Apie pažadus rytojui, skatinančius konfliktą su pačiu savimi ar supančia aplinka, apie trūkinėjančias tarpusavio ryšių gijas ir fiktyvų jų atkūrimą, apie atsiminimus ar šiuolaikinę kultūrą, paminančią pamatines žmogaus vertybes – tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo projekto "CreArt" parodoje "Notes on Tomorrow" (liet. "Rytojaus užrašai").

Luisos Santos (Portugalija) kuruojamos parodos ekspozicijos "Meno formos" galerijoje ir "Ars et mundus" menų inkubatoriaus erdvėse pristato kūrėjų iš įvairių Europos miestų, tarp jų ir Kauno, darbus.

Paviršiai

Pirmasis įspūdis, žengus kelis žingsnius parodos "Meno formoje" salėje, fragmentiškas. Kiekvienas ekspozicijoje pristatomas kūrinys – atskira istorija, nagrinėjanti medijų iškreiptą tikrovės suvokimą, vartotojiškumo keliamas problemas ir jų padarinius, praeities laiko artefaktus atmintyje.

Piešiniai, grafikos kūriniai, instaliatyvūs objektai, tekstilės darbai atveria platų mąstymo lauką analizei, kaip praeitis daro įtaką tam, kas vyksta čia ir dabar, kokie jos padariniai mūsų laukia rytoj.

Paolo Ferrante kūrinių serijose "Overwrite" (liet. "Išsisemti") ir "Code" (liet. "Koduoti") manipuliuoja vaizdu, atkartodamas atvaizdų kompiuteriniame ekrane estetiką. Daugybė pikselių, pabirusių languoto popieriaus lapuose, susijungia į neryškius, asociatyvius vaizdinius, primindami apie galingus informacijos srautus, besiveržiančius į kiekvieno iš mūsų kasdienybę, pridengtus šokiruojančiais – ar, priešingai, pernelyg mielais paveikslėliais, skirtais pirmam įspūdžiui sukurti. Daugybė vaizdų, be atvangos keičiančių vienas kitą, keliauja sąmonės paviršiais, tik pažymėdami praeities laiko atkarpas ir išsisklaidydami.

Praėjusio laiko likučius surinkti stengiasi Stine Brathen. Jos instaliacija "Legends, Processes and Spectators" (liet. "Legendos, procesai ir liudytojai"), kurią sudaro plieninės skulptūros, tekstilės darbai ir įrėmintos popierinės faktūros, užkonservuoja praeities pėdsakus. Tarsi nuspaudus pauzės mygtuką istorija sustoja, menininkės darbuose įamžinti momentai atplyšta nuo pirmyn tekančio laiko, transformuodamiesi į paliktas efemeriškas žymes, asmeninėms legendoms kurti.

Monikos Žaltauskaitės-Grašienės kūrinys "Penelope's Rags" (liet. "Penelopės drapanos") atpasakoja Odisėjo žmonos istoriją, primindamas apie vertybes, šiuolaikiniame pasaulyje iškeičiamas į tendencijas atitinkančias įvaizdžio detales, keičiamas priklausomai nuo populiariosios kultūros diktuojamų normų.

Georgo Pinteritscho instaliacija "Who has more fun than people?" (liet. "Kas patiria daugiau malonumo už žmones?"), sudaryta iš nedidelio formato piešinių, primenančių viduramžiais leistose knygose aptinkamas iliustracijas, sujungia praeitį su dabartimi. Menininko vaizduojami kuproti, nelaimingi, išvargę žmonės, veikiantys mistiškoje erdvėje – aliuzija į šiuolaikinius žmones: sulinkusius prie spalvotų ekranų, laimės ieškančius virtualioje realybėje, pavargusius nuo chaotiško dienų ritmo.

Padariniai

Marija Marcelionytė-Paliukė grafikos darbų serijoje "Secondary Beauties" (liet. "Antrarūšis grožis") dėmesį sutelkdama į daiktų pakuotes, kasdieniam vartojimo ratui nesustojant vis papildančias atliekų krūvas, kalba apie vaizdų perteklių kiekvieno iš mūsų gyvenime.

Spalvotos, ryškiais užrašais akį traukiančios pakuotės keliauja į nebūtį iš karto vos daiktą parsinešame į namus – taip jos visos suvienodėja, tampa bereikšmėmis. Tai aliuzija į vartojimo kultūrą, kurioje daikto išvaizda lemia pasirinkimą įsigyti jį ar ne. Tuščių, bespalvių, išardytų pakuočių atspaudai M.Marcelionytės-Paliukės darbuose skatina žiūrovus sąmoningai ir kokybiškai atsirinkti tai, ką jie vartoja (tiek fiziniam, tiek dvasiniam, tiek mentaliniam pasitenkinimui pasiekti).

Vartojimo kultas kritikuojamas ir Kovacs Kinga darbe "Life Cycles" (liet. "Gyvenimo ciklai"). Trumpos pastabos, apie grėsmingus besaikio vartojimo padarinius, surašytos juodame lape, prispaustos ritmiškai sukabintomis baltomis šakomis, sujungtomis šiurkščia virve, skatina susimąstyti apie gamtą ir kiekvieno iš mūsų jai daromą žalą.

