalį autorė atvyks į Lietuvą pristatyti naujausios savo knygos. Mano nuomone, Inga pasižymi labai giliu žvilgsniu ir yra viena geriausių prozos rašytojų ne tik Latvijos kontekste. Paminėčiau ir G. Repšę, kuri yra tarsi Latvijos prozos motina. Dėmesio verti rašytojai Andris Akmentiņš, Arno Jundzė ir Māris Bērziņš, kurio knyga apie okupacijų laikotarpį „Švino skonis“ taip pat buvo parašyta projekto „Mes. Latvija. XX amžius“ metu. M. Bērziņio knyga taip išpopuliarėjo, kad pagal ją Latvijos nacionaliniame teatre netgi buvo sukurtas spektaklis.

Labai svarbu, kad Baltijos regiono autoriai, rašantys apie mūsų istoriją, būtų kuo daugiau spausdinami kitose rinkose.

– Vis dėlto iš visų projekto knygų būtent jūsų romanas „Motinos pienas“ paliko didžiausią įspaudą visame pasaulyje. Latvijoje pagal jį neseniai pastatytas filmas, kurį rugsėjį „Kauno literatūros savaitės“ metu galėjo išvysti ir Kauno žiūrovai. Kaip manote, kodėl būtent jūsų knyga sulaukė tokio dėmesio?

– Literatūra yra įdomi tuo, kad niekada nežinai, kuri knyga pralauš ledus ir išplauks į platesnį pasaulį. Mano knygos populiarumas užsienyje nereiškia, kad ji kažkuo geresnė ar vertingesnė už kitų autorių knygas. Neretai populiarumą lemia tam tikra kūrinio tema, išorinės aplinkybės ir kiti aspektai, kurių negali nuspėti. Džiaugiuosi, kad mano knyga yra išversta į įvairias pasaulio kalbas, ji greitai pasirodys ir Meksikoje, Indonezijoje, Egipte. Mano nuomone, labai svarbu, kad Baltijos regiono autoriai, rašantys apie mūsų istoriją, būtų kuo daugiau spausdinami kitose rinkose.

– Romane „Motinos pienas“ rašote apie sovietų režimą ir jo poveikį žmogui. Taip pat tai pasakojimas apie motinos ir dukters santykius. Jūsų nuomone, kokią žalą sovietmetis padarė moterims, dukrų ir mamų santykiams?

– Deja, šis režimas vis dar žaloja žmonių gyvenimus ir tarpusavio santykius. Pažvelkime į karą Ukrainoje – agresoriaus veiksmai yra kuo tikriausias sovietinio režimo tęsinys. Knyga „Motinos pienas“ –  pasakojimas apie mano mamą. Tai labai asmeniška istorija apie mamos ir dukros santykius žmogų žlugdančiu istoriniu laikotarpiu. Šiame režime turėjai gyventi dvigubą gyvenimą. Nors žinojai, kokia iš tikrųjų yra realybė, privalėjai apsimesti, kad viskas yra gerai, ir dalyvauti šiame klaikiame spektaklyje. Knyga pasakoja apie jauną gydytoją, kuri demokratinėje visuomenėje būtų labai laiminga ir patenkinta savo profesiniu gyvenimu, tačiau gyvena žmogų naikinančiame režime. Tokia realybė jai nepriimtina, tad moteris priešinasi ir tarsi atsiskiria nuo sovietinės visuomenės. Norėdama apsaugoti dukrą, gydytoja nuo jos atsiveria emocine siena. Mamą beprotiškai mylinti dukra nori ją sugrąžinti į gyvenimą ir padėti jai įveikti depresiją.

Rašydama knygą neturėjau jokių lūkesčių. Mano leidėjai tiesiog manęs paklausė, galbūt norėčiau prisijungti prie knygų serijos ir aprašyti tam tikrą XX a. laikotarpį? Sutikau, nes kaip tik turėjau istoriją, kuriai pagaliau pribrendau. Iki tol jau buvau parašiusi 28 knygas ir laukiau tinkamo meto būtent šiai istorijai atskleisti. Dabar knyga „Motinos pienas“ jau gyvena savo gyvenimą, o aš tiesiog ją stebiu. Mano mama mirė gana jauna, kai jai buvo vos 54-eri. Šiemet man sukaks tiek pat. Nors mama mirė jauna, šiandien jos istorija padeda tūkstančiams žmonių geriau suprasti, ką reiškė gyventi sovietų režime. Šią knygą rašyti nebuvo lengva, bet džiaugiuosi, kad tai padariau.

