"Kaunas – mano miestas", – sako poetė, rašytoja Violeta Šoblinskaitė-Aleksa. Jau antrą dešimtmetį Veliuonoje gyvenanti kūrėja į Kauną dažnai sugrįžta sapnuose ar mintimis, plaukdama kasdien pro langą matomu Nemunu.

Pokalbis su V.Šoblinskaite-Aleksa – šią savaitę minėto jubiliejaus proga. kalbėtasi ir apie greitai bėgantį laiką, ir apie kasdienybės darbus, kurių ji nestokoja, net ir gyvendama atokiau nuo didmiesčių.

– Ne paslaptis, kad kalbamės gražaus jubiliejaus proga, todėl tarsi savaime norisi prisiminti tėvus – svarbiausius mūsų šio gyvenimo vedlius ir mokytojus. Kokį vaidmenį jie suvaidino jūsų gyvenime ir pasirinkime būti rašytoja?

– Kuo ilgiau gyvenu, tuo brangesni ir gražesni atrodo ankstyvieji, žemaitiškieji – mažeikiškiai, tirkšliškiai – tėvų namai. Svarbiausias baldas juose buvo knygų lentynos. Ne viena lentyna, o kelios, bent trys – iki pat lubų, per visą sienos plotį. Mama jas puošdavo darželio našlaitėmis išsiuvinėtais ir gražiai apmegztais lininiais "kampeliais". Deja, liesti tėtės knygų ilgokai nebuvo leidžiama. Turėjau savų. Jas ir skaitydavau, įsitaisiusi virtuvėje, šalia šiltos krosnies. Mūsų virtuvė taip pat buvo mamos išpuošta, tik truputį kitokiais siuviniais. Gerai pamenu vadinamąsias naktines užuolaidas: ant balto kartūno, o gal perkelio (kas supaisys?) mėlynais siūlais siuvinėti ananasai, vynuogių kekės... Skanėstai ir gėrybės, kurių niekas akyse nebuvo matęs. (Pirmąjį tikrą mandariną Kalėdų Senelio dovanų tūtoje radau gal 1960-aisiais. O ir tas pats, kol neakivaizdininkas tėvelis iš Vilniaus po sesijos grįžo, buvo gerokai apipelijęs ir nebevalgomas, tad namuose kilo graudūs verksmai.)

Keletą šimtų tėtės knygų per ilgą ir nenuobodų gyvenimą pavyko išsaugoti. Mamos siuvinių, deja, išsaugojau mažiau. Tačiau tebeturiu keletą "kampelių" ir baltai melsvų sieninių virtuvės paveikslėlių. Viename jaunas kaminkrėtys linki labo ryto garbiniuotai panelytei, veikiausiai mano mamai. Svajoju kada nors ši retro ištraukti į dienos šviesą.
Noras ne vien tik skaityti, bet ir rašyti, prasikalė jau Vilniuje. Mama gal nesuprato, kuo tai gresia. Tėtė, manau, mieliau būtų norėjęs, kad mokyčiausi esperanto kalbos arba latvių. Arba ukrainiečių. Arba vokiečių, čekų...

Laimė, pirmieji mano bandymai buvo itin kuklūs, tad netrukus palioviau kvailiojusi. Maniau, visam laikui. Apsirikau. O kalbų per laiką pramokau. Tiesa, ne visų, kurias tėvelis mokėjo.

Tėtė matė ir skaitė tik pirmąją mano poezijos knygą, bet tikiu, kad iš anapus akylai seka, ką darau. Mama ir dabar dar uoliai mane moko, apie ką reikėtų, o ko nederėtų rašyti. Išklausau, tačiau vis viena rašau savaip – elgiuosi kaip ir visi vaikai. Juk nesvarbu, kiek neklaužadai metų – šešeri ar 60.

– Esate kilusi iš Žemaitijos, ilgai gyvenote Kaune, pačiame jo centre, dabar – Veliuonoje, dar nepaminėjau ir kitų jūsų gyvenimo vietų. Kiek jos turi įtakos jūsų kūrybai ir apskritai, ar yra kuri nors jums svarbiausia ne pamatiniu gimtinės, bet gyvenimišku įvykių aspektu?

