Tai – žvilgsnis į sudėtingą kūrybinę kelionę, kurios metu buvo sukurti visuotinio pripažinimo sulaukę rašytojo kūriniai – novelė „Metamorfozė“, romanas „Procesas“ ir kt.
Spektaklio režisierius, „Kosmos theatre“ bendraįkūrėjis Žilvinas Vingelis neslepia: tokia būsena pažįstama ir jam.
– Spektaklyje „Kafka Insomnia“ pasikartoja bemiegių naktų išgyvenimai: F. Kafkos vidinis pasidalijimas, reiklumas sau, perfekcionizmas. Ar šis blaškymasis, neužtikrintumas savimi Jums pažįstamas? Kaip kuriančiam žmogui patikėti savo idėjomis, ypač karjeros pradžioje?
– Taip, ši būsena man pažįstama, kaip ir bet kuriam pradėjusiam ką nors savo ir naujo – verslą, „Youtube“ kanalą, tinklalaidę ar net parašius įrašą socialiniuose tinkluose. Kafkos dienoraščiuose atsiskleidžiantis nuolatinis savęs tikrinimas, aukšti reikalavimai sau, abejonė savo teise kurti man atrodo gana universali kūrybinė patirtis. Ypač pradžioje blaškymasis ir neužtikrintumas dažnai lydi ne todėl, kad trūktų idėjų, bet todėl, kad dar nėra susiformavusi vidinė atrama, leidžianti jomis pasitikėti – nuolat žvilgčioji sau per petį.
Pasitikėjimas savo idėjomis ateina per laiką ir per darbą, nors, turbūt, niekada iki galo ir neateina. Dirbant, bandant, klystant idėjos ir jų įgyvendinimo planas (kas lygiai taip pat svarbu) ima virsti savotišku metodu, o tuomet atsiranda laikinas pojūtis , kad „viskas, po šio darbo aš jau tikrai ką nors suprasiu“, bet tada nusispjauni į tokį savo egocentrizmą ir su nauju darbu vėl pradedi viską iš naujo. Manau, kad tai vienintelis sveikas būdas – nežinoti, kas laukia, ir todėl priimti abejones, nežinią, kaip žaidimą.
Visiems ką nors pradedantiems galiu pasakyti tik tiek, kad neužtikrintumas tikrai nėra ženklas sustoti. Tai – signalas, kad viskas gerai, kad jūs gyvi ir blaiviai vertinate situaciją. Kafkai taip pat buvo svarbu ne rasti metodą ar darbo struktūrą, o leisti sau išbūti nežinomybėje, tame miglotame kūrybiniame būvyje, apsuptam abejonių, nesijungiančių minčių, skirtingų temų. Jei bijai taip stipriai, kad negali kurti, kaip buvo Kafkai, vadinasi, tai ir kuri.
– Kūrinyje nuskamba įgarsintos ištraukos iš F. Kafkos dienoraščių. Jos atskleidžia rašytojo požiūrį į save, jo baimes. Tampa aišku, kad jis bijojo ankstyvos mirties, palikti šį pasaulį be reikšmingo pėdsako. Kodėl atrinkote tokią medžiagą?
– Skirtingai nei romanai ar apsakymai, dienoraščiai nėra fikcinė konstrukcija su personažais ir siužetais – juose pats Kafka tampa tekstu. Literatūrologai dažnai pabrėžia, kad būtent dienoraščiuose ryškiausiai atsiskleidžia Kafkos kūrybinė ontologija: rašymas kaip būtinybė, rašymas kaip kova su laiku, savo kūnu, savo gyvenimu.
Šią perspektyvą grindžia autoriai Gilles Deleuze’as ir Félixas Guattari knygoje „Kafka: Toward a Minor Literature“. Jie dienoraščius priskiria vadinamajai „mažajai literatūrai“, kurioje asmeninė būsena tampa kolektyvinio egzistencinio patyrimo forma. Kafkos baimė anksti mirti, nespėti, likti be pėdsako čia suvokiama kaip struktūrinė kūrybos sąlyga. Jie sako, kad autoriaus minusai, trukdę jam dirbti, ir yra pagrindinis jo kūrinių išskirtinumo variklis. Rašymas Kafkai nėra suformuluotos minties pateikimas, o procesas, todėl tekste pilna nutrūkimų, grįžimų, savęs paneigimų.