– Kadangi pagrindinės romano herojės prototipas yra jūsų mama, dirbusi gydytoja, tikriausiai rašymo procese susidūrėte ne su vienu išūkiu?

– Jei esi rašytojas, vadinasi, nuolat peržengi ribas ir susiduri su tam tikrais iššūkiais – nesvarbu, pasakoji savo asmenines patirtis ar kuri įsivaizduojamą pasaulį. Pati nesu iš tų rašytojų, kurie daug fantazuoja, nes ir mano mėgstamiausi autoriai visada rašo apie savo asmenines patirtis. Juk kas gi gali būti įdomiau už patį gyvenimą? Esu įsitikinusi, kad gyvenimas yra daug didesnis nei literatūra. Kartais žmonės mano, kad, būdama rašytoja, daug ką išsigalvoju, fantazuoju. Tačiau tiesa ta, kad visas mano įkvėpimas ateina iš gyvenimo, nes realybėje gali atrasti kur kas daugiau dalykų nei savo vaizduotėje. Tad man atrodo visiškai natūralu, kad rašau tik apie asmenines patirtis. Žinoma, tai sunku – jei nori apnuoginti sielą prieš skaitytojus, turi turėti daug vidinės stiprybės. Todėl rašydama patyriau įvairių emocijų, buvo ir sunkesnių periodų. Tačiau dabar esu visiškai pasiruošusi pasidalyti savo patirtimis su skaitytojais.

– Kokių atsiliepimų sulaukiate iš ne posovietinių šalių skaitytojų? Kuo „Motinos pienas“ juos patraukia?

– Mano knyga išversta į japonų kalbą, tad esu ją pristačiusi Tokijuje. Susitikdama su japonų skaitytojais neturėjau daug lūkesčių, nes mūsų kultūros ir istorijos labai tolimos. Vis dėlto likau labai nustebinta. Tokijo universitete susitikau su 300 studentų, kurie visi buvo perskaitę mano knygą ir netgi susirašę klausimų ir pastebėjimų. Knygos pristatymas ir diskusija truko tris valandas. Vėliau manęs laukė autografų sesija, kurios metu knygos pasirašymas vienam skaitytojui primindavo trumpą ritualą. Kiekvienas priėjęs skaitytojas nusilenkdavo, padėkodavo.

Romanas taip pat yra išverstas į Farerų salų kalbą – tai pirmoji knyga, išversta į šią kalbą. Farerų salos man primena „Alisą stebuklų šalyje“. Vietiniai tarsi gyvena savame pasaulyje, nuostabios gamtos apsuptyje, atskirti nuo žemyninės Europos. Atrodo, jie nelabai domisi, kas vyksta už salų ribų. Tačiau čia įvyko itin įdomi diskusija apie „Motinos pieną“. Tada supratau, kad, nors rašytojas rašo sava kalba, knygoje aprašomos universalios emocijos ir patirtys, kurias supranta visi. Geriausiai knyga buvo sutikta Lietuvoje ir Švedijoje. Jūsų šalyje aktorė ir režisierė Birutė Mar pagal mano knygą netgi sukūrė monospektaklį. Man, kaip Latvijos rašytojai, didelė garbė, kad Lietuvos skaitytojai taip vertina mano knygą.

– 1998 m. išleista jūsų knyga „Gyvenimo šventė“ taip pat pasakoja apie dukros ir mamos santykius. Savo knygose renkatės kalbėti būtent apie moteris?