– Man labai patikdavo kitados matytas plakatas: "Kaunas – mano miestas, kad ir kur būčiau." Rodos, aš pati tuos žodžius sugalvojau.

Laikinąją sostinę mylėjau visada. Pradžioje – iš knygų, paskui – ir de facto. Kartais sapnuoju E.Ožeškienės g., kurioje po aukšta, labai drūta balta akacija, prieš išsikeliant į Veliuoną, gyventa. Sunkus buvo periodas, skausmingas, o ir namas bjaurus: tamsu kaip aklojoje žarnoje, sienas mūro grybas ėda, jokių radiatorių ar bent jau krosnies, vien šiltą orą pučiantis ventiliatoriukas, rodos, ryte suryjantis pinigus, kai ateina laikas už elektrą mokėti. Tačiau Eigulių ar Šilainių, nors ten tikrai kur kas linksmiau, švariau ir patogiau sekėsi, kažkodėl nesapnuoju.

Veliuoną pasirinkau atsitiktinai, nors gal ir ne. Gal Dievo plane ji seniai buvo man numatyta. Tačiau su pačiu miesteliu savęs tikrai neidentifikuoju. Taip, Veliuonoje – namai, kasdieniai darbai, rūpestingas ir mylintis žmogus, bet... Savinuosi Kauną, o dar truputėlį Paryžių. Atsimenant, jog laikinoji sostinė vadinta mažuoju Paryžiumi, viskas, regis, logiška.

– Pasukant pokalbį apie kūrybą ir imant vardyti išleistas jūsų poezijos, prozos knygas, pelnytas premijas, gana greitai atsibostume, nes knygų parašyta išties nemažai, kiekvienas skaitytojas, jūsų kūrybos gerbėjas ar kolega turi savus favoritus, o jums ar kiekviena jūsų parašyta knyga yra vienodai svarbi, o gal kai kurios net išsižadėtumėte? Kada patiriate kūrybinį išsipildymą: kai užsimezga knygos / kūrinio gyvybė, proceso metu, t. y. rašant, ar kai knyga leidžiama, yra išleista ir laukiate ar skaitote recenzentų straipsnius?

– Rašytojai ne veltui kūrinius vadina savo kūdikiais – jie kaip ir vaikai atsiranda iš aistros. Šalta širdimi rašomos tik niekam tikusios knygos. Ginkdie, nenoriu pasakyti, kad maniškės keliomis galvomis pranoksta tas netikusias arba vidutiniąsias. Tačiau gėdytis, juoba išsižadėti, nedrįsčiau jokio savo vaiko, net klišo, žvairo ar kuproto. Dievo duotybę, manau, dera priimti tokią, kokia yra.

Žinoma, metams bėgant keičiamės, kartu keičiasi ir mūsų mąstymas, pasaulio, jo reiškinių matymas. Mes praregime, atrandame naujų spalvų, atspalvių, išgirstame vis kitas melodijas. Tai atsiliepia ir kūrybai. Ankstesnieji kūriniai ima atrodyti naivūs, nebeįdomūs. Tačiau autoriui kiekvienas darbas turi savą atsiradimo istoriją. Kartais kaip tik dėl aplinkybių tampa brangus.

Tarkime, poezijos rinkinys "Septynios suknelės" buvo iliustruotas gyvais piešiniais ant šilko, o knygą susiuvo – ir ne bet kaip, o chirurgo rankomis – mano vyras Gasparas. Todėl ir jos tiražas toks mažas – vos 10 egzempliorių. Dar mažesnio tiražo – "Stiklo knyga". Vienetinė. Dabar jos jau nebepačiupinėsi: konstrukcija suiro, stiklai sudužo, tačiau liko maestro Giedriaus Kuprevičiaus muzika diskelyje, tiesiog nuostabiai papildanti mano įskaitytus tekstus.