Ši logika matoma ir kituose kūriniuose. „Procesas“ ir „Pilis“ konstruojami kaip begaliniai judėjimai be galutinio taško – veikėjas vis artėja prie sprendimo, kuris taip ir neįvyksta. „Metamorfozėje“ staigus virsmas nėra lydimas paaiškinimo ar moralinės išvados. Dienoraščiai šiuo požiūriu tampa visų šių tekstų struktūros formule, nes juose aiškiai juntama būsena, iš kurios gimsta kafkiška literatūrinė forma.
Filosofai dažnai akcentuoja, kad Kafkos kūryboje svarbiausia yra ne rezultatas, o būsena. Walteris Benjaminas rašė apie Kafką kaip autorių, kuriam pasaulis nuolat vėluoja – prasmė visada atsiveria per anksti arba per vėlai. Maurice Blanchotas Kafkos rašymą siejo su begaline pradžia, kai tekstas nuolat gimsta iš nesėkmės jį užbaigti.
Galiausiai spektaklis yra sceninis pasakojimas publikai, kuris, šiuo atveju, kupinas techninių sprendimų, skirtingų teatro formų triukų, gyvos muzikos, optinių iliuzijų, todėl ir tekstinę medžiagą rinkomės tokią, kuri leistų žaisti pačiu teatru ir pabandyti nustebinti visko mačiusią šiuolaikinę publiką.
– Reikšmingu spektaklio elementu tampa mūzos personifikacija. Ji valdinga ir tarsi žaidžia su rašytoju – tai prieš akis jam žaismingai mosikuoja plunksna, tai ją atima. Kaip nusprendėte įtraukti tokį veikėją?
– Personažas, kuris spektaklyje gali būti suvokiamas kaip mūzos figūra, iš tiesų yra paimtas iš F. Kafkos apsakymo „Jozefina, dainininkė, arba Pelių padermė“. Tai konkreti literatūrinė figūra – dainuojanti pelė, užimanti dviprasmišką vietą savo bendruomenėje. Jozefina save suvokia kaip išskirtinę menininkę. Ji dainuoja, reikalauja ypatingų sąlygų, apsaugos ir pripažinimo, tačiau pasakotojas nuolat abejoja jos talento išskirtinumu. Kitaip sakant, Kafka abejoja jos talentu. Taip pat Kafka abejoja savuoju. Jis abejoja viskuo, todėl jo asmenybė tarsi skyla į dvi dalis – darantį ir čia pat abejojantį. Mūsų spektaklyje užfiksuotą nemigos naktį Jozefina su savo keistomis dainomis aplanko jį ir nepalieka jo ramybėje. Apsakyme taip ir lieka neaišku, ar Jozefinos dainavimas iš tiesų skiriasi nuo kitų pelių skleidžiamų garsų, ar jos menas tėra bendruomenės poreikis turėti figūrą, į kurią būtų galima projektuoti išskirtinumo ir prasmingumo ilgesį.
Šis personažas iš esmės yra dar vienas Kafkos veidas. Jozefina egzistuoja tarp menininko ir apsimetėlio, tarp būtinybės kurti ir baimės būti nereikalingai. Ji gali bet kada nutilti, dingti, atimti savo balsą ir kartu palikti bendruomenę be to, kas ją trumpam sutelkia. Būtent ši valdinga, trapiai manipuliuojanti pozicija ir tapo spektaklio dalimi. Jozefina nėra įkvėpimo simbolis romantine prasme. Tai figūra, atskleidžianti kūrėjo priklausomybę nuo publikos ir nuolatinę abejonę, ar tai, ką jis daro, iš tiesų turi išskirtinę vertę. Be to, ji ne tik neįkvepia Kafkos – spektaklyje yra scena, kurioje ji trukdo jam rašyti vien tam, kad gautų sau reikalingą dėmesį.