– „Gyvenimo šventė“ buvo mano pirmasis romanas. Tarp šios knygos ir „Motinos pieno“ (2015) taip pat parašiau romaną „Mergelės mokymas“ (2001). Kai pasirodė „Motinos pienas“, mano leidėja Latvijoje kaipmat pasakė, kad tai yra trilogija ir visus tris kūrinius sudėjo į vieną knygą. Iš tikrųjų rašydama „Gyvenimo šventę“, ir pradėjau galvoti apie „Motinos pieno“ istoriją. Man, kaip rašytojai, labai įdomu, kad, išleidus knygą, leidėjai, skaitytojai ir literatūros tyrėjai tau pasako, ką tu iš tiesų parašei. Pati nesitikėjau, kad mano kūriniuose bus tiek skirtingų sluoksnių. Rašydama mažiau galvoju ir planuoju, labiau vadovaujuosi intuicija. Nevadinu to įkvėpimu, labiau – kūrybine energija.

Kodėl rašau apie moteris? Aš gimiau moteris ir į šį pasaulį žvelgiu moters akimis. Nelaikau savęs rašytoja feministe, kuri stengiasi literatūroje perteikti stiprios moters portretą. Tiesiog aš pati esu moteris ir viską suprantu per moters prizmę. Rašydama labai didelį dėmesį skiriu pačiai kalbai. Manau, kad, jeigu esi geras rašytojas, turi nuolat dirbti su kalba, mokytis ją valdyti. Darbą su kalba prilyginčiau darbui su medžiu. Žmonės, kurie gamina medinius baldus ar kitus daiktus, žino, kaip padaryti, kad medis tau paklustų ir taptų nuostabiu stalu ar kėde. Darbas su kalba veikia taip pat – turi nuolat skaityti žodynus, bendrauti su kitų kalbų vertėjais ir aiškinti jiems, ką reiškia tam tikros latviškos frazės. Kalbos mokausi ir bendraudama su žmonėmis. Man patinka sutikti žmonių iš įvairių socialinių sluoksnių ir mokytis jų kalbos, išmokti naujų žodžių, kuriuos bus galima panaudoti kūrinyje. Kalbos mokausi net bendraudama su savo šunimi ir stebėdama, kaip jis išreiškia savo emocijas ir poreikius. Gyvūnai nekalba žmonių žodžiais, bet jie vis tiek su mumis bendrauja.

– Lietuvoje šiuo metu kyla nemažai diskusijų apie sovietmečiu rašiusius rašytojus, kurie tarnavo sovietinei valdžiai. Ar panašių diskusijų kyla ir Latvijoje? Jūsų nuomone, kaip reikėtų vertinti tokius rašytojus – boikotuoti juos, skaityti toliau, nepamirštant ir istorijos, o gal kūrinius atskirti nuo rašytojų veiksmų?

– Manau, kad tai yra labai kompleksiškas klausimas, kuriam nėra vieno atsakymo. Latvijoje irgi yra įvairių situacijų su sovietmečiu kūrusiais rašytojais, apie tai diskutuojame. Pavyzdžiui, Latvijos poetė Mirdza Ķempė rašė eilėraščius apie Staliną, bet kartu stengėsi padėti iš Sibiro grįžusiems poetams. Kadangi sovietmečiu ji turėjo aukštą statusą, buvo iš dalies neliečiama ir galėjo padėti kitiems rašytojams. M. Ķempę arba garsųjį Latvijos poetą Imantą Ziedonį būtų galima vadinti sovietų režimo kūrėjais, nes jie kūrė tuo laikotarpiu. Kita vertus, M. Ķempė padėjo buvusiems tremtiniams, o I. Ziedonis buvo Dainuojančios revoliucijos Latvijoje aktyvistas. Mano nuomone, nereikėtų boikotuoti visų sovietmečiu kūrusių rašytojų vien dėl to, kad jie buvo priversti parašyti vieną kitą režimą šlovinantį kūrinį.