Keistas ir pirmosios mano prozos knygos – "Rudens dienos užkalbėjimas" – likimas. Tuomet kompiuterių dar nebuvo, apysaką spausdinau rašomąja mašinėle. Kai baigiau, mašinraštį jau su visomis pataisomis ir korektūromis dukra netyčia ištrėmė į šiukšliavežę. Stalčiuje liko tik juodraščiai, be "genialių" papildymų, kuriuos į tekstą inkrustavau režisieriaus Jono Vaitkaus sodyboje prie Žirnajų ežero. Teko susitaikyti su praradimu. Vėliau juodraščius daviau mašininkei, pati nebesiryžau antrąsyk spausdinti. Tad "Rudens dienos užkalbėjimas" skaitytojus pasiekė ne visai toks, kokio būčiau norėjusi, be to, labai kukliais apdarais, pilko popieriaus – buvo pats blokados įkarštis. Pažįstu žmonių, kurie turi šią knygelę susisegę pirminiu variantu – kaip įdėkliuką naujuosiuose "Keturiuose vėjuose", net be viršelio.

Labai varganai (vis dėl tos pačios blokados), tarkime, atrodo du mano poezijos rinkinukai, išleisti Vaidoto Oškinio leidyklos. "Stirnino metai" apskritai liko nepastebėti, atsidūrė kažkokiame užribyje, paraštėje. Ir gerai. O "Šešėlių erškėtrožė" mane pykdo kvailu pavadinimu. Tačiau šios knygelės viršelį be jokio atlygio nupiešė a. a. Justas Tolvaišis, su manimi net nesitaręs. Esu jam už tai dėkinga.

Man, matyt, svarbesnis rašymo procesas. Nes paskui jau yra kaip yra: kai knyga įgauna formą ir tampa viešu daiktu, šokinėk nešokinėjęs – tavo kūdikis gyvena savarankiškai.

– O kritika, kiek ji naudinga, kiek žeidžia ir kiek padeda ar augina? Kiek yra svarbios premijos?

– Teisingą, reiklią ir taiklią kritiką vertinu. Reaguoju ramiai, konstruktyviai. Gaila, kad tokios vis mažiau.

Į aptakius pasikandžiojimus, kai kritikas duoda kruopų ne kūriniui, kurio dažniausiai dorai nė neperskaitė, o tik akį užmetė, ir yra susidaręs išankstinę nuomonę, kad iš tam tikros pavardės, iš mažmenos, kitaip tariant, nėra ko tikėtis, visai nereaguoju.

Užgaulūs, niekinantys žodžiai mane kaip ir kiekvieną skaudina, žeidžia. Bet laikas iš tiesų gydo. Užsimiršti ir gyveni toliau.

Beje, gal nebus didelė nuodėmė, kad naudodamasi proga pareklamuosiu savo elektroninį puslapį aleksa.lt? Jame – ne vien mano knygų viršeliai, recenzijos, šiek tiek kūrybos, bet ir premijų teikimo akimirkos. Jas branginu labiau nei gautus pinigus, kurie, tiesą sakant, gana greitai ištirpsta, juk nėra jau tokie dideli.

Premija yra trumputis, stipriai emociškai įkrautas akimirksnis, kurį išgyveni vienu kvėptelėjimu. Tačiau paskui, kai grįžti namo ir prisimeni žmones, su kuriais susitikai, patirtą nuotaiką, netgi peizažą, pasijunti susaistytas su vardu, asmenybe, kurią pamena ir myli jo kraštiečiai, su iki šiol giliau nepažinta ar, atvirkščiai, labai pažįstama vietove. Nežinau, kaip jaučiasi kiti kolegos, pagerbti linkuviškių ar kelmiškių, pabuvoję Puziniškyje ar Kiršuose, bet aš tartum prisiregistruoju tose vietose, kuriose buvo nuspręsta literatūros premija įvertinti ne kieno kito, o mano knygą. Tarkime, Kelmė, kur "Vilkų marti" gavo Žemaitės apdovanojimą, man tokia graži, kad net visi to rajono keliukai į dangų bėga. O iš Puziniškio parsivežto duonos kepalo su tikromis rugių varpomis ir mažais ant tų varpų suvertais pagrandukais, gauto už novelių knygą "Tyruliukuose viskas gerai", niekados neprarieksiu – jis dailiai sužiedėjo ir puošia namus jau ne kaip duona, bet kaip meno kūrinys.

– Sunku būtų nepasmalsauti, jei jau atsirado proga, kas šiuo metu yra ant jūsų darbo stalo, o gal paatvirausite ir apie kūrybinius sumanymus?