Atmintis

Antroji parodos "Notes on Tomorrow" dalis, eksponuojama Kauno menų inkubatoriaus "Ars et mundus" galerinėse erdvėse, skiriasi nuo pirmosios, rodomos "Meno formos" galerijoje, menininkų temų pasirinkimu. Kiekvienas kūrėjas, rinkdamasis koncepciją darbui, paremia ją tiesiogine asmenine patirtimi, ieškodamos jos sąsajų su išoriniu pasauliu.

Multimedijų menininkė Carolina Grilo Santos fotografijų serijoje "Contacto" (liet. "Sąlytis") gyvena prisiminimais. Iš laiko nuotolio ji stebi savo atmintį ir dabartyje ieško išsibarsčiusių jos dalių, joms transformuoti pasitelkdama fotografijos ir vaizdo kūrimo medijas. Kūrėja tarsi bando atrasti tašką, kuriame atsiminimai iš praeities susiliečia su dabartimi, pratęsdami atmintyje užrašytą istoriją naujais kontekstais.

Skulptorė Marija Šnipaitė parodoje pristatanti instaliaciją "As usually they are towns – ports" (liet. "Nes paprastai, miestai yra kaip uostai"), žiūrovus paklaidina neegzistuojančiame mieste. Raudonų plytų siena, iš gipso nulieti vienkartiniai puodeliai (primenantys bokštelius naudojamus stalo žaidimuose), bronzinės šuns letenos, krepšiai, pripildyti smėlio – šios detalės kuria menininkės pramanyto miesto panoramą, kurią žiūrovas gali užpildyti fiktyviais prisiminimais.

Kontempliacija

Davoras Sanvincenti "domisi audiovizualinės kultūros antropologija, žmogaus pojūčių galimybėmis, suvokimo sąlygomis ir formomis", – pristatoma parodos anotacijoje.

Vaizdo darbe "Le lever du jour l'ocean", įkvėptame prancūzų poeto simbolisto Stéphane'o Mallarmé kūrybos, autorius žiūrovą skatina kontempliuoti žiūrint į vaizdo projekcijoje lėtai kintantį vaizdą, kuriame tyvuliuoja Atlanto vandenynas. Ramus jo bangavimas, apšviestas besileidžiančios saulės spinduliais, dieną keičianti naktis skatina įsižiūrėti, pajusti gamtos didingumą. D.Sanvincenti kūrinyje kvestionuoja gamtos ir žmogaus ryšį, atkreipdamas dėmesį į ekologiją, socialinius veiksnius, politinius sprendimus, darančius įtaką klimato kaitai, kuri tiesiogiai veikia planetos gamtą.

Žvilgsnį koncentruojantis tapytojo Povilo Ramanausko darbas "Horizon" (liet. "Horizontas"). Vertikalėmis ir horizontalėmis menininkas kuria abstrakciją, vaizdinę metaforą, "skirtą žmonių lūkesčiams". Dangaus ir žemės susikirtimo linija tarsi apibrėžia žiūrovo matymo lauką, jame atsirandančius ar pranykstančius elementus, tačiau P.Ramanausko drobėje vaizdas keičiasi priklausomai nuo žiūrinčiojo judėjimo trajektorijos ir žvilgsnio perspektyvos, todėl mintyse formuojasi nauji vaizdiniai – kintančių lūkesčių formos.

Metaforomis artikuliuoja ir menininkė Jelena Bando, analizuojanti kalnų temą, diptike "Matterhorn and K2" (liet. "Materhornas ir K2") žiūrovui pateikia pasakojimą apie du kalnus. Kalnas – tai aukštesnio dvasingumo simbolis, artėjimas prie dangaus, žemiškų priklausomybių atsisakymas. Skirtingomis technikomis atliktuose piešiniuose autorė kiekvieną kalną vaizduoja su "specifiniais bruožais kultūrine prasme", tarsi įasmenindama stūksantį monolitą, priartindama jį prie žmogaus, o žmogų – prie kalno.

Chaosas

Vizualiai ryškiausias parodos "Notes on Tomorrow" kūrinys – Jorge'o Peligro (kartu su Bizarre Dee) "Roma Bizarra". Didžiulis darbas, dengiantis visą galerijos sieną, – tai autoriaus klajonių po miestą fiksavimas. Vaikščiodamas Romos gatvėmis, menininkas prasilenkdavo su turistais, atvykėliais, laikinais gyventojais, kuriančiais dabartinę miesto istoriją ir mažai bendra turinčiais su gilia praeitimi.

Darbe "Roma Bizarra" kūrėjas ironiškai perteikia miesto dvasią, jo praeitį sujungdamas su dabartimi ir numanoma ateitimi: miesto simboliais tapę paminklai, skulptūros, architektūros objektai transformuojami į populiarios kultūros simbolius, greta jų yra išgalvoti personažai, mitų veikėjai, šių dienų žvaigždės – viskas niveliuojasi, tampa chaosu, kuriuo J.Peligro atskleidžia dabarties problemiškumą.

"Notes on Tomorrow" – tai pastabos kiekvieno asmeninės užrašų knygelės paraštėse, kuriant gražesnio rytojaus scenarijų.