Nepamirškime to, kad režimuose taip pat gimsta nuostabios literatūros, spektaklių ir kitokio meno. Neretai tikrosios menininkų žinutės būdavo paslėptos tarp eilučių ir teikdavo žmonėms stiprybės. Tad noras viską tarsi nubraukti ir pamiršti man primena laikus, kai buvo deginamos knygos. Kita vertus, Latvijoje turėjome ir nelabai gabų rašytoją Vilį Lācį, kuris kartu buvo ir sovietų politikas. Jis pasirašė būsimų tremtinių sąrašus, tad dėl jo kaltės buvo ištremti ir žuvo tūkstančiai žmonių. Toks rašytojas tikrai turėtų keliauti į istorijos šiukšlyną. Tad visos situacijos yra skirtingos ir jas reikėtų vertinti skirtingai.

Prasidėjus karui Ukrainoje, Latvijoje ir Lietuvoje – sudėtinga situacija ir su rusų kultūra, kurią norima boikotuoti. Nepritariu žmonėms, kurie Rygoje nukėlė paminklą rašytojui A. Puškinui – juk jis neturi jokio ryšio su Putino režimu. Manau, kad šiuo atveju buvo persistengta. Žinoma, turime palaikyti Ukrainą visomis išgalėmis, bet įnirtinga kova su rusų kultūra ir kalba man atrodo perdėta. Jei menininkas palaiko Putiną, žinoma, jį reikėtų boikotuoti. Tačiau jei jis pabėgo iš Rusijos ir gyvena kaip pabėgėlis, kodėl turėtume jį ignoruoti? Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad buvo nukeltas Rygos centre stovėjęs monumentas, skirtas Rusijoje gegužės 9-ąją švenčiamai pergalės dienai. Rusakalbiai kiekvienais metais prie jo triukšmingai švęsdavo, gerdavo degtinę, rėkaudavo pergalės šūkius.

– Vis dėlto, gal vertėtų paskelbti Rusijos kultūrai tam tikrą karantiną? Galbūt šiuo laikotarpiu verčiau atsigręžti į ukrainiečių kultūrą ir bent kuriam laikui padėti rusų autorių knygas į šalį?

– Taip, tam tikrą pauzę kuriam laikui padaryti tikrai galima. Mūsų šalyse rusų kultūros ilgą laiką buvo labai daug, tad dabar būtų išties sveika paskaityti ukrainiečių ir kitų šalių autorius. Džiugu, kad daugėja ukrainiečių rašytojų vertimų į kitas kalbas ir pasaulis iš naujo atranda Ukrainos kultūrą. Visiškai nesuprantu, kodėl Švedijos akademija pernai neskyrė Nobelio literatūros premijos ukrainiečių rašytojui Serhijui Žadanui. Šis rašytojas nuo pat karo pradžios dokumentavo karo veiksmus Charkive, o jo knygos gausiai verčiamos į užsienio kalbas. Buvau įsitikinusi, kad Nobelio premija bus skirta būtent S. Žadanui, tačiau ją gavo nežinoma prancūzų rašytoja (red. pastaba – Annie Ernaux). Mano nuomone, tai greičiausiai buvo politinis sprendimas. Grįžtant prie jūsų klausimo, manau, kad rusų autorių knygų deginti tikrai nereikėtų, tačiau verta dabar daugiau susikoncentruoti į kitų šalių kultūrą, ypač Ukrainos. Tačiau svarbiausia neperlenkti lazdos. Kaip minėjau, visiškai nepritariu A. Puškino skulptūros Rygoje nukėlimui, man šis veiksmas atrodo perteklinis.

Pati laisvai kalbu rusiškai, man patinka rusų literatūra, filmai. Fiodoro Dostojevskio kūrybą esu perskaičiusi daugybę kartų. Tačiau pastebiu, kad man vis mažiau norisi kalbėti rusiškai, kalbėdama šia kalba nebesijaučiu patogiai. Nenoriu nuneigti rusų kalbos, bet man labai liūdna, kad Latvijoje girdžiu vis mažiau latvių kalbos. Tiek mes, latviai, tiek jūs, lietuviai, turime saugoti savo kalbas, kurios yra tokios senos ir turtingos. Iš viso didžiulio pasaulio kalbų medžio šiandien tik mūsų dvi tautos atstovauja baltų kalboms. Tad turime kovoti dėl savo kalbų ir kultūrų, tačiau nepamiršti ir sveiko proto.