– Baigiu redaguoti gruzinų rašytojo Čabua Amiredžibio romano "Data Tutašchija" vertimą. Sunkus buvo darbas, bet labai įdomus. Lipdau tikrai keistą ir, manau, labai įdomią pašnekesių su Irena Mikuličiūte knygą "Dviese – per Laisvės alėją". Vis dar krapštausi prie romano "Katės neturi skėčių". Nepametu vilties iki a. a. tėvelio 85-mečio parengti spaudai eseistikos ir atsiminimų rinkinį apie kalbininką Adomą Šoblinską. Kartais ir vieną kitą eilėraštį brūkšteliu, siužetų naujoms novelėms randu.

Dieve, nesiųsk dar kol kas į draugus pono Tinginio ir pono Alzheimerio bei kitų ponų, kurie paguldo ant patalo ar, dar blogiau, į sierą žemelę. Meldžiu, Dieve, duok viską spėti.

– Taip pat neįmanoma nepaminėti ir šios vasaros įvykio – dailininko Šarūno Šimulyno muziejaus Veliuonoje atidarymo. Kaip gimė ši idėja, kaip sekėsi ją įgyvendinti, na, ir žinoma, kokios ateities perspektyvos?

– Apie Š.Šimulyną derėtų pakalbėti kita proga! Ilgoka gal pavyktų šneka, bet, viliuosi, tikrai nenuobodi. Rašytojas – poetas ir prozininkas, dailininkas – skulptorius, tapytojas, grafikas, monumentalistas... Multitalentas! Nyki gėda būtų kraštui, iš kurio toks žmogus išėjo, jo neprisiminti, atminimo nepuoselėti.

Žinoma, memorialinis kambarys atsirado ne tuščioje vietoje. Be kūrėjo našlės Violetos Šimulynienės, be jo dukterų Ulos ir Rusnės entuziazmo, ar būtume su Gasparu drįsę ką daryti? Juk ekspoziciją rengė, viskuo, kiek įmanoma, rūpinosi tos trys moterys – pasišventusios Šarūno palikimo, jo atminties saugotojos.

Kita vertus, norėtųsi pasidžiaugti ir veliuoniškių indėliu. Didelės, tiesiog neįkainojamos paramos įgyvendindami šį sumanymą sulaukėme iš Nijolės ir Arūno Dungveckių, iš Henrietos, Daliaus ir Domo Aleksandravičių, kitų rėmėjų.

O perspektyvos? Dievas žino... Gal patalpas išlaikyti gelbės Jurbarko rajono savivaldybė, Veliuonos seniūnija. Gal ir Kultūros ministerijai kada nors atsivers akys.

– Kalbinant jus, būtų trumparegiška, nepaminėti jūsų vyro taip pat prozininko ir poeto Gasparo Aleksos, nes esate ne tik pora, o tikras tandemas – abu tarsi ugnies stulpai, veiklūs, ambicingi, kūrybingi. Vis dėlto kokia jūsų kasdienybė, kur, kada patiriate ramybę, ar nebūtų per daug landu klausti apie vaikus?

– Jau sakiau, kad Gasparas Aleksa – rūpestingas, mylintis, doras, širdies žmogus. Mudu keturiolika metų esame pora, o aš vis neatsistebiu jo darbštumu, proto aštrumu, idėjų gausybe. Vidumi, visa savo esybe, jis nepaprastai jautrus, niuansuotas. Tačiau kūrybinio šišo pagautas, užverda tartum ugnikalnis. Tada jį veža jo talentas. Žmona "ir visa kita" (čia – vienos mano noveliukės pavadinimas) turi šiek tiek pakentėti.

Per abu turime keturis vaikus: dvi dukras, du sūnus. O dar marti, du žentai, keturios vaikaitės. Trys jų – kone nuotakos. Vyriausioji Lina Marija gyvena Norvegijoje. Mažiausioji Urtė Barborytė yra pirmokiukė.

Deja, ne su visomis vyro ir mano atžalomis vienodai dažnai susitinkame, tačiau visus mylime, visų laukiame, visų pasirinkimus ir apsisprendimus gerbiame.