Kita šio atlikėjos Paulinos Simutytės kuriamo personažo interpretacija siejasi su sudėtingu Kafkos santykiu su moterimis realiame gyvenime. Kafka nuolat svyravo tarp artumo ir baimės, kad intymus ryšys sunaikins jo vidinę discipliną ir talentą rašyti. Šis santykis dažniausiai pasireikšdavo ilgai delsiant, intensyviai susirašinėjant ir nesugebant pereiti prie stabilių santykių. Su Felice Bauer jį siejo ilgametės sužadėtuvės ir nuolatinės abejonės, su Milena Jesenská – artima intelektualinė ir emocinė draugystė, kuriai buvo nelemta peraugti į ką nors daugiau. Vėliau pasirodė Julie Wohryzek ir paskutiniais Kafkos gyvenimo metais kartu buvusi Dora Diamant – visus šiuos santykius jungė panašios problemos.
Tai vienintelis sveikas būdas – nežinoti, kas laukia, ir todėl priimti abejones, nežinią, kaip žaidimą.
– Kūrinyje daug muzikos, ji atliekama gyvai. Papasakokite apie sprendimą įtraukti muzikantus – ar norėjote to nuo pat pradžių?
– Taip, sprendimas įtraukti gyvus muzikantus buvo priimtas nuo pat pradžių. Pats impulsas kurti „Kafka Insomnia“ kilo iš muzikos – kompozitorius Andrius Šiurys pirmasis pasiūlė Kafkos temą ir būtent muzikinė atmosfera tapo atspirties tašku visam spektakliui. Pačioje pradžioje turėjome tik atmosferą – muziką ir vaizdą. Nei vieno veiksmo, nei vieno personažo ir nei vieno žodžio. Tai atsispindi ir galutiniame rezultate. Audiovizualinė pusė šiame spektaklyje yra dominuojanti.
Šiame spektaklyje muzika ypač svarbi, nes buvo kuriama vietoje, repeticijų metu, grojant profesionaliems muzikantams, derinant ją su vaizdu, judesiu ir objektais, reaguojant į sceninę materiją čia ir dabar.
Joje pranyksta ribos tarp muzikos ir garso dizaino, ji sufleruoja tai, ko galime tikėtis, o skirtingos temos, garsiniai leitmotyvai ir jų pasikartojimas žymi konkrečių mistinių personažų ar stebuklingų objektų veiklą. Taigi, muzika šiame darbe tokia pat svarbi, kaip, pavyzdžiui, operos pastatyme. Be to, ji tikrai labai įsimenanti. Ne vienas žiūrovas po spektaklio yra klausęs, kur galėtų jos paklausyti. Šiuo metu spektaklio muzika jau yra įrašyta ir, atsižvelgiant į žiūrovų prašymus, ketinama išleisti albumą.
– Kartais baiminamasi į spektaklį eiti nepadarius „namų darbų“ – nežinant konteksto, nesusipažinus su kūriniu. Kaip tai vertinate? Galbūt šiuo atveju F. Kafkos kūrybos nepažįstantys žiūrovai kaip tik laimi, nes nestato kūrinio į tam tikrus lūkesčio rėmus?
– Man atrodo, kad tokia baimė yra išmokta ir dažnai su menu neturi nieko bendra. Spektaklis nėra egzaminas ir nereikalauja išankstinio pasiruošimo. Žiūrovas į teatrą ateina su savo patirtimi, nuovargiu, mintimis, ir tai jau yra pakankamas kontekstas, nes spektaklis kalba apie bendražmogiškas temas ir, pasitelkęs teatro magiją, siekia šiek tiek nustebinti.
„Kafka Insomnia“ tikrai nėra tik literatūrinis komentaras. Jis veikia per itin tirštą atmosferą, vaizdinius, garso dramaturgiją, bendražmogiškas patirtis įvardijančius Kafkos tekstus. Jame gausu medijų, technologijų, garso dizaino ir objektų teatro sprendimų.