Aš kone kasdien geru žodžiu paminiu Gasparo gyvenime buvusias Ievos dukras, kurios galbūt išsigando jo gaivališkumo, neištvėrė vulkaniškos prigimties ir taip suteikė man unikalią progą gauti šį vyrą kaip Dievo dovaną. Jaučiuosi saugi ir laiminga šalia supratingo žmogaus.

– Išduodame ar ne jubiliejinius jūsų metus? Ar bijote metų, ar jais puošiatės, kaip išgyvenate bėgantį, tekantį, einantį laiką?

– Na, kiek metų man sukanka, jau išsidaviau – ir tai, ko gero, vienintelė išdavystė, kurios nelaikau nuodėme ar blogu, žmogui nepritinkančiu poelgiu. Juk – po gyvybės! – būtent laikas yra didžiausia mums duotoji vertybė. Branginu kiekvieną savo dieną, net ir tas, kurios buvo skaudžios, baisios, beviltiškos. Be šių patirčių būčiau kitokia. Nemanau, kad geresnė.

Ačiū, kad mane, Kauno "išdavikę", atsidūrusią už pusšimčio kilometrų, prisiminėte. Bet kaip jau sakiau: Kaunas – mano miestas. Juoba mus jungia Nemunas. Matau jį pro langus kasdien. Kaune nematydavau.

Iš autobiografijos

1954 m. rugsėjo 2 d. gimiau Mažeikiuose, Aukštaičių gatvėje, Adomo ir Jadvygos Šoblinskų šeimoje.
1965 m. tėvai persikėlė į Vilnių.
1972 m. įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti vokiečių kalbos ir literatūros.
1977 m. gavusi aukštojo mokslo diplomą, buvau paskirta mokytojauti į Jurbarko raj. Vytėnų aštuonmetę. Mokykloje dirbti atsisakiau, tapau rajoninio laikraščio "Šviesa" korespondente.
1978 m. įstojau į Vilniaus universitetą neakivaizdžiai studijuoti žurnalistikos. Mokslų nebaigiau.
1981 m. – I-oji publikacija respublikinėje spaudoje: mano poezijos pluoštelį išspausdino „Nemuno“ žurnalas.
1989 m. apsigyvenau Kaune.
1990 m. pradėjau dirbti literatūros mėnraštyje "Keturi vėjai".
1992 m. mėnraštį likvidavus, išvažiavau gyventi į Gribašos kaimą Varėnos raj.
1994 m. buvau priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą (LRS).
1996 m. grįžau į Kauną.
1999 m. apsigyvenau Veliuonoje. Dirbu žurnale "Bičiulis".
Prieš įstodama į LRS buvau pamaloninta Juliaus Janonio, "Jovaro", Salomėjos Nėries premijomis.
1999 m. "Poezijos pavasario-99" "Kauno dienos" premijos laureatė.
2004 m. romanas "Vilkų marti" apdovanotas Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus teikiama Vieno lito ir Žemaitės literatūrine premija.
2005 m. eilėraščių rinkinys "Obuoliai iš meilužių sodų" apdovanotas "Poezijos pavasario" Salomėjos Nėries prizu, teikiamu Vilkaviškio savivaldybės.
Poezija ir proza versta į rusų, vokiečių, latvių, lenkų, anglų, gruzinų, baltarusių, ukrainiečių ir prancūzų kalbas.
2013 m. – Lietuvos Seimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“ už visuomeniškai aktualią publicistiką.
2013 m. – Panevėžio rajono savivaldybės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūros premija už novelių rinkinį „Tyruliukuose viskas gerai“.
2013 m. – Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio literatūros premija už novelių rinkinį „Tyruliukuose viskas gerai“.

Išleistos knygos

"Šaknų žiedai" (poezija), "Rudens dienos užkalbėjimas" (apysaka), "šešėlio erškėtrožė" (poezija), "Stirnino metai" (poema), "Aitvaras auksarankis" (pjesė), "Basnirčia" (poezija), "Stiklo knyga" (poezija, C/D), "Septynios suknelės" (poezija), "Vilkų marti" (romanas), "Obuoliai iš meilužių sodo" (poezija), "Skyrybų kambariai" (romanas), "Truputis lauktuvių" (rašiniai), "Tyruliukuose viskas gerai" (novelės), "Margalapė" (poezija).

Šaltinis: www.aleksa.lt