Spektaklio metu groja profesionalūs džiazo muzikantai, dainuoja profesionali vokalistė, vaidina trys profesionalūs aktoriai, gyvuoju laiku lygiavertiškai veikia ir į aktorių veiksmus reaguoja šviesų operatorius, vidžėjus ir pats spektaklio kompozitorius. Scenografijoje instaliuoti mikrofonai ir kameros padeda kurti muziką ir vaizdo projekcijas iš čia pat scenoje atliekamų veiksmų. Kafkos kūrybos nepažįstantis žiūrovas gali patirti spektaklį be jokių išankstinių lūkesčių, be bandymo atpažinti konkrečius kūrinius ar „teisingai“ juos suprasti.
Pažintis su Kafka, galbūt, gali atverti papildomus prasminius sluoksnius, bet ji tikrai nėra būtina. Per šiuos metus pasitaikė žiūrovų, kurie, pamatę spektaklį, susidomėjo Kafkos kūryba, ją perskaitė ir vėliau sugrįžo į mūsų spektaklį, pamatydami jį kitaip. Tačiau tai tiesiog kitas spektaklis. Nei geresnis, nei blogesnis.
– 2023 m. spektaklis gastroliavo Suomijoje. Kaip kūrinį priėmė, vertino vietos žiūrovai?
– Suomijoje „Kafka Insomnia“ buvo sutikta su dideliu dėmesiu. Visi bilietai buvo išpirkti. Po pirmojo spektaklio kartu su kompozitoriumi Andriumi Šiuriu dalyvavome viešoje festivalio diskusijoje apie Kafkos kūrybą. Pokalbyje dalyvavo vienas žymiausių Suomijos vertėjų iš vokiečių kalbos Panu Turunen. Diskusija buvo itin gili ir orientuota į Kafkos biografiją, mąstymą, nemigos temą ir jos ryšį su kūrybos procesu. Susirinko nemažai žmonių, kurie domisi ne tik teatru, bet ir Kafkos asmenybe.
Jau kitą dieną po pirmojo rodymo didžiausiame regiono laikraštyje „Turun Sanomat“ pasirodė kritiko Jouko Grönholmo tekstas apie spektaklį. Jame spektaklis išanalizuotas itin detaliai, aptarti sapno ir nemigos motyvai, aktorių kūno kalba, muzika ir vaizdo projekcijos, ryšys su „Pilimi“, „Procesu“ ir kitais Kafkos tekstais. Labiausiai nustebino, kad garsus kritikas pats atvyko į mūsų viešbutį susitikti su kūrybine komanda ir asmeniškai įteikė spausdinto laikraščio egzempliorius.
Šios patirtys parodė, kad spektaklis Suomijoje buvo stebimas, analizuojamas ir aptariamas platesniame literatūriniame ir kultūriniame kontekste. Tai buvo vienas nuostabiausių ir labiausiai įkvepiančių teatrinių nuotykių.
Šį spektaklį nuolat pristatinėju ir meno konferencijose ar paskaitų užsienio festivaliuose metu ir jo ištraukos visada sulaukia išskirtinio dėmesio. Labai linkiu jam tolimesnio sėkmingo gyvenimo Kauno miesto kameriniame teatre. Publikai linkiu nebijoti ateiti ir surizikuoti, nes spektaklio sprendimai nuolat kinta, jis nėra monotoniškas, nėra perdėm konceptualus, jame vyrauja jausmas, kad gali nutikti bet kas (stalčiai kalbėti, spinta tapti portalu, stalas vaikščioti, personažai klonuotis, rašymo mašinėlė groti, telefonas filmuoti), jo nuotaika siurreali ir stebukliška, galbūt artima amerikiečių režisieriaus Davido Lyncho filmams ir jis tikrai nereikalauja iš žiūrovų būti F. Kafkos biografijos ar kūrybos žinovais. Tai tiesiog įdomi ir magiška teatro patirtis šiame jau ir taip iš proto besikraustančiame pasaulyje.
Naujausi komentarai